Ne veltui sakoma, kad velnias slypi detalėse. Mat ir čia po tikslu gintis nuo priešų gali tūnoti pragmatiškas noras įteisinti cenzūrą.
Tokią grėsmę įžvelgė teisininkė L.Meškauskaitė, kultūrologas D.Kuolys ir kiti, kuriems rūpi pamatinė demokratinės valstybės vertybė – žodžio ir saviraiškos laisvė.
Sąjūdininką D.Kuolį itin glumina tai, kad po 36 metų vėl siekiama mūsų šalį sugrąžinti į maskvietišką valdžios savivalę.
Generolas patikino – krizės atveju NATO pasirengęs reaguoti: kiekvieną savaitę atnaujinami planai
Pavyzdžiui, D.Ulbinaitė nori uždrausti kurti, pateikti ir skleisti neva klaidinančią informaciją, kuria siekiama paveikti Seimo, prezidento ir savivaldybių rinkimus. Kas gali paneigti, kad nebūtų baudžiama vien už kritišką nuomonę apie kandidatą, kuris, tarkim, sieks Vilniaus rajono mero kėdės, į kurią taikysis ir D.Ulbinaitė?
Atsakomybė grėstų ir tiems, kurie bandytų pateisinti ar pritarti karui arba kitokiam ginkluotam konfliktui, kuris pažeidžia tarptautinės teisės principus.
Susiję straipsniai
Pasaulį nuolat drebina konfliktai, kurie įžiebia diskusijas dėl pažeistų civilių teisių, humanitarinių ar naftos krizių, tad persekiojant žmones vien už pritarimą gali neužtekti vietų belangėse.
Suklusti turėtų ir tikintieji, nes D.Ulbinaitė siekia drausti ir tokią informaciją, kuri neva iškraipo mokslinius ir faktinius duomenis.
Beliktų uždrausti religiją, o kunigams nebeleisti iš sakyklų skelbti biblinių tiesų – kad Žemę ir gyvybę sukūrė Dievas ar kad siela gyvena ir po mirties. O tokios šventės kaip Velykos, kai šlovinamas iš mirusiųjų prisikėlęs Kristus, liktų tik prisiminimuose.
Gal D.Ulbinaitę įkvėpė buvusi viršininkė, kuri nepakentė kritikos ir nesuderintų žurnalistų klausimų? Nors buvusi D.Grybauskaitės patarėja apie tai nutylėjo knygoje „Nustokim krūpčiot“, prisiminimai išliko žmonių atmintyje, kurios neįmanoma ištrinti ar gausiai nupudruoti.
Tik įdomu, ar D.Ulbinaitė pati nesuklaidino skaitytojų knygoje parašiusi, kad iki pat Sąjūdžio laikų D.Grybauskaitė nieko nežinojo apie tremtį, pokario kovas ir Trispalvę? Kaip tai buvo įmanoma, kai mokėsi Vilniaus, Leningrado, Maskvos aukštosiose mokyklose ir dėstė partinėje mokykloje, kur uoliai tikrino studentų rusų kalbos žinias?