Šią savaitę Ukraina labiausiai pabrėžė, jog jau vien tai, kad ji atsilaikė, – didžiulė pergalė, o kartu Rusijos pralaimėjimas.
Kijevo teigimu, Kremliui nepavyko žaibo karas, o jo kariuomenė, beveik sustabdyta visomis kryptimis, toliau patiria milžiniškų nuostolių.
Bet Rusija toliau žūtbūt stengiasi neprarasti puolimo iniciatyvos, mėgina pasiekti bent vieną ryškesnę pergalę ir persilaužimą kare.
G. Nausėda apie gynybą Lietuvoje: dirbame kryptingai, kad priimtume ne tik JAV karius
Ukrainos perspektyvos ir toliau niūriausiai atrodo Azovo jūros pakrantėje ir aštuonerius metus karo niokojamame Donbase. Rusija pamažu artėja prie tikslo užimti Mariupolio uostą. Jį paėmusi Maskva galės džiaugtis prakirtusi koridorių į Krymą ir visos pakrantės kontrole.
Be to, taip būtų sutvirtinti pagrindai puolimui siekiant užgrobti Donecko ir Luhansko sritis, apsupti Donbase esančią Ukrainos karinę grupuotę, kuri kol kas nuožmiai kaunasi.
Tačiau pagrindinis Rusijos tikslas greičiausiai lieka kitų pagrindinių Ukrainos miestų – tarp jų Kijevo, užėmimas. Štai šiomis dienomis Maskvos pajėgoms, regis, pavyko apsupti Černihivą.
Be to, Kremlius žūtbūt siekia priversti į karą įstoti Minsko režimą.
Bet kokiu atveju karas tikriausiai užsitęs, bus dar kruvinesnis, net jei nė viena pusė artimiausiu metu nepasieks didesnio persilaužimo.
Vakarų žvalgybos perspėjo, kad Rusija gali griebtis cheminio ginklo, o Kremliaus propaganda toliau grasina branduoliniu smūgiu Vakarams – pirmiausia Lenkijai.
Šią savaitę Europos Vadovų Taryba ir NATO viršūnės dalyvaujant JAV prezidentui J.Bidenui tarėsi, ką daryti toliau ir ar jų ginkluotėje yra naujų priemonių, galinčių pagaliau sustabdyti agresiją.
Vakarų lyderiai iš principo sutarė toliau stiprinti sankcijas Rusijai, tačiau jokių naujų „sidabrinių kulkų“ nebuvo ištraukta.
Toliau nesutariama ir dėl to, ar NATO ir pagrindinės Aljanso šalys turėtų tiekti Ukrainai daugiau ir sunkesnės priešlėktuvinės ginkluotės arba karinių lėktuvų.
Negana to, toliau ore kybo klausimas: kaip kuo greičiau atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos naftos ir dujų?
Kai kurios Vakarų Europos šalys, pirmiausia Vokietija, kategoriškai prieštarauja tam, kad tai būtų daroma taip staigiai ir totaliai, kaip šiuo metu ragina Vidurio ir Rytų Europos šalys.
Susiję straipsniai
Savo poziciją specialioje šio regiono žiniasklaidai skirtoje spaudos konferencijoje išdėstė Vokietijos vyriausybės vicekancleris, ekonomikos ministras, vienas valdančiųjų žaliųjų lyderių R.Habeckas.
Pasak politiko, staigus rusiškų žaliavų tiekimo nutraukimas būtų stiprus smūgis ne tik Vokietijos, bet ir daugelio kitų valstybių ekonomikai. Esą tai netgi galėtų būti į naudą Rusijai taip įrodant jos svarbą.
Vokietijos valdžios atstovas taip pat aiškino, jog argumentas, kad Vakarų pinigai už naftą ir dujas yra tiesioginis Rusijos karo mašinos finansavimas, ne visai teisingi, nes ji finansuojama pirmiausia iš valstybės vidaus išteklių ir tai daroma net visiško žaliavų boikoto atveju.
Vis dėlto, pasak vicekanclerio, Vokietija deda pastangas pamažu, tačiau kuo greičiau kurti alternatyvius žaliavų šaltinius, taip pat visiškai perstatyti šalį ant alternatyvių energijos šaltinių bėgių. Politikas taip pat tvirtai pareiškė, kad Berlynas yra už sankcijų spaudimo Maskvai didinimą, šitaip kuo labiau silpninant Rusijos pajėgumus.
Šiaip ar kitaip, po Vakarų viršūnių susitikimų vėl sustiprėjo kritika dėl jų neryžtingumo. Net pasigirdo spėlionių, jog Europos sostinėse dabar tikimasi, kad Rusija, užėmusi Mariupolį ir pasistūmėjusi Donbase, vis dėlto padarys pauzę, kuri leis įšaldyti konfliktą ar paversti jį tokiu pat poziciniu karu, koks pastaruosius metus vyko Donecke ir Luhanske.
Netgi jei taip ir įvyktų, išlieka svarbiausias klausimas: o kas toliau? Kokia yra pagrindinė Vakarų, dar visai neseniai žadėjusių šįkart tikrai stoti į žūtbūtinę kovą su Kremliaus režimu iki galutinės pergalės, strategija?
Beje, tą patį klausimą galima peradresuoti ir Lietuvai, kurioje daugelis garsiai piktinasi tokia Vakarų laikysena.
Antai prezidentas G.Nausėda ir valdantieji toliau kibo vieni kitiems į atlapus dėl šalies užsienio ir gynybos politikos strategijų atnaujinimo.
Liberalų sąjūdžio atstovas R.Lopata šią savaitę Prezidentūroje rėmė prie sienos G.Nausėdą klausdamas, kodėl jo patarėjai, pasitelkę valstiečių atstovą G.Surplį, vertė Seimą pasirašyti deklaratyvius popierius, kuriuose esą nieko konkretaus nėra nei apie Baltarusiją, nei apie Kiniją, nei apie Ukrainą.
Liberalas piktinosi šalies vadovo atsakymu, jog Prezidentūra nieko apie tuos projektus ir manevrus Seime nežino, ir kritikavo G.Nausėdą už tai, kad jis esą apskritai neatlieka savo pareigų.
Šalies vadovą remiantys valstiečiai atkirto, kad šie priekaištai – Liberalų sąjūdžio, besiruošiančio prezidento rinkimuose kelti savo lyderę V.Čmilytę-Nielsen, rinkimų kampanijos pradžia.
Išties atrodo, kad vidaus aistrų atmosfera neprasisklaidys iš šalies politinio gyvenimo, vėl bus įsukami seni verpetai.
Tarkime, tai rodo tarp Prezidentūros ir valdančiųjų tebesitęsiantys ginčai, kaip reikėtų apsaugoti šalies ekonomiką ir visuomenę nuo karo paskatintos kainų ir infliacijos krizės, taip pat kaktomušos Seime svarstant, ar reikia palikti parlamento darbotvarkėje lyčiai neutralią partnerystę įteisinantį įstatymą.
Žodžiu, karas karu, bet politikai negali atsisakyti ir savo įpročių kiekviena proga pasirieti tarpusavyje.