Jaukiuose ir svetinguose Pilnų namų bendruomenės namuose jie užverdavo duris praeičiai, mėgindami vėl stotis ant kojų ir pamiršti savo priklausomybę alkoholiui, narkotikams, vaistams. Ten jie ne tik mokėsi gyventi be nuolatinės dozės, bet ir stengėsi užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju, diena po dienos melsdamiesi, skaitydami brevijorių ar patarnaudami kunigui.
Tačiau dabar į šią bendruomenę skrieja aštrios kritikos strėlės – buvę reabilitantai prakalbo apie Panaros kaime patirtas patyčias, išnaudojimą dėl darbo, ten dirbančio kunigo Petro Algirdo Kanapkos niekinimą.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Pilnų namų bendruomenėje už pokalbį su tėvu – griežta vadovės bausmė
Antrąją straipsnio dalį skaitykite čia: Buvusių alkoholikų ir narkomanų bendruomenėje – patyčios ir nuolatinis šiurkštus vadovės elgesys
Trečiąją straipsnio dalį skaitykite čia: Religinėje bendruomenėje kunigas jaučiasi tapęs lyg penkta koja šuniui
31 metų Saulius (vardas pakeistas) į Pilnų namų bendruomenę pateko 2021 metų sausio 29 d. Iš ten, savo noru, pasitraukė pernai rugsėjį. Kone iškart, padedamas bendruomenėje Panaroje dirbančio kunigo P.A.Kanapkos, pakliuvo į kito kunigo Kęstučio Dvarecko vadovaujamą priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“.
Nuo alkoholio priklausomas Saulius interviu naujienų portalui lrytas.lt itin atvirai papasakojo apie tai, pą patyrė Pilnų namų bendruomenėje, apie savo paties nuosmukį gyvenime, nenuslėpdamas ir itin jautrių ir skausmingų detalių, ir apie tai, kuo kitokia bendruomenėje „Aš esu“ vykdoma programa.
Saulius, kaip ir dauguma kitų apie negeroves Pilnų namų bendruomenėje prabilusių buvusių reabilitantų, savo tapatybę slėpė ne dėl savęs, o saugodamas savo artimuosius, kurie ir taip per daug prisikentėjo dėl jo priklausomybės.
– Kodėl nusprendėte kalbėti apie patirtį Pilnų namų bendruomenėje ir ką ten patyrėte? – portalas lrytas.lt paklausė Sauliaus.
– Pilnų namų bendruomenėje negavau pagalbos, kokios tikėjausi. Pavyzdžiui, ten nebuvo Anoniminių Alkoholikų grupės, kuri priklausomiems žmonėms sveikstant yra labai svarbi.
Be to, Panaroje man tekdavo dirbti su neblaivia darbuotoja, o bendruomenės svečiai, kuriems buvo nuomojami kambariai, gerdavo alkoholinius gėrimus. Tai buvo mažų mažiausiai keista, nes tai – priklausomų žmonių reabilitacija.
Jau nekalbu apie prastą atmosferą bendruomenės viduje, nes nuolat jausdavosi psichologinis spaudimas. Bent pietus norėdavosi ramiai pavalgyti, bet vis tiek visi buvo įsitempę: ir reabilitantai, ir samdomos darbuotojos. Užėjus vadovei Rūtai stodavo mirtina tyla, o vadovė dalydavo pastabas ir nurodymus.
– Priklausomų žmonių reabilitacija Pilnų namų bendruomenėje derinama su darbo terapija. Ar daug dirbdavote?
– Galima sakyti, kad vien tik dirbdavome. Tik kartą per savaitę – trečiadieniais – atvykdavo psichologas ir kelias valandas bendraudavome su juo. Dar kartais būdavo trumpi užsiėmimai su socialine darbuotoja.
Darbo terapija yra gerai, mums to reikia. Bet dirbti su neblaiviais žmonėmis ir apsimesti, kad neva viskas puiku, neišeina. Aš apsimesti negalėjau, nes mano sveikimui tai buvo ne į naudą.
– Neblaivi darbuotoja darbo vietoje rasta, kai iš Pilnų namų bendruomenės išvykstantis kitas buvęs reabilitantas Arūnas Kisielius iškvietė policiją ir ši vienai laukuose dirbančiai moteriai nustatė neblaivumą. Jūs teigiate, kad neblaivių darbuotojų buvo daugiau?
– Spėju, kad buvo daugiau, nes, kai Arūnas pajudino tarnybas ir į bendruomenę pradėjo nuolat važiuoti tikrintojai, pareigūnai, kažkur dingdavo ne tik ta moteris, su kuria aš dirbdavau ir kuri darbe buvo pagauta neblaivi, bet ir kitos. Man atrodė, kad jos irgi buvo neblaivios. O gal jos slėpdavosi dėl kitų priežasčių?
Kai tikrinti buvo atvažiavusi policija, pasakiau pareigūnams, kad neieškotų tos moters, nes ponia Rūta Jakubonienė tai moteriai paskambino ir pasakė, kad ji dingtų. Ir ji dingo. Buvau šalia, tad viską girdėjau ir mačiau.
Po to įvykio mane atskyrė nuo kitų darbuotojų – pastatė vieną laukuose, kad būčiau kuo toliau ir nemaišyčiau. Darbuotojams uždraudė su manimi bendrauti.
Iki tol daugiausia su viena samdoma moterimi dirbau prie vadinamojo malūno – maldavau žoleles arba karpydavau šakneles.
Kai mane atskyrė, tiesiog ravėjau. Samdomos darbuotojos dirbdavo kitoje pusėje, bet jaučiausi nuolat stebimas. Pavyzdžiui, kartą nubėgau kelioms minutėms į miškelį gamtinių reikalų atlikti, iškart atlėkė socialinė darbuotoja: „Kur buvai?!“ Pasakiau, kad ant akmenėlio pasėdėti. Gavau griežtą įspėjimą, kad nebuvau darbo vietoje.
Supratau, kad užmyniau ant skaudamos vietos, kai pasakiau, kad darbuotojai pranešta, jog pasislėptų.
Apie tą griežtą įspėjimą sužinojo ir Probacija – esu lygtinai nuteistas, tad mane stebi Probacijos pareigūnas. Pusantrų metų lygtinį teistumą gavau už vagystę ir nesunkų kūno sužalojimą. Jis baigiasi šiemet gruodžio 29 d. Tai, už ką esu nuteistas, padariau būdamas neblaivus.
– Pripažįstate savo ligą, teigiate, kad norite sveikti nuo alkoholizmo, bet pernai rugsėjį po aštuonių mėnesių reabilitacijos Pilnų namų bendruomenėje nusprendėte ją nutraukti. Kodėl?
– Nes negavau pagalbos, kurios man reikėjo. Panaroje nebuvo nei globėjo, nei žmogaus, kuris kasdien mums vestų ratus, kuris kasdien konsultuotų apie mūsų priklausomybę ir panašiai. Vieninteliai žmonės, su kuriais galėjau pasikalbėti, buvo kunigas P.A.Kanapka ir tuo metu ten buvęs vienuolis Lukas.
Kalbėdavausi su Luku, patarnaudavau kunigui per mišias, adoraciją – dariau dalykus, kurių man reikėjo, kad išsilaikyčiau, kad nenuvažiuotų stogas, kad nenulėkčiau laukais į kaimą ir vėl nepradėčiau gerti alkoholio.
Pilnų namų bendruomenėje jaučiausi ne sveikstantis, o traukiamas į povandenines sroves, tad nuolat kėliau sau klausimą, ką ten veikiu?
Kai kurie dalykai Pilnų namų bendruomenėje man kėlė pyktį, paskui – jau juoką. Ten net iki absurdo buvo prieinama.
Pavyzdžiui, vienam reabilitantui pradėjo skaudėti dantį, bet jo visą savaitę nevežė pas gydytojus. Nuvežė tik tada, kai kažkas važiavo ir buvo pakeliui. Baigėsi tuo, kad žmogui išrovė du ar tris dantis, o galiausiai jis vis tiek turėjo važiuoti namo ir darytis operaciją, nes buvo kraujo užkrėtimas.
Man irgi iškilo pūslė, skaudėjo dantį, tad socialinės darbuotojos paprašiau vaistų. Ši pasakė, kad neturi, tad paprašyti vaistų nuėjau pas vadovę Rūtą. Ši buvo baisiai nepatenkinta, kad drįsau ją trukdyti.
Paskui vadovė pamatė mano laišką, pradėjo klausinėti, ką rašau, ištraukė laišką man iš rankų, aiškindama, kad reikės perskaityti. Pasakiau, kad geriau tai pats padarysiu, nes tada dar nežinojau, kad ji neturi teisės skaityti asmeninius laiškus.
Prie vadovės, psichologo ir socialinės darbuotojos perskaičiau laišką, kurį rašiau savo draugei. Tada R.Jakubonienė paėmė didinamąjį stiklą, pareikalavo išsižioti, kad ji apžiūrėtų mano dantį. Jaučiausi visiškai pažemintas.
– Kokie buvo jūsų santykiai su kunigu P.A.Kanapka?
– Išsipasakodavau jam sunkumus, su kuriais susidurdavau. Jaučiau kunigo palaikymą ir pats norėjau jį palaikyti, nes žinojau, kad tarp vadovybės ir kunigo perbėgo juoda katė, vyksta karas. Vadovybė – ir R.Jakubonienė, ir bendruomenės vadovas Laimonas Mituzas – mėgindavo nuteikti reabilitantus prieš kunigą. Žmonių, kurie patys nesilankė bažnyčioje, nesilaikė dvasinių principų, kalbos apie kunigą Petrą man keldavo pyktį, kartais – iki agresijos.
Kai Pilnų namų bendruomenėje jau nebegalėjau tverti, kunigas P.A.Kanapka paskambino kunigui K.Dvareckui, pasikalbėjo ir šis suteikė man galimybę atvažiuoti į bendruomenę „Aš esu“.
– Ar iš Pilnų namų bendruomenės Varėnos rajone važiavote tiesiai į bendruomenę „Aš esu“ Vilniuje?
– Ne nuo durų iki durų – savaitę praleidau su artimu žmogumi, mergina. O tada, pernai spalio 1 d., atvykau pas kunigą K.Dvarecką.
Pilnų namų bendruomenėje su savo mergina beveik nesimačiau – pirmus tris mėnesius iš viso nebendravome, nes negalėjau jai skambinti, paskui ji buvo porą kartų atvykusi, bet tai ir viskas.
Panaros kaime išbuvau aštuonis mėnesius ir jau turėjau teisę vykti vadinamųjų ugdomųjų atostogų – dviem trims dienoms palikti bendruomenę.
Bet kadangi po įvykio su dingusia darbuotoja nelabai sutardavau su administracija, ugdomąsias atostogas gauti man buvo labai sudėtinga.
Kai tik užsiminiau apie tas atostogas, atsirado milijonai priežasčių, dėl kurių neturėčiau jų gauti. Turėjau važiuoti į kokią nors grupę ar kokios įspūdingos išpažinties – motyvas turėjo būti itin svarus, nes priežastis susitikti su artimu žmogumi nebuvo laikoma svaria. Viskas buvo taip komplikuota, kad galiausiai supratau, jog manęs nenori išleisti.
Tad palikęs šią bendruomenę savaitę skyriau savo draugei, o paskui nuvykau pas kunigą K.Dvarecką.
– Kaip jaučiatės bendruomenėje „Aš esu“?
– Čia daug dėmesio skiriama darbui su programa. Mes kasdien turime psichokorekcines grupes, klausome kitų reabilitantų atsiskaitymų, per kuriuos ir keliame klausimus, ir analizuojame savo priklausomybės ligą – kaip konkrečiai ji pasireiškia mums, ir meldžiamės, ir lankome Anoniminių Alkoholikų grupes, ir turime meno terapiją, ir dar aibę visokių užsiėmimų. Pavyzdžiui, vyksta rekolekcijos.
Fiziškai dirbame nedaug. Privalome tik palaikyti tvarką ten, kur gyvename. O kitas laikas skirtas rašymui, analizavimui. Aš jau rašau savo autobiografiją. Ne apie tai, kas kieno karvę melžė, o per savo patirtis, vertindamas, kaip keitėsi mano jausmai ir požiūris. Tai – didelis darbas.
Čia pagaliau jaučiuosi sveikstantis. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, nes yra ir baimių, ir visko iš savęs išspausti staigiai nepavyksta. Bet gerai vien tai, kad pradedu suprasti, jog dėl savo ligos pats esu kaltas, kad vyksta progresas. O Pilnų namų bendruomenėje tik kartą per savaitę pasikalbėdavau su psichologu – visą kitą laiką dirbau laukuose, nors mano galvoje buvo sumaištis.
Panaroje gražu, smagu nuo visko pabėgti, atsiplėšti nuo pasaulio, bet beveik nebuvo pagalbos susidėlioti mintis ir suvokti savo priklausomybę.
– Ar bendruomenėje „Aš esu“ irgi kurį laiką negalėjote bendrauti su artimaisiais?
– Jau kitą dieną po atvykimo galėjau skambinti prie budėtojo ir kalbėtis 15 minučių. Pilnų namų bendruomenėje skambinti buvo leidžiama po trijų mėnesių ir tik du kartus per mėnesį po 10 min. prie socialinio darbuotojo. Iš viso – 20 min. per mėnesį.
Prieš išvykstant iš Panaros mano pokalbiai buvo sutrumpinti iki 5 min. Kai paklausiau, kodėl, sakė, kad per tiek galima daug pasakyti.
Jaučiausi provokuojamas išsilieti. Nenoriu sakyti, kad visi žmonės blogi, bet būnant Panaroje man taip atrodė. Jei vadovė žino, kad darbuotoja ateina neblaivi į darbą, o tu turi šypsotis ir apsimesti, kad viskas gerai, kad reabilitacija veiksminga, tai pasitikėjimo, kad viskas gerai, tikrai nekelia.
Nenorėjau apsimetinėti, nes aš ne šiaip nuo ko nors bėgu, o noriu sveikti. Juk puikiai matau, kur mane veda priklausomybė. Pilnų namų bendruomenėje pagalbos neradau. Man liko tik apmaudas ir pokalbiai su Luku ir Petru.
– Ar bendruomenėje „Aš esu“ jus aplanko artimieji?
– Atvykti jie galėjo jau po dviejų savaičių. Pirmenybė teikiama kraujo giminėms, bet su giminėmis nelabai bendrauju, tad aplanko tik kitas buvęs reabilitantas, anksčiau ateidavo draugė, bet išsiskyrėme. Jiems buvo leidžiama su manimi pasimatyti.
– Kodėl išsiskyrėte su drauge?
– Nėra konkrečios priežasties. Ji tiesiog paskambino ir pasakė, kad nutraukia su manimi santykius – drauge buvome trejus metus.
Suprantu ją, nes būti su manimi yra sunku. Jei esi alkoholikas ir bandai eiti sveikimo keliu, kurį laiką būni blaivas. Tada viskas gerai: gražiai gyvenate, keliaujate, kuriate ateities planus. Bet jei jūsų vyras užmiega ant laurų, apleidžia Anoniminių Alkoholikų grupes ir atkrenta, jam daug sunkiau grįžti į sveikimo kelią. O jei grįžta ir po kiek laiko vėl atkrenta, grįžti dar sunkiau.
Man taip jau buvo. Sveikau, viskas buvo gerai, bet atkritau. O kai susivokiau, kad vėl nusiritau, niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad per atkrytį, vos per tris savaites, vėl praradau viską, ką taip sunkiai buvau sukūręs. Norėjau viską susigrąžinti kuo greičiau, bet taip nebūna. Kai viską prarandi, kai smengi į duobę, pirmiausia turi susitaikyti su esama padėtimi ir gyventi toliau.
Mano draugė matė tuos atkryčius, ji jau bijojo, kad tai vėl pasikartos, ji bijojo kurti bendrą ateitį, nes negalėjo būti ja užtikrinta. Kaip ir aš negalėjau jai garantuoti, kad ateityje tikrai neatkrisiu. Dar vienas toks smūgis jai būtų buvęs nepakeliamass.
– Kaip reagavote išgirdęs, kad draugė jus palieka?
– Iš pradžių neigiau tai. Negalėjau tuo patikėti, maniau, kad draugei – tik šiaip sunki diena. Bet dalis manęs, matyt, irgi norėjo išsiskirti, nes apie draugę per daug galvodavau, per daug jėgų skirdavau planams kurti. Suvokiau, kad man būtina atsiplėšti nuo savo merginos, kad daugiau jėgų galėčiau skirti programai ir sveikimui.
– Nesinorėjo vėl prigerti?
– Ne. Man tai būtų savižudybė. Sveikimas man prioritetas, nes mano gyvenimas ant to pastatytas. Ir tik dėl to, kad mane paliko draugė, aš nesirengiu visko mesti. Patirtis rodo, kad tai pakenkia tik man pačiam.
– Kaip tapote alkoholiku?
– Alkoholikas esu jau 12 metų. Pats nepajutau, kaip nusiritau. Tik prieš ketverius metus supratau, kad problema manyje. Iki tol maniau, kad neturiu problemų ir pasekmės dėl mano gėrimo – tik laikini nepatogumai.
Esu iš kaimo. Kai buvau 15 metų, persikrausčiau į Kauną. Sulaukęs pilnametystės keliems mėnesiams išvykau į Angliją. Grįžau į Kauną, po metų vėl išvažiavau į Angliją 7 metams. Ten degradavau visiškai, mane deportavo. Metus pabuvau Kaune, išvažiavau į Austriją, ten prisidariau reikalų, mane uždarė, prabuvau uždarytas pusę metų, iš ten deportavo ir jau ketveri metai esu Lietuvoje.
– Kaip ir kada supratote, kad reikia ieškoti pagalbos?
– Po daugybės bandymų pačiam atsistoti ir vis atsiduriant tam pačiam dugne. Jau buvau išbandęs visus variantus savo gyvenime: bandžiau pats negerti, bandžiau susirasti darbą, bandžiau pakeisti darbą, bandžiau pakeisti šalį, gyvenamąją vietą. Bandžiau pakeisti viską, ką tik galėjau, tik ne patį faktą, kad aš vartoju alkoholį ir jį pašalinti iš savo gyvenimo.
Eilinį kartą atsidūriau gatvėje, kai planavau penktadienį išgerti vieną bokalą alaus. Tačiau po to bokalo planai pasikeitė ir išvažiavau į miestą: gėriau tol, kol užsidarė barai, tada ieškojau, kur išgerti kitur. Po dviejų parų gėrimo atsibudau be pinigų, kuriuos turėjau sumokėti už nuomą, o tik prieš du mėnesius į tą būstą atsikėliau iš gatvės.
Grįžau namo, taksistas atėmė pasą, nes negalėjau jam sumokėti, nuomotojas pareikalavo apleisti namus, nes nebeturėjau pinigų nuomai.
Vos prieš du mėnesius jau buvau gatvėje. Sugebėjau atsitiesti, susirasti darbą, išsinuomoti kambarį, susipirkti reikalingiausius daiktus ir staiga – vėl krentu, vėl esu gatvėje ir šįkart turiu dar mažiau jėgų, dar mažiau vilties ko nors pasiekti. Esu vienas, nes artimieji nuo manęs nusisukę. Jokios vilties ir tik jausmas, kad mano dienos yra suskaičiuotos.
Tada ir pradėjau ieškoti pagalbos, nes žinojau, kad blogiau nei yra, jau negali būti.
Nuėjau pas socialinę darbuotoją į „Caritą“ – tarptautinę katalikišką organizaciją. Buvau girdėjęs, kad ten galiu sulaukti pagalbos. Bet be dokumentų manęs nepriėmė. Tačiau priimamajame išsikalbėjau su kitais lankytojais, kurie patarė nueiti pas netoliese esančias vienuoles. Gal ten sulauksiu pagalbos.
2018 m. rugpjūčio 8 dieną nuėjau pas seseris. Ten pradėjau dirbti su 12 žingsnių programa ir ėmiau suvokti, kad problema manyje. Tik ta vienuolių suteikta galimybe nepasinaudojau – dalelė manęs dar mąstė, kad aš truputį kitoks nei kiti alkoholikai ir nebūtina savęs „laužti“. Tad 2019 m. lapkritį atkritau. Tris savaites gėriau, paskui pusę metų negėriau. Tada vėl atkritau, sustojau ir vėl atkritau, prisidariau reikalų ir atsidūriau Pilnų namų bendruomenėje.
– Ar tuomet, kai kreipėtės pagalbos ir pradėjote gydytis, neatsinaujino santykiai su artimaisiais?
– Tie santykiai – labai minimalūs. Tėtis miręs, karts nuo karto pasiskambiname su broliu, dabar jau daugiau pabendraujame su mama.
Buvo laikas, kai iš viso nebendravome, kai aš nuo jos izoliavausi, nes mano galva taip švietė. Kadangi mama mane matydavo vartojantį arba iš aplinkinių išgirsdavo, kaip aš girtas vėl ko nors prisidirbau, nusprendžiau, kad man reikia apsisaugoti pačiam ir ją apsaugoti, kad ji mažiau nervintųsi, tad išvažiavau gyventi į kitą miestą, kad ji nematytų. Man atrodė, kad nemato, tai ir širdies neskauda.
Nepagalvojau, kad ji gali galvoti, jog aš gal miręs ir dėl to išgyventi. Buvau visiškas savanaudis.
Tačiau iki šiol neatkūriau santykių su močiute, pusbroliu, dėde. Sunku pasakyti, ar jie ant manęs dar pyksta – mes patys nuolat prisimename tai, ką kam nors bloga padarėme, dėl to jaučiamės kalti, mums gėda ir dėl to slepiamės nuo tų žmonių.
Būna, ilgai mąstau, kaip reikėtų atsiprašyti, prisigalvoju visokių variantų, bet ateinu pas tą žmogų, o jis, pasirodo, jau seniai pamiršo nuoskaudas. Tik aš nuolat galvojau apie tai, kaip ko nors pridirbau.
Tad nežinau, ar artimieji dar pyksta ant manęs, ar jau ne. Tik aš pats nuo jų atsiribojęs – greičiausiai dėl gėdos ir baimės.
Žinoma, laikui bėgant, turėsiu žengti tuos žingsnius ir kaip nors atkurti tuos santykius. Bet šiandien kol kas yra taip, kaip yra.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“
