Įtikinamiausiai šią taisyklę vėl patvirtino prezidentas G.Nausėda. Savo trumpos politinės karjeros metu jis puolė ir kėlėsi jau ne kartą, tačiau naujausias konfūzas – bene tragikomiškiausias.
Paskelbti Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai, rodantys, kad 1988 metų birželį G.Nausėda įstojo į komunistų partiją savo paties prašymu, ant prezidento munduro paliko net kelias dėmes.
Pirmiausia, G.Nausėda į prezidento sostą įšoko dėl su partijomis niekuomet nieko bendra neturėjusio žmogaus įvaizdžio. O dabar paaiškėja, kad jis vis dėlto pats savo noru yra įstojęs į vieną partiją – ir dar kokią!
Antra, dar visai neseniai, valdančiuosius sukrėtusio galimos pedofilijos skandalo fone, G.Nausėda kėlė rankas į dangų dūsaudamas, kad jam, „stovėjusiam Sąjūdžio mitinguose“, tada net į galvą nebūtų toptelėję, iki kokios sodomos ir gomoros nusiris Lietuva.
Apskritai G.Nausėda vertybiniu ir ideologiniu požiūriu pateikia save kaip uolų, radikaliai tradicinį ir tyrą it Maironio ašara prie Trakų pilies Lietuvos patriotą kone nuo pat gimimo. O čia iškyla į viešumą faktas, leidžiantis įtarti, kad jei jis ir stovėjo tuose Sąjūdžio mitinguose, tai su komunisto bilietu vidinėje kišenėje.
Tačiau bene svarbiausia tai, kad G.Nausėda apie narystę partijoje niekuomet nematė reikalo viešai pranešti miestui ir pasauliui. Taip pat ir rinkėjams, nes nieko neįrašė į Vyriausiosios rinkimų komisijos anketos grafą, kurioje klausiama, ar kandidatas kada nors gyvenime priklausė kokiai nors politinei organizacijai.
Dabar šalies vadovas teisinasi, jog tos grafos nėra privaloma užpildyti, o jis tiesiog nepagalvojęs, kad tai gali būti rinkėjams svarbi informacija.
Čia pat jis barstosi galvą pelenais, nes esą visada supratęs padaręs klaidą, nors tuomet jo nesustabdė net mamos atkalbinėjimai.
Pasak G.Nausėdos, jis tiesiog norėjo užsitikrinti tolesnės mokslinės karjeros perspektyvas, o vėliau pasinėrė į Sąjūdžio veiklą komunistų partijos veikloje visiškai nedalyvaudamas.
Negana to, prezidentas pridūrė, kad dabar, kai buvo išryškintas, jam palengvėjo. Suprask, suvokė, kad tai buvo skeletas spintoje, tačiau tą spintą vis viena su savimi tampėsi.
Sunku ką nors pasakyti suvaldžius homerišką juoką dėl tokių dešimties metų berniuko lygio išvedžiojimų. Arba į valstybės vadovo postą pretendavęs ir jį užėmęs žmogus tiesiog nesuvokia elementarių politinio skaidrumo ir komunikacijos principų. Arba tyčia slapukavo tikėdamasis, kad skeletas taip ir liks spintoje, o dabar pučia miglą apie tikrąsias tokio savo elgesio priežastis.
Tiesa, kritikų argumentas, kurį jie laiko stipriausiu, – G.Nausėdos pirmtakė D.Grybauskaitė apie savo priklausymą partijai toje grafoje skelbė – išties gerokai raišas.
Jos atvejis gerokai sunkesnis ir jau tuomet buvo žinomas. Pirmiausia dėl to, kad ji ir dėstytojavo partinėje mokykloje, ir dar po nepriklausomybės paskelbimo.
Vis dėlto ir be D.Grybauskaitės, kaip neva pagirtino skaidrumo pavyzdžio, G.Nausėdos slapukavimas išlieka bene didžiausia dėme ant jo munduro šioje istorijoje. Juolab kad ir pats jo įstojimas į partiją nėra koks nors nusikaltimas ar tėvynės išdavystė. Tiesiog tai karjeristinis ir konformistinis žingsnis siekiant maksimaliai užsitikrinti sau palankias aplinkybes ir galimybes, jomis pasinaudoti.
Beje, tai atitinka visą G.Nausėdos politinį ir asmeninį portretą. Juk ir prezidentu jis tapo tik pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis, o ne dėl savo, kaip politiko, pranašumų ir savybių.
Tiesa, kai kurie prezidento oponentai ėmė svarstyti, kad reikalas gali būti rimtesnis.
Esą į partiją G.Nausėda stojo pirmiausia tam, kad galėtų išvykti studijuoti į Vokietiją. O tokiai kelionei savo ruožtu dar reikėjo ir tuomečio KGB palaiminimo.
Šiaip ar kitaip, labiausiai prezidento padėtį sunkina tai, kad jis į visus kaltinimus ar smūgius reaguoja ne barstydamasis galvą pelenais ir bent kol kas padėdamas tašką, bet iš karto pasiskelbdamas auka. Ir ne bet kokia, o „medžiojama“.
Jį esą medžioja ne kas kitas, o amžinieji jo priešai konservatoriai, kurie siekia kiek įmanoma labiau jį susilpninti prieš būsimus prezidento rinkimus.
Prezidentas tai aiškina taip audringai, jog netgi ima atrodyti, kad tie konservatoriai kalti ir dėl to, kad jis prieš keliasdešimt metų įstojo į komunistų partiją.
Žinoma, negalima nematyti, kad dešinieji, o galbūt ir kitos politinių interesų grupės entuziastingai naudojasi bet kokia prezidentą kompromituojančia informacija ir, panašu, kai kuriais atvejais patys suorganizuoja jos nutekėjimą į viešumą.
Bet juk taip visuomet sukosi politikos pasaulis, ir G.Nausėda, mėgindamas iš to nutapyti apokaliptinio sąmokslo ir katastrofos paveikslą, atrodo gana juokingai.
Be to, savo akivaizdžiu sutrikimu, padrika, desperatiška ir akla gynyba visiems politinių džiunglių atstovams prezidentas vėl parodo, kad nelaiko smūgio, nemoka elgtis kritinėje situacijoje. O tai naujas stiprus kirtis jo, kaip politinės rinkos dalyvio, autoritetui kitų žaidėjų akyse.
Vienintelis dalykas, dėl kurio G.Nausėda gali pasiguosti, – ši istorija vargu ar iš esmės išjudins pasitikėjimą juo rinkėjų akyse. Priešingai – net gali tuos rėmėjus dar labiau įkaitinti ir mobilizuoti.
Taigi jei prezidento oponentai tikisi iš esmės pakirsti jo pozicijas prieš būsimus rinkimus, tokios jų viltys naivios.
Nebent ateityje jie laukia dar ko nors rimtesnio. O tokios tikimybės stebint šio konflikto eigą negalima atmesti.
