Iš tikrųjų pastarasis epizodas tebuvo kulminacija ilgo ir intensyvaus žvalgybinio darbo, per kurį surinkta autentiškų žinių apie verslo įtakos Lietuvos politikai modelius ir korupcines schemas.
1-ąją dalį „Nuo oligarchinių planų iki pirmojo pasiklausymo: kaip subrendo „MG Baltic“ byla“ skaitykite čia.
2-ąją dalį „Restoranų diplomatai ir penki frontai: neoficialaus lobizmo anatomija“ skaitykite čia.
Lietuvoje vartojimo kreditų verslas buvo įstatymais reguliuojamas nuo 2011 m., bet spragos ėmė ryškėti po to, kai šio verslo priežiūrą perėmė Lietuvos bankas.
Maždaug 2014 m. ėmė plaukti skundai iš prasiskolinusių žmonių artimųjų, žiniasklaidoje vis nuskambėdavo istorijos apie nusižudžiusius skolininkus. Lietuvos banko specialistai bandė taikyti poveikio priemones kreditų bendrovėms, kad šios atsižvelgtų į vartotojų situaciją, tačiau padėtis nesikeitė.
2014 m. pabaigoje beveik 23 proc. kreditus paėmusių gyventojų bent du mėnesius vėluodavo vykdyti įsipareigojimus. Bendra tokių įsiskolinimų suma viršijo 91 mln. eurų. „Darėsi akivaizdu, kad esamo reguliavimo nebepakanka“, – NŽ-A teigė Ingrida Šimonytė, tuo metu buvusi Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja ir aktyviai dalyvavusi tobulinant Vartojimo kreditų įstatymą.
Kadangi panašių problemų būta ir kitose šalyse, rinką imta reguliuoti remiantis pasauline praktika. Išgrynintos svarbiausios būsimų pataisų nuostatos: siekta įpareigoti vartojimo kreditų įmones tikrinti besiskolinančiųjų finansinius duomenis, taip pat norėta apriboti jų taikomas palūkanų normas, sudaryti galimybę vartotojui atsisakyti sutarties anksčiau laiko, taip pat apriboti reklamą žiniasklaidoje.
2015 m. pataisos pradėtos svarstyti Darbo partijos nario Petro Narkevičiaus vadovaujamame Seimo Biudžeto ir finansų komitete (BFK). Vaizdžiai apibendrinant, čia vyko plika akimi matomos politinės diskusijos: vienoje pusėje stovėjo Lietuvos banko specialistai ir jų siūlymus palaikantys Seimo nariai, pavyzdžiui, mišriai frakcijai priklausęs Naglis Puteikis, o verslo poziciją gynė oficialūs lobistai – Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas Liutauras Valickas ir advokatas Linas Sesickas (slapta įrašytuose pokalbiuose Masiulis minėjo bendravęs ir su registruotu lobistu Andriumi Romanovskiu).
Tačiau neoficialiai politikus bandė paveikti ir koncernas. „Tu jautei, kad kovoji su kažkokia nematoma jėga, bet tada nesupratau su kuo, – pasakojo Šimonytė. – Buvo keista, kodėl kai kurie Seimo nariai taip jautriai žiūri į šito verslo situaciją. Kas jiems tie sesickai, valickai? Ir tik vėliau supratau, kad tas jautrumas buvo dėl visiškai kitų žmonių.“
Pataisų svarstymo metu Kurlianskis po tris kartus susitiko su Gapšiu ir Masiuliu – beveik visuose pokalbiuose prabilta ir apie vartojimo kreditus. Siekta ir skirtingų tikslų – per opozicijoje buvusius liberalus buvo bandoma sušvelninti pataisos reikalavimus, o per valdančiuosius darbiečius bandyti kaip įmanoma pavėlinti pataisos įsigaliojimą.
Iš bylos medžiagos susidaro įspūdis, kad „MG Baltic“ atstovai ne tik siekė paveikti Seimo narius, bet ir norėjo pasirodyti esą įtakingesni už lobistus. Pavyzdžiui, po 2015 m. spalio 1 d. balsavimo Seime Kurlianskis parašė SMS žinutę koncerno savininkui Mockui: „Pritarė po svarstymo. Skubos neliko. Kiek laiko yra, nesu tikras, bet minimum pora savaičių“. Vėliau pridūrė: „Turiu ryt strelka su lobistais. Pradžia“. Į tai Mockus atrašė: „Jie jau visus nuopelnus užsiskaitė“.
2015 m. rugsėjo 28 d. Gapšys informavo Kurlianskį, kad pataisa jau paruošta, todėl verslininkams reikėtų pažiūrėti, ar nėra „kažkokių turinio dalykų“, nes vėliau keisti bus sudėtinga.
„Turinio dalykai, kurie mums rūpi, iš esmės, yra atspindėti labiau asociacijos, – kalbėjo Kurlianskis. – Ką jie duoda, tai iš esmės tas turinys mums kaip ir tinka.“ Jis pabrėžė, kad jam labiausiai rūpi, jog įstatymas įsigaliotų kuo vėliau.
Vėl susitikus spalio 7 d., Kurlianskis Gapšiui iškart uždavė klausimą: „Kaip tavo manymu atrodo greitieji kreditai?“ Pastarasis atsakė sutaręs su Seimo BFK pirmininko pavaduotoju socialdemokratu Broniumi Bradausku, kad įstatymas bus priimtas 2015 m. lapkritį, o įsigalios nuo 2016 m. vasario 1 d.
Tuo pačiu metu per opozicijoje dirbusios Liberalų sąjūdžio frakcijos narį Gustainį buvo stumiami pasiūlymai, kaip sušvelninti pataisą, pavyzdžiui, siūlyta atsisakyti įpareigojimų kredito bendrovėms tikrinti, ar žmogus turės iš ko grąžinti skolą.
STT perimti pokalbiai ir susirašinėjimai rodo, kad tuo laiku Gustainis kelis kartus buvo trumpai susitikęs su koncerno atstovu. Pavyzdžiui, 2015 m. spalio 12 d. Kurlianskis SMS žinute paklausė Gustainio: „Gal 5 min. parūkyti kur šiandien ar ryt ryte?“ Politikas atrašė, kad netrukus važiuos pro „MG Baltic“ biurą ir užsuks, bet užsibūti negalės. „Paprašyk sekretorės, kad [mane] pakviestų“, – atrašė Kurlianskis.
Tuo klausimu bendrauta ir su partijos pirmininku Masiuliu. „Aš buvau prašęs Šarūno, turėjo su tavimi susiderinti vieną pataisą dėl vartojimo kreditų“, – jam sakė Kurlianskis, likus kelioms valandoms iki pataisos svarstymo 2015 m. spalio 21 d. Seimo BFK posėdyje. Koncerno atstovas apgailestavo, kad pastarąjį kartą Gustainio pasiūlymas buvo atmestas Liberalų sąjūdžio atstovo Kęstučio Glavecko balsu.
„Prašymas [šį kartą pasiūlymą] palaikyti“, – prašė Kurlianskis. Patvirtindamas, kad prašymą išgirdo, Masiulis svarstė: „Mums biški liberališkai ideologijai dera, negali taip, žinai, viską tikrinti [...]. Tai mes su Kęstučiu pakalbėsim“. Jis pažadėjo vienuoliktą popiet grįžti į Seimą ir, komitete vykstant svarstymui, išsivesti Glavecką į koridorių, kad šis nebegalėtų pakenkti. Posėdyje kaip Lietuvos banko atstovė dalyvavusi Šimonytė prisiminė, kad prasidėjus lemiamam svarstymui, Glaveckas atsistojo ir išėjo.
„Pagarba Broniui Bradauskui, su kuriuo gal nesame bendraminčiai, bet jis buvo vienas svarbiausių veiksnių, kodėl tas įstatymas galiausiai buvo priimtas“, – pasakojo Šimonytė. Jos nuomone, pataisos įsigaliojimo atidėjimas nebuvo ryškus lobistų laimėjimas, mat vienaip ar kitaip verslo atstovams būtų reikėję suteikti laiko pasiruošti pokyčiams: „Didžiausia gaišatis buvo dėl įstatymo pateikimo ir svarstymo. Kaip stebuklinėje pasakoje: jau atrodo tuoj tuoj priims, ir staiga vėl nėra darbotvarkėje, nes per seniūnų sueigą, kuri tada nebuvo transliuojama internete, kažkas kažkodėl iš darbotvarkės klausimą išimdavo“.
Galiausiai šios situacijos atomazgą koncernas priėmė kaip pralaimėjimą. STT pareigūnų perimtame laiške Kurlianskis rašė: „Taip bezdariškai dirbančių pagrindinių projekto lobistų dar nemačiau. Nenoriu rašyti pagrindinių prakolų, nes mano paštą skaitančių yra ir daugiau. Jei norėsi – prie progos papasakosiu. Kalbant futbolo terminais, jaučiuosi kaip tas kairiojo krašto gynėjas, kuris apsigynė, tačiau visos bankės įmuštos per dešinįjį kraštą. Vis vien – lūzeris, nes pralaimėjęs“.
Jo nuotaiką atspindi ir 2015 m. gruodžio 9 d. pokalbyje su Gapšiu nuskambėjęs priekaištas pastarojo bendrapartiečiui Seimo BFK pirmininkui Narkevičiui, esą šis neįvykdęs koncerno ir lobistų pageidavimų.
„Mums reikėjo poros punktų, – kalbėjo Kurlianskis. – Ten keturi svarbūs [punktai]. Su Petru [Narkevičiumi] sutarta, kad šitie tinka. Bet vienas [lobistas] man ir sako: žinai, Bradauskas pradėjo rėkti [komitete] ir net be balsavimo nukrito tie punktai.“ Apibendrindamas jis pasiūlė Gapšiui ir pasekmes: „Aš manau, pats turi puikią progą pasikeisti komiteto pirmininką“.
Epilogas: bylos pamokos
„MG Baltic“ atstovams nepavyko pasiekti didžiosios dalies kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuotų tikslų.
Tai lėmė kelios priežastys. Visų pirma, koncernas bandė paveikti įstatymų leidybą ir sprendimus, kuriems reikalingas ne vien paklūstančiųjų pritarimas. Nors Kurlianskis turėjo koncerno įtakos agentų skirtingose partijose, bet jų klausydavo toli gražu ne visi bendrapartiečiai – galima prisiminti Glavecko atvejį. Gapšio ir Narkevičiaus pavyzdys rodo, kad su koncernu bendravę politikai pokalbiuose dažnai pervertindavo savo įtaką. Kita vertus, tokio pobūdžio nelegalus lobizmas yra tęstinė veikla: įtakos grupė vienu metu stengiasi pasiekti skirtingų tikslų, suprasdama, kad pavyks toli gražu ne viskas.
Kita nesėkmių priežastis – garsusis 2016 m. gegužės 10 d. susitikimas, kurio metu Masiulis paėmė degtinės dėžutę su pinigais, ir po kelių dienų visi pagrindiniai veikėjai buvo suimti, prasidėjo apklausos ir kratos. Tai akimirksniu sumažino koncerno galimybes daryti įtaką.
Byloje fiksuojami ir pokalbiai, įrašyti po šių įvykių, tačiau jų turinys akivaizdžiai pasikeitęs, Kurlianskis, atrodo, ėmė nuolat dairytis per petį: „Tau iš paskos niekas neatėjo? – praėjus pusmečiui po pirminio sulaikymo, 2017 m. sausio 6 d., restorane „Forto Dvaras“ paklausė vieno į susitikimą atėjusio verslininko. – Gal neatėjo, galim viską apie tuos pašnekėt. Tuoj ateis kas nors, atsisės [šalia], galėsim apie orą [kalbėtis]“.
Iš dalies prie koncerno nesėkmių prisidėjo ir STT, žvalgybinę informaciją perduodavusi kitoms institucijoms. Pavyzdžiui, tuometis finansų ministras Vilius Šapoka buvo supažindintas su jam pavaldžios VMI vadovo Bradausko veikla ir jį atleido.
Susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui buvo perduota informacija apie koncerno saugotą „Lietuvos geležinkelių“ generalinį direktorių Dailydką – vėliau apie tai sužinojo žiniasklaida ir, sulaukęs viešo spaudimo, Dailydka atsistatydino. Galima teigti, kad STT surinkta informacija pateko ne vien į didžiąją korupcijos bylą, bet buvo išskirstyta ir į mažesnius tyrimus, tarnybinius patikrinimus ir pažymas, kurios padėjo užkirsti kelią „MG Baltic“ įtakos plitimui.
Prie kriminalinio ir ikiteisminio tyrimų prisidėję pareigūnai pasakojo, kad ši byla buvo rimtas išbandymas teisinei sistemai, teisėsaugai ir teismams.
„Išlaikytas kertinis egzaminas, – apibendrino vadovaujančias pareigas užėmęs STT pareigūnas. – Tuo pačiu sukurtas precedentas tokioms byloms ne tik pasiekti teismus, bet ir sulaukti apkaltinamųjų nuosprendžių.“
Kitas tyrime dalyvavęs žvalgas atkreipė dėmesį, kad nors byla prisidėjo prie skaidrinimo procesų, tačiau „teismuose buvo viešinami kriminalinės žvalgybos metodai, todėl kiti pasidarė atsargesni“. Tai lėmė korupcijos pokyčius.
Iš bylos medžiagos ir pareigūnų pasakojimo susidaro įspūdis, kad ši byla užbaigė verslo grupių ir neskaidrių politikų sąveikos laikotarpį, kai šie jautėsi saugūs. Nors slapta įrašytuose pokalbiuose Kurlianskis ir jo pašnekovai vartojo slengą, vengdami tiesiogiai įvardyti kyšių sumas, tačiau jų elgesys išduoda, kad jie nesijautė galį atsidurti teisėsaugos akiratyje – Kurlianskis bylą kuravusį prokurorą Justą Laucių viešai vadino „tuščiu puodu“.
Toks požiūris lėmė ir neatsargius veiksmus: pavyzdžiui, Masiulis 90 000 eurų kyšį paėmė vos už kelių šimtų metrų nuo Seimo rūmų, perėjus Liubarto tiltą, rūkydamas stovėjimo aikštelėje. Net ir įmantresnės schemos, kai koncerno įmonės pervesdavo piniginę paramą į partines viešąsias įstaigas, taip pat buvo nesunkiai atsekamos pareigūnams.
Po „MG Baltic“ bylos, kai buvo suprasta apie realius kriminalinės žvalgybos pajėgumus, atsirado naujų ir sunkiau atsekamų sąveikos formų.
Mano galva, vienu iš tokių pavyzdžių galima laikyti 2019 m. Gitano Nausėdos prezidento rinkimų kampaniją arba 2024 m. „Nemuno aušros“ Seimo rinkimų kampaniją. Tos pačios paslaugos, kurias „MG Baltic“ suteikdavo politikams per savą žiniasklaidą arba pinigais, dabar teikiamos prisidengus apsimestine savanoryste. Tiek Nausėdai, tiek „Nemuno aušrai“ brangias komunikacijos ir strategavimo paslaugas per rinkimus „savanoriškai“ suteikė viešųjų ryšių ir lobizmo agentūrų darbuotojai, – vėliau „Nemuno aušrai“ laimėjus rinkimus ir gavus Aplinkos ministeriją, ten pradėjo vaikščioti partijai talkinusios agentūros „Socium Agency“ statybų srities lobistai.
Įstatymai draudžia neatlygintinai per rinkimus teikti profesines paslaugas, tai laikoma paslėptu finansavimu, tad natūraliai kyla klausimas, ar reikia bausti už tokios formos verslo įtaką politikams? Klausimas ne retorinis, o ir atsakymas žinomas: VRK nenubaudė Nausėdos už tai, kad jo rinkiminėje kampanijoje neatlygintinai dirbo viešųjų ryšių agentūros „Idea Prima“ vadovas Paulius Tamulionis, o tyrimą tada atlikusi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė vėliau tapo VRK vadove.
„Nemuno aušros“ pažeidimai buvo netgi lengviau įrodomi, mat nutekėjo vidiniai partijos elektroniniai laiškai, liudijantys apie viešųjų ryšių ir lobizmo agentūros „Socium Agency“ suteiktas paslaugas. Tačiau VRK nepajėgė to pripažinti šiurkščiu pažeidimu ir partija išsisuko be rimtesnių pasekmių. Kiek dabar žinoma, teisėsauga tokio verslo dalyvavimo politinėse kampanijose ir galimų įtakų netiria.
Vienas iš kalbintų STT pareigūnų teigė, kad Lietuva daro nenuginčijamą pažangą kovoje su korupcija, bet įsivaizduoti, kad interesų grupės nebando daryti įtakos valstybei ir politikams, pavojinga: „Negalima apsimesti, kad to nėra. Tai patvirtina dabartiniai nepriklausomų tyrėjų atskleisti atvejai, visuomenės reakcijos į tai. Deja, bet ne tarnybų bylos“.
Kitas tyrėjas pabrėžė, kad norint pasiekti tokių rezultatų kaip „MG Baltic“ byloje, „ypač svarbu išlaikyti teisėsaugos atsparumą nuo verslo ar politinių sprendimų“. Pareigūnų nuomone, sėkmę tąkart lėmė ir nuolatinis tyrimo tikslų, objektų ir rezultatų peržiūrėjimas, keitėsi strategija, taktika, stebėsena.
„Paskutinių dienų tendencija, kad sudėtingos korupcijos bylos pradedamos tik po žurnalistų tyrimų. Išvada: toks tyrimas pavėluotas ir abejotina, ar bus pasiektas kažkoks visuomenei naudingas rezultatas“, – apibendrino buvęs STT žvalgas.
Šiuo metu kitas įtakingas politikas – buvęs premjeras Paluckas – net ir atsistatydinęs turės aiškintis visuomenei dėl lendančios informacijos apie paskolas iš verslininkų. Tačiau kol kas neatrodo, kad būtų matyti dar vieno korupcinio laikotarpio pabaiga.
Straipsnis parengtas tyrimo, vykdyto gavus Medijų rėmimo fondo tiriamosios žurnalistikos stipendiją (7000 eurų), pagrindu.
* Dėl tarnybos pobūdžio jų vardai ir pavardės nebus skelbiami.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.