Dezinformacija, melagienos, informacinis ir kognityvinis karai. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado tiek naujų terminų, apibūdinančių tą patį dalyką, kuris egzistuoja tiek pat, kiek žmonija. Dar mūsų protėviai, medžioję ietimis, akmeniniais kirvukais, bandė paveikti konkuruojančią gentį. Bandė tai daryti be kraujo praliejimo, o apgaudami, nukreipdami dėmesį, išgąsdindami.
Pirmoji dezinformacija – Kadešo mūšis, įvykęs XIII a. pr. Kr. tarp Egipto ir Hetitų imperijų, yra vienas seniausių užfiksuotų karinių konfliktų, kuriame buvo pritaikyta dviguba dezinformacija. Pirmiausia hetitų šnipai, apsimetę perbėgėliais, pateikė faraono Ramzio II žvalgybai klaidingus duomenis, priversdami egiptiečius pernelyg greitai ir nepasiruošus pasiųsti savo karius į pasalą.
Mūšis pasibaigė lygiosiomis (nors strategine prasme laimėjo hetitai), tačiau grįžęs į Egiptą Ramzis II inicijavo milžinišką propagandos kampaniją. Reljefai ant šventyklų sienų skelbė, kad faraonas sutriuškino hetitų kariuomenę ir pasiekė epinę pergalę. Istorikų teigimu, tai seniausia žinoma valstybės remiama melagienų ir propagandos kampanija.
Susiję straipsniai
Bet kodėl tiek dezinformacijos terminų atsirado būtent dabar?
Priežasčių yra kelios. Per pastaruosius porą dešimtmečių išsiplėtus socialiniams tinklams kiekvienas tapome potencialiu informacijos superlaidininku, galinčiu tiek savo tiesioginei aplinkai, tiek visai bendruomenei skleisti informaciją – ir teisingą, ir klaidinančią.
Socialiniai tinklai ir kitų technologijų progresas bei atpigimas (pavyzdžiui, galimybė pigiai, patogiai ir greitai perduoti vaizdo turinį) leidžia informaciją paskleisti greitai ir plačiai.
Tokios gausybės informacijos neįmanoma patikrinti, todėl kartais netikros naujienos gali pasklisti ir be sąmoningų kėslų.
Svarbus amerikiečių tyrimas
2018 m. moksliniame žurnale „Science“ buvo paskelbtas mokslinis tyrimas „The Spread of True and False News Online“ („Tikrų ir melagingų naujienų plitimas internete“), kurį atliko Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkai Soroushas Vosoughi, Debas Roy ir Sinanas Aralas.
Tyrėjų tikslas buvo išsiaiškinti, ar melagingos naujienos plinta kitaip nei tikros ir kas tai lemia. Mokslininkai išanalizavo didžiausią iki tol surinktą duomenų iš socialinio tinklo „X“ (anksčiau „Twitter“) kiekį 2006–2017 m. Buvo ištirta apie 126 tūkst. naujienų sklidimo grandinių, kuriomis dalinosi apie 3 milijonus vartotojų. Iš viso – apie 4,5 mln. žinučių.
Skleistos informacijos teisingumą tyrėjai nustatė remdamiesi šešiomis nepriklausomomis faktų tikrinimo organizacijomis – snopes.com, politifact.com, factcheck.org, truthorfiction.com, hoax-slayer.com ir urbanlegends.about.com. Tirtas tik tas žinučių turinys, dėl kurio visos šešios organizacijos sutarė, kad jis yra melagingas.
Tyrimas vienareikšmiškai parodė, kad melaginga informacija visais sklaidos parametrais pranoksta realias naujienas. Melagienos pasiekdavo gerokai daugiau žmonių ir plisdavo ilgesnėmis perdavimo grandinėmis. Daugiau vartotojų dalindavosi vienas kito žinute. Pavyzdžiui, realios naujienos retai pasiekdavo daugiau nei 1000 žmonių, o 1 proc. pačių populiariausių melagingų naujienų nuolat pasiekdavo nuo 1000 iki 100 tūkst. vartotojų. Nustatyta, kad melagingai informacijai pasiekti 1500 žmonių prireikia vidutiniškai šešis kartus mažiau laiko nei tikroms naujienoms.
Melas apie politiką plinta greičiau
Nors tyrėjai skirstė informaciją į įvairias kategorijas (terorizmas, stichinės nelaimės, mokslas, finansai ir kt.), paaiškėjo, kad dezinformacija apie politiką sklinda pastebimai greičiau, toliau ir pasiekia didesnes auditorijas.
Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į informacijos naujumo veiksnį. Tyrimas parodė, kad melagingos naujienos atrodė labiau netikėtos ir anksčiau nematytos. Ypač socialiniuose tinkluose žmonės linkę dalintis nauja, netikėta informacija, nes ji atkreipia dėmesį, kuria informuoto asmens įvaizdį.
Taip pat paaiškėjo, kad melagingos naujienos provokuoja nuostabą, baimę ir pasišlykštėjimą, o tikros – dažniau liūdesį, džiaugsmą, lūkestį ar pasitikėjimą.
Tyrimas paneigė mitą dėl melo sklaidos, esą kalti tik algoritmai. Mokslininkai naudojo specialias programas, kad atpažintų ir iš duomenų pašalintų vadinamųjų botų srautą.
Rezultatai parodė, kad „botai“ vienodai greitino tiek tikrų, tiek melagingų naujienų plitimą. Melagienų pranašumą lemia būtent žmonių sprendimas jomis pasidalinti.
Kadangi melo plitimą labiausiai skatina žmogaus psichologija (emocinis atsakas ir polinkis į naujumą), efektyvūs sprendimai turėtų ugdyti visuomenės kritinį mąstymą. Socialinių platformų dizainas turėtų taip keistis, kad padėtų mažinti impulsyvų dalinimąsi informacija.
Tačiau MIT tyrimui – jau aštuoneri metai. Jis atliktas ir paskelbtas dar prieš Rusijos plataus masto karą Ukrainoje bei prieš naujų medijų platformų suklestėjimą Vakarų pasaulyje („TikTok“, „Telegram“). Todėl verta atsižvelgti ir į naujus veiksnius.
Naujieji melagienų laikai
Vertinant melagienų ir dezinformacijos sklaidą Vakaruose, o ypač Europoje, ryškiausiai šviečia dvi platformos. Kinijoje sukurtas ir valdomas socialinis tinklas „TikTok“, „Social Media Today“ teigimu, šiuo metu JAV turi 170–200 mln. vartotojų, Europoje ir Jungtinėje Karalystėje – 219 mln. Dviejų rusų brolių įkurta „Telegram“ šiuo metu Europoje turi apie 270 mln. vartotojų. Tie patys broliai įkūrė ir rusišką „Facebook“ alternatyvą – „Vkontakte“. Bet buvo priversti pasitraukti nuo šio tinklo valdymo, o Pavelas Durovas pabėgo iš Rusijos į Jungtinius Arabų Emyratus. Čia ir šiandien veikia „Telegram“ centrinė būstinė.
Šiuo metu visą melagienų kelią galima suskirstyti į penkis pagrindinius etapus. Pirmajame jos kuriamos. Tą kūrybą dažniausiai lemia politiniai interesai – siekis destabilizuoti valstybių visuomenes, paveikti rinkimų rezultatus, finansinės naudos siekimas arba ideologinis fanatizmas.
Šiame etape veikla vyksta inkubatoriuose – uždarose radikalų grupėse, forumuose ar valstybių remiamuose trolių fabrikuose. Būtent čia manipuliuojama nuotraukomis, iš konteksto ištraukiamos ar išgalvojamos citatos, dirbtiniu intelektu kuriamos vaizdo ar garso klastotės. Šiame taške informacija dar nepasiekia masių.
Ji tik paruošiama taip, kad paveiktų pačius primityviausius žmogaus instinktus ir sukeltų stipriausią emocinę reakciją – pyktį, baimę arba pasibjaurėjimą.
Prasideda melo sklaida
Antrajame etape prasideda pirminė melagienų sklaida. Tam idealiai tinka mažai moderuojamos arba visiškai nekontroliuojamos platformos, iš kurių ryškiausia šiandien yra „Telegram“. 2026 m. Stambulo universiteto komunikacijos mokslų žurnale publikuota apžvalga atskleidė, kad būtent „Telegram“ grupinė architektūra, ribotas turinio moderavimas ir šifruota komunikacija pavertė šį tinklą tobulu centru toksiškam turiniui bei dezinformacijai klestėti.
Iš „Telegram“ melagienos persikelia į privačius draugų ir giminaičių susirašinėjimus kitose platformose – „Facebook Messenger“, „Viber“, „WhatsApp“.
O kai melagingą žinutę atsiunčia senas draugas arba artimas šeimos narys, nemaža dalis vartotojų natūraliai sumažina savo kritinio mąstymo barjerus ir melas įgauna tvirtą patikimumo statusą.
Melagienos įgauna pagreitį
Trečiasis etapas – algoritminis greitinimas. Kai melagiena įgauna pradinį pagreitį uždarose grupėse, ji pasiekia didžiąsias ir viešąsias platformas – „Facebook“, „YouTube“, „TikTok“. Čia pagrindinį vaidmenį perima dirbtinio intelekto valdomi algoritmai. Jų tikslas nėra skleisti melagienas, siekiama kuo ilgiau išlaikyti vartotojų dėmesį, kad platforma galėtų parodyti daugiau reklamų.
Ir nors platformų kūrėjai viešai teigia kovojantys su melagienomis, algoritmai skatina emocijas kaitinantį turinį. 2021 m. „Mozilla Foundation“ atliktas didelės apimties tyrimas atskleidė nerimą keliančią tiesą – 71 proc. vaizdo įrašų, kuriuos tyrimo dalyviai pažymėjo kaip žalingus ar skleidžiančius sąmokslo teorijas, vartotojams aktyviai rekomendavo „YouTube“ algoritmas.
JAV Kalifornijos universiteto profesorius dr. Hany Faridas yra nurodęs, kad būtent tokie algoritminiai greitinimai yra pagrindinė neapykantos kalbos ir dezinformacijos plitimo priežastis internete. Skaldantis turinys lemia didžiausią vartotojų įsitraukimą. Po gana neutralaus vaizdo įrašo sistema automatiškai ima siūlyti vis ekstremalesnį ir realybės neatitinkantį turinį.
„TikTok“ platforma dezinformacijos sklaidai ypač pavojinga dėl itin populiarios vaizdų perdavimo formos ir agresyvaus algoritmo. Žmogaus smegenys linkusios pasitikėti tuo, ką mato, todėl vizualus melas ar dirbtinio intelekto klastotės sukuria stiprią autentiškumo iliuziją. Be to, dėl greito trumpų vaizdo įrašų tempo žmogus nespėja kritiškai įvertinti gaunamos informacijos.
Didžiausia „TikTok“ grėsmė – galimybė kuo ilgiau išlaikyti vartotojo dėmesį, o tai leidžia net ir anoniminiams profiliams žaibiškai paskleisti melagienas milijonams. „NewsGuard“ 2022 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik 20 proc. „TikTok“ naujienų svarbiomis temomis (nuo politikos iki sveikatos) buvo klaidinančios. Kadangi jaunesnė auditorija „TikTok“ vis dažniau naudoja kaip pagrindinį informacijos šaltinį, ši platforma veikia ne tik kaip pramogų erdvė, bet ir kaip ypač greitas manipuliacijos kanalas.
Apsimeta žiniasklaida
Ketvirtasis melagienų kelio etapas – kad išgalvota naujiena atrodytų solidžiau, ji sistemingai perkeliama į specialiai sukurtus pseudonaujienų portalus. Jie išoriškai panašūs į tradicinę žiniasklaidą – turi rubrikas, fiktyvius autorius, dramatiškas antraštes. Šiame etape siekiama, kad į sukurtus skandalus reaguotų net ir patikima, tradicinė žiniasklaida. Dažnai profesionalūs žurnalistai imasi faktų tikrinimo ir viešai paneiginėja internete pasklidusias melagienas, tačiau čia suveikia „paneigimo paradoksas“, kai net ir viešai neigiant melą pagrindinis klaidinantis teiginys yra dar kartą pakartojamas masinei auditorijai.
Žmogaus smegenys gali ištrinti kontekstą („skaičiau, kad tai netiesa“), bet vis dėlto prisimena patį teiginį. Tokiu būdu dezinformacija subtiliai įsitvirtina visuomenėje tapdama diskusijų objektu.
Paskutinis ir kone destruktyviausias dezinformacijos plitimo etapas – dirbtinis visuomenės skaldymas. Tam panaudojama straipsnių ar komentarų erdvė. Čia dažnai įsitraukia troliai (piktybiškai veikiančios gyvų operatorių valdomos paskyros) ir „botai“ (automatizuotos, bet gyvą žmogų imituojančios paskyros), kurių pagrindinis tikslas – sukurti regimybę, kad dauguma visuomenės pritaria paskleistai melagienai arba palaiko radikalų požiūrį.
Taip žmonės patiria milžinišką psichologinį spaudimą pritarti melagienoms. Dalis visuomenės įtiki daugumos kartojamu melu, o kita dalis, įbauginta agresyvaus komentarų tono, tiesiog nustoja reikšti savo pagrįstą nuomonę.
Kodėl tikime melu?
Jau kurį laiką kalbama, kad šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje stipriausia valiuta yra ne pinigai, o vartotojo dėmesys. Technologijų kompanijų verslo modelis siekia, kad žmogus kuo ilgiau užsibūtų jų platformoje. Taip jam galima parodyti daugiau reklamos ir taip pasiekiama daugiau pelno. Šiam tikslui pasitelkiami sudėtingi dirbtinio intelekto algoritmai, kurių pagrindinis uždavinys – maksimaliai padidinti vartotojų įsitraukimą. Būtent ši dėmesio ekonomikos ar– chitektūra ir tampa tobulu greitintuvu dezinformacijai sklisti.
Tačiau technologijų platformų ir algoritmų tobulėjimas yra tik viena sėkmingo dezinformacijos plitimo priežasčių. Kita priežastis slypi mūsų pačių smegenyse. Melagienų kūrėjai dažnai efektyviai pasinaudoja žmogaus psichologiniu pažeidžiamumu.
MIT tyrimas atskleidė bauginančią realybę – melagingos naujienos internete plinta net šešis kartus greičiau, pasiekia toliau ir giliau nei patikrinti faktai. Tyrėjai nustatė, kad dėl šio reiškinio kalti ne tik automatizuoti algoritmai, bet ir žmogaus prigimtis.
Mūsų smegenys ieško naujovių, nes jos signalizuoja apie potencialią grėsmę arba pozityvią galimybę. Sukurtos melagienos dažniausiai yra netikėtos, šokiruojančios ir sukonstruotos taip, kad sukeltų stiprias pirmines emocijas – nuostabą, pasibjaurėjimą ar pyktį. Būtent toks naujumo ir emocinio šoko derinys nevalingai išjungia kritinį mąstymą, skatina dalintis melagienomis.
Net ir žinodami apie dezinformacijos pavojų nuolat tampame vadinamojo patvirtinimo šališkumo aukomis. Pasireiškia polinkis ieškoti, priimti ir prisiminti tik tą informaciją, kuri atitinka mūsų išankstinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą. O faktai, kurie prieštarauja mūsų suformuotai nuomonei, atmetami, vertinami skeptiškai.
Jei žmogus nepasitiki tam tikra institucija, jis kur kas lengviau patikės net ir mažiau įtikėtinu teiginiu, kuris tą instituciją kompromituoja. Patvirtinimo šališkumas sukuria psichologinį komfortą – mums nereikia keisti savo įsitikinimų, mąstymo modelio, o dezinformacija retai siekia pakeisti žmonių nuomonę. Dažniausiai jos tikslas – patvirtinti jau esamas baimes ar nuostatas.
Kitas galingas mechanizmas, kuriuo efektyviai pasinaudoja propagandos kūrėjai ir komentarų sekcijose veikiantys piktavaliai, yra iliuzinės tiesos efektas. Psi– chologija teigia, kad žmonės informacijos teisingumą dažnai vertina pagal tai, kaip lengvai ją pavyksta apdoroti. Kai ta pati melaginga žinutė pakartojama daugybę kartų skirtingose platformose, ji tampa „pažįstama“ ir smegenys šį jausmą ilgainiui supainioja su tiesa.
Todėl net ir visiškai nepagrįstas teiginys, kurį matome dešimtą ar šimtąjį kartą, intuityviai pradeda atrodyti realesnis už sudėtingą, bet retai minimą faktą. Būtent dėl šios priežasties trolių ir „botų“ masiškai generuojami komentarai yra pavojingi.
Galiausiai mūsų atsparumą melui sistemiškai griauna infolavina. Šiandien gyvename nepaliaujamo informacinio triukšmo sąlygomis, nuolatinis srautas išvargina smegenis, todėl jos natūraliai pereina prie energiją taupančio, supaprastinto mąstymo.
Kai neturime laiko ar resursų giliai analizuoti sudėtingų geopolitinių, ekonominių ar sveikatos problemų, atsiranda stiprus psichologinis poreikis greitiems ir aiškiems atsakymams. Sąmokslo teorijos ir melagienos siūlo supaprastintą pasaulio vaizdą, kuriame aiškūs priešai ir paprasti problemų sprendimo būdai.
Sudėtinga ir dažnai nepatogi realybė reikalauja protauti, o gerai sukonstruotas melas pasiūlo psichologinį palengvėjimą ir netikrą situacijos kontrolės jausmą.
Kaip kovoti melagienų kare?
Itin svarbu nesusidaryti nuomonės, kad pavienis vartotojas prieš algoritmus ir „trolių fabrikus“ yra bejėgis.
Pirmas ir svarbiausias savigynos žingsnis – išsiugdyti emocinės pauzės taisyklę. Skaitmeninio raštingumo ekspertas Mike’as Caulfieldas, sukūręs plačiai taikomą informacijos vertinimo metodą SIFT (liet. SIJOK), pirmiausia ragina stabtelėti.
Kadangi dezinformacija yra tikslingai konstruojama taip, kad išprovokuotų pyktį, baimę, pasipiktinimą ar euforiją, stipri pirminė emocinė reakcija skaitant antraštę turėtų veikti kaip pavojaus signalas. Užuot impulsyviai pasidalijus informacija ar puolus rašyti piktus komentarus, būtina atsitraukti ir leisti smegenims pereiti nuo greitojo emocinio mąstymo prie lėtojo, analitinio.
Antrasis esminis įgūdis yra „paralelinis skaitymas“. Profesionalių faktų tikrintojų elgseną tyrinėję Stanfordo universiteto (JAV) tyrėjai nustatė, kad efektyviausias būdas patikrinti informaciją yra ne gilintis į patį straipsnį, o vertinti šaltinius. Susidūrus su abejotinu ar pernelyg skandalingu teiginiu verta atidaryti naują naršyklės skirtuką ir atlikti greitą paiešką apie patį autorių, naujienų portalą ar organizaciją.
Jei nepriklausomi ir patikimi šaltiniai apie juos atsiliepia kaip apie manipuliatorius arba informacijos apie šaltinį apskritai nėra, toliau analizuoti paties teksto turinio nebeverta. Šis metodas apsaugo nuo spąstų, kai meistriškai sukonstruotas, bet melagingas tekstas sukuria apgaulingą logikos ir patikimumo įspūdį.
Nepaprastai svarbu aktyviai valdyti ir savo informacinę aplinką, palaikyti „algoritmų higieną“. Socialinių tinklų rekomendacijų sistemos nuolat mokosi iš jūsų elgesio, todėl jas galima tikslingai nukreipti. Ignoruojant toksiškas diskusijas komentarų sekcijose, nespaudant patiktukų prie skandalingo ar poliarizuojančio turinio bei aktyviai spaudžiant „nedomina“/„nepatinka“ prie tam tikrų vaizdo įrašų apribojamos algoritmų galimybės siūlyti radikalų turinį.
Kaip pabrėžia Amerikos psichologų asociacija, asmeninis atsparumas prasideda nuo psichologinio imuniteto arba „išankstinio paneigimo“ – suprasdami, kokiais technologiniais ir psichologiniais metodais mumis bandoma manipuliuoti, tampame ir kur kas atsparesni. Mūsų dėmesys skaitmeninėje erdvėje – pats vertingiausias išteklius. Jo kontrolė yra ramybės ir atsparumo dezinformacijai pagrindas.
Praktiniai patarimai, padėsiantys nuspręsti, ar verta žinutę skleisti toliau
S – stabtelėk. Prieš pradėdamas reaguoti ar dalytis stabtelėk. Paklausk savęs, ar žinai šaltinio reputaciją ir ar tavo reakcija nėra emocinė.
I – ištirk šaltinį. Paskaityk plačiau, atsidaryk naujus naršyklės skirtukus ir pasiieškok, ką apie autorių ar šaltinį rašo kiti patikimi tinklapiai, faktų tikrintojai ar „Vikipedija“, nepasikliauk pačios svetainės skyriumi „Apie mus“.
J – junk kitus šaltinius. Susirask patikimų naujienų šaltinių ar faktų tikrinimo paslaugų, nagrinėjančių tą pačią temą.
O – originalą atsek. Atsek originalius teiginius, citatas ir žiniasklaidos medžiagą iki pirminio konteksto – surask pirminį šaltinį, tyrimą ar neredaguotą vaizdo įrašą, kad įsitikintum, jog informacija nebuvo iškreipta ar išimta iš konteksto.
K – kontekstą įvertink. Įvertink originalaus šaltinio kontekstą, įsitikink, kad informacija nebuvo iškreipta ar išimta iš konteksto.
Parengta remiantis Vašingtono universiteto (JAV) Informuotos visuomenės centro tyrėjo Mike’o Caulfieldo siūlomu metodu SIFT, adaptuotu lietuvių kalbai, vadinamu SIJOK.
