Lietuvių klasikai istoriją garbina, bet štai rūstusis Friedrichas Nietzsche ne tik numarina Dievą, bet ir paskelbia apie istorijos žalą gyvenimui.

2008 m. Telšių teisme labai keistame posėdyje turėjau ginti Lietuvos garbę ir orumą nuo žemaičių – esą Lietuva „nužudžiusi Žemaičių tautą“. Pagrindinis kaltintojas buvo toks Chasas Thourot Pichelis su savo veikalu „Samogitia“.

Tada sakiau, kad šitą knygą geriau paslėpti, nes pirmas tikras faktas yra knygos 72 puslapyje nurodytas Mindaugo karūnavimas 1253 m. Taip pat sakiau, kad iki to visas siužetas yra blefas: žemaičių valdovo Ringaudo ir mongolų Čingischano sūnaus ir įpėdinio Jochi dvikova, neva sustabdžiusi mongolų invaziją į Vakarus. Tačiau niekas apie tokią dvikovą nežinojo ir nežino.

Vis dėlto ką Žemaitijos istorijoje nutyli pičelizmas? Norint kautis dvikovoje, reikia turėti šarvus. Kokioje žemaičių miesto cecho dirbtuvėje jie gaminami? Norint būti militariškai tvirta šalimi, reikia turėti ir karinę fortifikaciją. Žemaičiai akmenų turi daugiau nei proto – egzistuoja net akmenų muziejus Mosėdyje. Bet parodykite bent vieną mūro pilį iš Mindaugo ar Vytauto laikų.

[[ge:lrytas:lrytas:36397891]]

Lietuva pasistatė vos keliolika mūro pilių: Vilnius, Trakai, Kaunas, Medininkai, Krėva, Lyda, Gardinas, Naugardukas. Pritempkime prie skaičiaus dar Eišiškes, Lucką, Oršą ar Podolės Kamenecą, Vilniuje ir Trakuose pridurkime dar po antrą pilį. O dabar prisėskime: Vokiečių ordino abi šakos Prūsijoje ir Livonijoje Žalgirio mūšio laikais turėjo 260 mūro pilių.

Prie vidutinės Ordino Rastenburgo pilies kyla klausimas, ne kaip laimėjome Žalgirio mūšį, o kaip atsilaikėme? Juk medinės pilys sudega ar supūva.

[[ge:lrytas:lrytas:38358756]][[ge:lrytas:lrytas:39075480]][[ge:lrytas:lrytas:39580291]][[ge:lrytas:lrytas:38710339]]

XII–XIII a. sandūroje baltų erdvė dar nežinojo mūro. Po šimtmečio Traidenio Kernavėje mūro irgi dar nebūta.

Kaip žinoma, po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas kaltino Vytautą su Jogaila iškovojus neteisėtą pergalę, nes ji pasiekta su saracėnų (totorių), schizmatikų (rusėnų) ir pagonių žemaičių pajėgomis. Mūšį teksią perlošti. Reikėjo įjungti kontrpropagandos mašiną, kurią kūrė Jogailos universiteto profesūra, o dvi delegacijos į Konstanco bažnytinį suvažiavimą turėjo pranešti teatro vertas idėjas – žemaičiai baisiai norėję krikšto, tik vokiečių riteriai tam kliudę, o Lietuvos stačiatikiai nori bažnyčių unijos ir gali parodyti, kaip katalikiškoje katedroje atrodo graikiškos apeigos.

Aišku, kad žemaičių vaidmuo čia buvo tik statistų, juk nebūta ne tik universiteto, bet net mokyklų. Kriviai tebevaikščiojo su krivulėmis, ant kurių baltiškų runų nerasta, o jei ir būtų, tai jos būtų vikingų, kuriomis net jie patys savo sagų nerašė, o perėjo prie lotyniškos abėcėlės.

Žalgirio mūšio laikais Žemaitijoje lankėsi Jeronimas Prahiškis, apie 1400 m. aptikęs Žemaitijoje ugnies, girių, žalčių ir kūjo garbinimą. Vakarams buvo sunku patikėti, dėl to būsimasis popiežius Enea Silvio Piccolomini Bazelio bažnytinio suvažiavimo metu specialiai apklausė Bazelio kartūzų vienuolyne apsilankiusį J.Prahiškį.

Šitaip Lietuvos istorijoje iškyla Bazelis, bet jis yra ir Europos istorijos miestas su Erazmu Roterdamiečiu ir jo „Pagiriamuoju žodžiu kvailybei“, su Jokūbu Burkhardtu ir jo Renesanso koncepcija. Ir pagaliau su F.Nietzsche ir jo meile antikinei graikų tragedijai bei jos egzistenciniu pranašumu prieš formaliąją logiką, nuo ko ir pradėjome šį tekstą.

Bet grįžkime į Telšius. Kaip žinoma, pičelizmą Telšiuose propaguoja ilgiausios barzdos savininkas. Viskas būtų gražu, jei tai būtų pokštas ir karnavalo dalis. Karnavalas vyksta ant Romą primenančių septynių kalvų, tarp kurių klajoja tikras ubagų karalius Kikilas, o katedroje, kaip ir Pievėnuose, ant grindų paguldomas krucifiksas, kurį saugo uniformuoti Romos, o tiksliau Tado Kosciuškos laikų, kareiviai.

Netoli Pievėnų, kitoje Virvytės pusėje, yra Juozo Miltinio gimtinė. Iš ten ateina Edipo aidas, po Telšius klajoja Dailės akademijos sukurti meškinai, primenantys Prospero Mérimée „Lokį“.

F.Nietzsche istoriją suskirstė į tris rūšis – monumentaliąją, antikvarinę ir kritinę. Monumentalioji praeityje suranda herojus, kurių trūksta dabarčiai, antikvarinė – su meile pririša prie tėviškės, o kritinė atmeta visą praeitį, teigdama, kad tik dabartis yra visų teisybių ir dorybių matas.

Monumentalioji Lietuva visą laiką gyvena Vytautu, atmesdama ir pakardama Kaišiadoryse Jogailą. Bet ar tai išgelbėjo ją nuo 1940 m. tragedijos? Antikvarinė istorija viską myli, bet taip ir nepaaiškina, kodėl to nemyli didelė tautos dalis su emigracija. Kritinė istorija daug ką atmeta, bet taip ir neapsisprendžia, kam statyti paminklus ir kokius griauti.

Visų šių formų perlenkimai ir yra žala gyvenimui. Arčiausiai mūsų problematikos yra antikvarinė istorija. Pasak F.Nietzsche, ji yra pavojinga, kai nustoja būti dėkingumo forma ir savaime tampa vertybe. Ji iš meilės pereina į stabmeldystę. F.Nietzsche istoriją, žalingą gyvenimui, verčia tapti mokslu.

Bet ar be mokslo istorija turėtų vakcinos nuo pseudomokslo? Juk dažnu atveju pradedama abejoti net mokslu. Jis nuobodus, bet nėra kaip nuginčyti jo šaltinių kritika ir logika paremtų teiginių.

Edvardas Gudavičius surado Lietuvai Mindaugo karūnacijos 1253 m. ir Lietuvos vardo paminėjimo 1009 m. siužetus. Buvo abejota Mindaugo istorija. Dabar pradėta abejoti ir antruoju siužetu.

Išlindo 451 m. data. Visi žinojome hunų Atilos pralaimėtą Katalaunijos mūšį, bet nežinojome, kad jo kontekstuose minima ir Lietuva. Amen, sensacija! Ačiū Dievui, kad yra užaugusi solidi E.Gudavičiaus mokinių, kurie jau nebeleis perskaičiuoti pilių skaičiaus, karta. Darius Baronas ir Inga Leonavičiūtė staigiai parodė, kad hunų istorijos žinia egzistavo XIII a. pabaigos vengrų šaltiniuose ir juos puikiai žinojo E.Gudavičius.

Paaiškėjo, kad Venecijos rašytinės tradicijos kertinis akmuo turėtų būti Jono Diakono kronika (apie 1008 m.). Bet jos dalis su Atila arba neišlikusi, arba ten nėra Lietuvos. Jei net būtų, tai ką – maištas prieš E.Gudavičių dėl vienų metų? Nes juk netgi aukštojo mokslo nereikia baigti, kad suprastume, jog 451 m. apskritai – niekuo dėti.

Legendinėse kronikų dalyse datos retai nurodomos. Jordanas VI a. mini liticianus Katalaunijos mūšyje, bet negi tai lietuviai, jei dar kalba nėra atsiskyrusi nuo latvių. Tai negi tikėsime, kad Palemonas, išvytas ar išvykęs iš Romos Juliaus Cezario ar Nerono laikais, ir pasakysime, kad jis atvyko į Lietuvą, nes taip po tūkstantmečio sako Lietuvos metraštis, ir laikysime tuos metus Lietuvos atradimu?

Taip ir su Atila, nuo kurio prasideda net Lietuvos metraštis (Bychovco kronika). Hunų antpuolio tikrai būta Kernavėje – tai rodo jų specifinės hunų strėlės, apie kurias archeologas Aleksiejus Luchtanas pasakojo prieš 20 metų, parodydamas net hunų puolimo kryptį Pajautos slėnyje.

Tačiau ar patikėsime, kad tai po 1000 metų atsiminė Bychovco kronikos autoriai?

Kaip pičelizmui, taip ir sarmatizmui dėl to nekyla problemų. Sarmatizmui duris atveria II a. geografas Ptolemėjus. Beje, jo sarmatai, dalyvavę ir Katalaunijos mūšyje, išnyko jau IX–X a. Bet tai netrukdo XVI–XVII a. kartografams, atradus II a. Ptolemėjaus „Geografijas“ ir kuriant antikoje nebūtus žemėlapius, visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pavadinti Sarmatija.

Jerzy Wladyslawas Giedroycas 2000 m. yra pasakęs, kad Lenkiją tebevaldo du karstai – Romano Dmowskio ir Józefo Pilsudskio. Manėme, kad Lietuvai užtenka Antano Smetonos su Antano Šapokos istorija.

Atrodo, jau reikia kalbėti ir apie Jono Basanavičiaus šmėklą ir norą kildintis iš Trakų.

Tiesa, kažko šiai mitologijai vis dėlto trūksta – reikia ir Gedgaudo šumerų, ir gotų, ir sarmatų.

O ką sako mokslas? Kodėl taip retai cituojama Marko Ščiukino Kristaus laikų archeologinių pasaulių koncepcija? Šalia helenų-Romos pasaulio egzistuoja tik keltų, germanų, trakų-frygų, skitų pasauliai. Ir egzistuoja dar du „miškų“ pasauliai – baltų ir ugrosuomių. Apie baltus M.Ščiukinas sako: „Nebuvo tolimų ryšių ir plataus akiračio, egzistavo sulėtėjęs gyvenimo tempas, patriarchatas. Gali būti, kad dvasinis gyvenimas galėjo būti išreikštas šokiais, dainomis, pasakojimais ir gaminiais iš organinių medžiagų.“

Taigi septynių futbolo komandų turnyrinėje lentelėje baltams lieka varžytis tik dėl šeštos vietos su ugrosuomiais.

Mokykloje mūsų mokiniai imlesni nei dažnas baltų Atlantidos ieškotojas. Jie puikiai supranta, kodėl pas baltus nėra kačių ir tualetų, kad nelabai norisi gyventi be šilumos ir šviesos, kad visai nesmagu laimėti net Žalgirį, kai nėra slaugos, sanitarijos ir anestezijos. Per daug visuomenė kalba apie kultūras be būdelių „su širdele“ ir per mažai apie moderniųjų laikų prasmę.

Dar nesuspėjus to perprasti jau ateina postmodernas su trampiška ar žemaitiško politikieriaus posttiesa, kuriai nebereikalinga nei logika, nei mokslinė tiesa.

Septynių futbolo komandų turnyrinėje lentelėje baltams lieka varžytis tik dėl šeštos vietos su ugrosuomiais.

Alfredas Bumblauskas. Apie didelę istorijos žalą