Šio priesako, kurį esą nuolatos kartodavo sau ir kitiems D.Grybauskaitė, regis, visiškai negirdi dabartinis dešiniųjų valdantysis elitas.
Juk vienai artimiausių konservatorių politinių sąjungininkių jau tenka laikyti juos už rankos ir užstoti savo kūnu tiesiogine šio žodžio prasme – fiziškai. Tai ir įvyko švenčiant Vasario 16-ąją.
Bet pradžioje trumpam grįžkime į praeitį.
Tai, kas prie Seimo įvyko Sausio 13-ąją, valdžią įelektrino, ko gero, dar labiau nei praėjusios vasaros riaušės.
Kraštutinių radikalų baubimas ir švilpimas nustelbė Laisvės gynėjų dienos iškilmingos ceremonijos kalbėtojų kalbas ir tapo ženklu, kad tai gali būti nauja rėksnių veikimo taktika.
O pagrindinis jų taikinys Vasario 16-ąją buvo aiškus iš karto – dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis, kasmet šia proga sakantis kalbą iš Signatarų namų balkono sostinės Pilies gatvėje.
Juolab kad jis Sausio 13-ąją švilpusią minią išvadino „ne Lietuvos žmonėmis“.
Todėl konservatorių šalininkai, taip pat piliečiai, kuriuos itin papiktino „maršiečių“ išpuolis Sausio 13-ąją, puolė karštligiškai mobilizuotis, buvo raginami telktis prie Signatarų namų ir nusverti rėksnius.
Šios mobilizacijos paraštėse vis dėlto kybojo klausimas: ar išties tie, kurie bando nušvilpti valdžią iškilmingų minėjimų metu, kėsinasi į valstybės pamatus, ir to jokiu būdu negalima daryti tokiomis progomis?
Taip, Sausio 13-oji tam tikrai netinkama, nes pagrindinis jos akcentas – žuvusiųjų minėjimas ir pagerbimas.
Tačiau Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios simbolikoje tai nėra pagrindinis elementas.
Be to, ar kovojant su destruktyvia jėga, kuri iš esmės atspindi demokratijos tendencijas, nekyla pavojus pulti į kraštutinumus, pavojingus pačiai demokratijai?
Buvo matyti, kaip prieš Vasario 16-ąją buvo sujudę ir valdžios atstovai, ir teisėtvarka, ir specialiosios tarnybos.
Aiškiai sunerimęs buvo ir vienas pagrindinių „maršiečių“ taikinių V.Landsbergis.
Tą nerimą išdavė ne tik dešiniųjų patriarchui neįprastas viešas atsiprašymas dėl savo žodžių apie „ne žmones“, bet ir tai, kad jis pats ėmė prašytis taikaus pokalbio su vienu „maršiečių“ lyderių A.Orlausku.
Visus šiuos profesoriaus judesius vainikavo tai, kad į Signatarų namų balkoną jis pasikvietė D.Grybauskaitę, taip dar kartą patvirtindamas kalbas, kad būtent šiai veikėjai turi didelę asmeninę įtaką.
Vis dar neužmirštai dviejų kadencijų prezidentei, pastaruoju metu vengiančiai viešumos, teko „apšildančiosios grupės“ ar amortizatorės vaidmuo, kurį ji ir atliko itin uoliai.
O pats D.Grybauskaitės išliaupsintas V.Landsbergis po to itin patetiškai kvietė visus vienytis, kalbėjo apie būtinybę būti širdingais žmonėmis.
Švilpusiųjų, skandavusiųjų „gėda“ ar kitus šūkius šįkart buvo nedaug, be to, juos iškart užgoždavo plojimai ir šūksniai „ačiū“.
Nieko keista – jau kuris laikas matyti, kad „maršiečių“ energija gerokai nusekusi.
Bet derėtų atkreipti dėmesį dar į vieną šventės bruožą – tai karo parengtyje buvusios policija ir specialiosios tarnybos.
Jos nuolat trimitavo, kad įvairios priešiškos ir tamsios jėgos Vasario 16-ąją planuoja provokacijas, todėl prevenciniai veiksmai būtini.
Policijos atstovai atvirai prisipažino, kad į Pilies gatvę neįleido piliečių, kurie galėjo pasirodyti įtartini, be to, pareigūnai tikrino, ką žmonės nešasi, nurodinėjo paslėpti plakatus su menkiausia kritika valdžiai.
Karinė parengtis buvo ir Vilniaus prieigose, ten susidarė automobilių spūstys, nes policija tikrino įvažiuojančius.
Visi šie veiksmai, žinoma, iškėlė pagrįstą klausimą, ar nebuvo perlenkta lazda ir pažeistos žmonių laisvės?
Valdančiųjų šalininkai ir „maršiečių“ priešininkai kategoriškai tai paneigė.
Kaip ir teisėtvarka, aiškinusi, kad svarbiausia buvo išvengti neramumų.
Valdžios stovykloje buvo justi ne tik didžiulis palengvėjimas, bet ir triumfas, o į jos lūpas grįžo įprasta pasipūtėliška retorika.
Antai ir V.Landsbergis, girdamas policiją, kartu šaipėsi iš „maršiečių“, su kuriais ką tik norėjo taikiai pasikalbėti.
Iškalbingai atrodė ir per konservatorių stovyklą nuošusi dėkingumo D.Grybauskaitei banga.
Galbūt daliai dešiniųjų tai net sustiprino tvyrančią viltį, kad ji gali kandidatuoti per būsimus prezidento rinkimus ir taip dalyvauti dar vienoje konservatorių gelbėjimo operacijoje.
Vis dėlto kiek vertos iš šventinių tribūnų ar balkonų skambėjusios kalbos apie vienybę?
Nedaug. Tai, be kita ko, įrodė vėl atgijusios Prezidentūros ir konservatorių rietenos dėl niekaip nepaskiriamo ambasadoriaus Europos Sąjungoje.
Prezidentūra kaltino dešiniuosius blokuojant visus jos pasiūlymus, o užsienio reikalų ministras G.Landsbergis atkirto, kad dėl Prezidentūros gali įstrigti ir dar keliolikos ambasadorių skyrimas.
Valdžios viršūnėse pastarosiomis dienomis taip pat atsinaujino kaktomušos svarstant, kaip pasielgti su Taivaniečių atstovybės pavadinimu, kad ir Lietuva liktų išdidi, ir Kinijos pyktis būtų nuslopintas.
Beje, šioms aistroms cirko elementų suteikė ir valstiečių vedlys R.Karbauskis, kuris paprašė Vyriausybės jį paskirti oficialiu Vilniaus ir Pekino taikytoju.
Žodžiu, nors valdžios viršūnės ragino vienytis, bet krūpčiojo dėl galimų pavojų, pasibaigus šventėms grįžo į įprastą gyvenimo ritmą, kurio vienas požymių – rietenos.
