Tarp grėsmių ir sėkmės istorijų: kokią Lietuvą mato pasaulis

Tačiau šaliai vienu metu tenka siųsti dvi iš pirmo žvilgsnio prieštaringas žinias: sąjungininkams aiškiai įvardyti Rusijos keliamą grėsmę, siekti didesnio NATO dėmesio ir finansavimo pasienio regionams, o investuotojams, talentams bei tarptautiniams partneriams pristatyti kitą, taip pat tikrą Lietuvą – saugią, augančią ir gebančią valdyti rizikas. Jei naratyve lieka tik pavojai, šalis gali pati sustiprinti abejones, kurias mėgina išsklaidyti.

Kaip suderinti šias žinutes, portalo „Lrytas“ organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Kokią žinią apie save transliuojame pasauliui?“ svarstė ministras E.Grikšas, Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Atlantic Council“ analitikė Agnia Grigas, „Investuok Lietuvoje“ vadovas Elijus Čivilis ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentė Dovilė Burgienė. Diskusiją moderavo Živilė Vaškytė-Lubienė.

Diskusiją pradėjusi Ž.Vaškytė-Lubienė atkreipė dėmesį, kad svarbu įvertinti, kokį įspūdį vieši mūsų šalies politikų, verslo ir visuomenės atstovų pasisakymai kuria užsienyje. Ar Lietuva apskritai yra nusprendusi, ką apie save nori pasakyti kitoms valstybėms?

E.Čivilio teigimu, vieno visų sutarto pasakojimo nėra, tačiau vargu ar jį būtų galima sutalpinti į vieną sakinį ar skambų šūkį.

„Viena yra, ką mes norime pasakyti, o kita – ką išgirsta“, – pabrėžė „Investuok Lietuvoje“ vadovas.

Skirtingos valstybės, verslo sektoriai ir visuomenės grupės tuos pačius faktus vertina nevienodai. Tai, kas gali išgąsdinti tradicinės pramonės investuotoją, gynybos sektoriaus atstovui gali reikšti naujas galimybes.

Todėl, E.Čivilio nuomone, Lietuvai prisistatyti nereikia vienos universalios frazės. Daug svarbiau suprasti, su kokia auditorija kalbama ir kuo šalis gali būti aktuali būtent jai.

Lietuva negali apsimesti, jog geopolitinių grėsmių nėra. Kita vertus, pernelyg dramatiška komunikacija gali išgąsdinti investuotojus ir talentus. Ž.Vaškytė-Lubienė klausė A.Grigas, kokią žinią tokiomis aplinkybėmis Lietuva turėtų siųsti užsienio žiniasklaidai ir kitoms valstybėms.

Analitikė į diskusiją atvyko ką tik grįžusi iš Vašingtono, kur „Atlantic Council“ pristatė savo studiją apie Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos saugumą bei NATO atgrasymą. Tokioje aplinkoje regionas neišvengiamai vertinamas pirmiausia per karinių grėsmių prizmę.

A.Grigas didelę savo profesinės veiklos dalį skyrė tam, kad JAV ir Europos sprendimų priėmėjai suprastų šiam regionui kylančias rizikas. Tačiau prieš dvejus metus su šeima grįžusi gyventi į Lietuvą ji nuolat sulaukia klausimo, ar čia nėra baisu.

„Reikia būti pasiruošus, reikia būti labai gerai pasiruošus, bet nereikia būti nei panikoje, nei paranojoje“, – sakė A.Grigas.

Pasak jos, Lietuva turi aiškiai įvardyti Rusijos keliamą grėsmę, tačiau saugumas negali tapti vieninteliu šalies pasakojimu. Priešingu atveju pagrįstas rūpestis gali virsti perdėta baime ir užgožti kitas Lietuvos stiprybes.

D.Burgienė pasakojo panašių klausimų girdinti tarptautiniuose verslo susitikimuose. Investicinių sandorių srityje dirbantys užsienio kolegos jos teiraujasi, ar Baltijos šalyse tebėra investuotojų ir verslo galimybių.

„Mes 600 metų su rusais kariaujame ir vis dar gyvename, todėl tikrai žinome rizikas. Niekada nesėdėjome sudėję rankų, o dabar ypač nesėdime“, – savo atsakymus apibendrino Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentė.

Jos teigimu, Lietuva yra aiškiai pasirinkusi Vakarų kryptį, turi sąjungininkų ir pati investuoja į saugumą. Tokie sprendimai ramina ne tik šalyje jau veikiančias bendroves ar naujus investuotojus, bet ir kvalifikuotus darbuotojus, galinčius rinktis karjerą užsienyje.

Geografinė padėtis gali tapti ir ekonominiu pranašumu. Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse sparčiai kuriamos gynybos technologijos, o bendradarbiavimas su Ukraina leidžia geriau suprasti realiomis karo sąlygomis išbandytus sprendimus.

Augant pasaulinei gynybos ir saugumo rinkai, regionas gali būti patrauklus šio sektoriaus investuotojams. „Visą laiką trūkumas gali būti ir privalumas“, – sakė D.Burgienė.

Ž.Vaškytė-Lubienė pasiteiravo, ar tokiam požiūriui pritaria E.Grikšas. Ministras atkreipė dėmesį, kad valstybės institucijos savo komunikacija kartais siekia nevienodų rezultatų.

Vienoms svarbu pabrėžti Lietuvai kylančias grėsmes, kad šalyje liktų sąjungininkų kariai, o Baltijos valstybės kaip pasienio regionas gautų daugiau Europos Sąjungos finansavimo. Kitos tuo pat metu kviečia į Lietuvą turistus, investuotojus ir talentus.

Todėl viešojoje erdvėje kartais susiduria dvi iš pirmo žvilgsnio prieštaringos žinutės: Lietuva pristatoma kaip patraukli vieta kurti ir investuoti, o netrukus perspėjama apie hibridines atakas bei kitus pavojus.

E.Grikšo nuomone, svarbu suprasti, kokiai auditorijai ir kokiu tikslu kiekviena žinia skiriama. Vis dėlto užsienyje Lietuva, anot jo, vis dažniau suvokiama kaip pažangi, inovatyvi, greita ir dinamiška valstybė.

Šį įvaizdį pagrindžia ekonomikos, startuolių ir gynybos pramonės rezultatai. Pasak E.Grikšo, Lietuvos pramonė per metus augo apie 3 proc., o gynybos ir saugumo pramonės apyvarta – net maždaug 50 proc. Šiame sektoriuje veikia apie šimtą įmonių, daugiau nei 60 proc. jų eksportuoja ir dalyvauja tarptautinėse, įskaitant NATO, tiekimo grandinėse.

Per pirmąjį metų pusmetį, ministro pateiktais duomenimis, pritraukta apie 730 mln. eurų naujų investicijų. Vis dėlto viešojoje erdvėje vienos įmonės pasitraukimas dažnai sulaukia daugiau dėmesio nei keli tuo pat metu į Lietuvą ateinantys projektai.

„Išeina viena investicija, bet jos vietoje ateina septynios naujos. Dažnai remiamės antraštėmis, bet ne statistika“, – kalbėjo E.Grikšas.

Ministras prisiminė ir Kanadoje sutiktų lietuvių raginimą nustoti save menkinti. „Baikite galvą pelenais barstytis“, – jų žodžius perdavė E.Grikšas. Anot jo, Lietuva turi daug gerų rezultatų, apie kuriuos galėtų kalbėti drąsiau.

Ar viešos kalbos apie investicijų pasitraukimą daro žalą? E.Čivilis paragino nuotaikas vertinti kartu su duomenimis. Pasak jo, Lietuvoje fiksuojamas rekordinis investicijų srautas, o apie 70 proc. bendrovių uždirbto pelno reinvestuojama. Tai reiškia, kad šalyje veikiančios įmonės ne tik išsimoka dividendus, bet ir skiria pinigų tolesnei plėtrai.

„Užsienio investuotojai ir pasaulis labiausiai girdi, mato ir supranta veiksmus, o ne žodžius“, – kalbėjo E.Čivilis.

Vienu stipriausių Lietuvos argumentų jis pavadino šalies gebėjimą atsisakyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Tai nėra pažadas, kad Lietuva kada nors taps atspari, o jau atliktas darbas ir lyderystės įrodymas.

Panašią žinią siunčia aukštųjų technologijų projektai. E.Čivilis minėjo bendrovės „Pentasweet“ Vilniuje statomą brazeino – itin saldaus baltymo, galinčio pakeisti dalį cukraus maisto produktuose, – gamyklą. Šis projektas sulaukė tarptautinio dėmesio, nes parodė, kad Lietuvoje ne tik kalbama apie inovacijas, bet ir imamasi pasaulinėje rinkoje išskirtinių technologijų.

Ž.Vaškytė-Lubienė klausė A.Grigas, kaip Lietuvos siunčiamos žinutės priimamos JAV ir ar požiūris į šalį keičiasi.

Analitikės teigimu, atsakymas priklauso nuo konkrečios auditorijos. Geopolitikos ekspertas Lietuvą pirmiausia vertins per saugumo iššūkius, o biochemikas – per mokslo, technologijų ir karjeros galimybes.

Kaip pavyzdį ji pateikė pradėtą „Grigas“ apdovanojimo iniciatyvą, pagal kurią užsienio studentai kviečiami atvykti ir susipažinti su Lietuva. Pernai konkursą laimėjo biochemiją studijuojanti Oksfordo universiteto studentė: ji jau buvo išsiaiškinusi, kokias Lietuvos biotechnologijų įmones ir mokslo centrus norėtų aplankyti.

Atvykusi studentė pamatė šalį, kurioje galėtų pradėti karjerą ir gyventi. Jai buvo svarbios ne tik profesinės galimybės, bet ir švari, patogi bei jaunai moteriai saugi aplinka.

Šis pavyzdys, pasak A.Grigas, rodo, kad Lietuva skirtingoms auditorijoms gali būti įdomi dėl visiškai skirtingų priežasčių. Todėl šalies naratyvas neturėtų suktis vien apie geopolitiką.

D.Burgienė atkreipė dėmesį, kad naują gamyklą nuo nulio steigianti bendrovė Lietuvą lygina su daugybe kitų valstybių. Šalies pasirinkimą apsunkina ne vien geopolitika, bet ir maža vietos rinka, ribotas darbuotojų skaičius bei darbo jėgos kaina.

Todėl Lietuvai svarbu ne tik vilioti naujus užsienio projektus, bet ir auginti vietos įmones, padėti joms kurti sunkiai nukopijuojamus produktus, plėsti eksportą bei įsilieti į tarptautines tiekimo grandines.

Pasak D.Burgienės, dėl gerų, inovatyvių ir įvairiose rinkose veikiančių bendrovių konkuruoja daugybė investuotojų. Jei įmonė parduoda savo produktus visame pasaulyje, jos vertė daug mažiau priklauso nuo Lietuvos vidaus rinkos ar geopolitinės padėties.

Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentė taip pat ragino sudaryti sąlygas šalyje sukauptam kapitalui čia likti ir dirbti. Kaip pavyzdį ji pateikė Suomiją ir Švediją, kurios irgi gyvena greta Rusijos, tačiau turi stiprias tarptautines įmones bei išplėtotas kapitalo rinkas.

Kiek užsienio investuotojus atbaido Lietuvos verslininkų kritikuojama mokesčių sistema, besikeičiantys įstatymai ir biurokratija?

D.Burgienės teigimu, investuotojams svarbus ne vien mokesčių tarifas. Švedijoje, Danijoje ar Suomijoje mokesčiai yra didesni, tačiau tai netrukdo šioms šalims pritraukti kapitalo.

Daug svarbiau taisyklių stabilumas, konkretaus sektoriaus reguliavimas ir institucijų gebėjimas suprasti naujus verslo modelius. Jaunai technologijų įmonei gali būti svarbiau ne mažiausias mokestis, o reguliuotojas, kuris kalbasi, ieško sprendimų ir nemėgina iš karto bausti už veiklą, dar netelpančią į senas taisykles.

E.Grikšas akcentavo, jog Lietuvos mokesčių sistema tebėra konkurencinga, o dialogas su verslu – aktyvus. Valstybė plečia investuojamo pelno mokesčio lengvatą technologiniam atsinaujinimui. Tai turėtų padėti įmonėms didinti produktyvumą ir spręsti darbuotojų trūkumo problemą.

ILTE pertvarkymas į nacionalinį plėtros banką, pasak ministro, turėtų padėti finansuoti perspektyvius projektus ir užpildyti rinkoje atsirandančias kapitalo spragas.

Svarbus Lietuvos pranašumas išlieka greitis. Įgyvendinant tam tikrus stambius projektus nuo sutarties pasirašymo iki gamybos pradžios Lietuvoje galima nueiti per devynis mėnesius. Vokietijoje panašus procesas gali užtrukti ketverius ar penkerius metus.

E.Grikšas pripažino, kad šaliai dar reikia mažinti biurokratiją ir plačiau naudoti skaitmeninius bei dirbtinio intelekto sprendimus. Tačiau gebėjimas greitai priimti sprendimus, anot jo, yra realus, o ne vien komunikacijoje kuriamas pranašumas.

Moderatorė priminė, kad E.Čivilis jau ne vienus metus ragina atidžiau vertinti, ką Lietuva apie save kalba. „Investuok Lietuvoje“ vadovas atsakė, kad šalies vidaus ginčai užsienyje ne visada suprantami taip, kaip juos supranta vietos auditorija.

Lietuvoje žmonės žino politinį ir ekonominį kontekstą, atpažįsta ironiją bei vidaus ginčus. Tačiau užsienyje atskira frazė ar antraštė gali būti įvertinta tiesiogiai ir tapti argumentu priimant verslo sprendimus.

E.Čivilis rėmėsi Vokietijoje atliktais Lietuvos žinomumo tyrimais. Lietuvą atpažįstančių respondentų dalis per kelerius metus šiek tiek padidėjo ir pasiekė maždaug pusę apklaustųjų. Tačiau manančiųjų, kad Lietuva yra gera vieta investuoti, sumažėjo nuo 36 iki 26 proc. Tai, jo vertinimu, rodo, kad vien dažnesnis šalies vardo paminėjimas savaime nesukuria palankesnio ekonominio įvaizdžio. Lietuvą reikia nuosekliai sieti su konkrečiais darbais, kompetencijomis ir sėkmės istorijomis.

Skirtingose rinkose gali veikti vis kitas faktas. Vokietijoje didelį susidomėjimą kelia šios šalies brigados dislokavimas Lietuvoje ir ilgalaikė abiejų valstybių partnerystė. Pietų Korėjoje auditorijos dėmesį patraukė žinia, kad Lietuvos jaunimas pripažintas laimingiausiu pasaulyje.

Nuo šio fakto galima pereiti prie pasakojimo apie jaunų žmonių galimybes, startuolius ir technologijų sektorių.

E.Čivilis siūlė Lietuvos žinomumą stiprinti akupunktūriškai – pasirinkti konkrečias rinkas, sektorius ir sprendimų priėmėjus. Lietuva negali reklamos mastu varžytis su didžiosiomis valstybėmis, tačiau gali tapti gerai matoma pasirinktose srityse.

D.Burgienė sutiko, kad verslo komunikacija turi būti nukreipta į tuos, kurie gali pirkti lietuvišką produktą, investuoti į įmonę ar tapti jos partneriu.

Valstybės institucijos gali padėti užmegzti ryšius ir atverti duris, tačiau pačios bendrovės turi aiškiai žinoti, kuo yra įdomios pasaulinei rinkai.

Kartu ji ragino nevengti geopolitinio klausimo, nes bandymas nuo jo išsisukti užsienio partneriams atrodytų neprofesionaliai. „Tas klausimas yra net ne dramblys kambaryje, o dronas danguje“, – sakė D.Burgienė. Į jį reikia atsakyti greitai ir konkrečiai: paaiškinti, kokių saugumo priemonių ėmėsi valstybė, kiek investuoja į gynybą ir kokie sąjungininkai yra Lietuvoje. Tuomet pokalbį galima kreipti į konkretaus investuotojo interesus.

D.Burgienė išskyrė Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje. Iš Vokietijos verslo partnerių ji girdinti, kad šis sprendimas sustiprino pasitikėjimą visu regionu.

Kai valstybė Lietuvoje iškelia savo vėliavą ir dislokuoja karius, jos verslas taip pat pradeda Baltijos šalis vertinti kaip saugesnę ir artimesnę rinką.

Ž.Vaškytė-Lubienė teiravosi A.Grigas, kaip Lietuva atrodė jai gyvenant JAV ir kokį vaidmenį kuriant šalies įvaizdį gali atlikti užsienyje gyvenantys lietuviai.

Analitikė priminė, kad didelės investicijos dažnai prasideda ne nuo masinės reklamos, o nuo vieno tinkamą ryšį turinčio žmogaus. Dirbdama su „Barclays“ atėjimu į Lietuvą ji Londone dar turėjo pradėti nuo žemėlapio ir aiškinti, kur yra šalis, į kurią bendrovė jau buvo apsisprendusi žengti.

Tačiau investiciniam sprendimui svarbiausias buvo asmeninis tiltas tarp bendrovės vadovų ir Lietuvos.

„Mes visada esame Lietuvos ambasadoriai – savo sektoriuje, versle, bendruomenėje ir per savo pažįstamus“, – pabrėžė A.Grigas.

E.Grikšas taip pat išskyrė verslo ir diasporos ambasadorių vaidmenį. Kartu su oficialiomis delegacijomis vykstantys įmonių atstovai gali įtikinamai parodyti, kas Lietuvoje iš tiesų kuriama.

Biotechnologijų, gynybos, gamybos ar dirbtinio intelekto įmonių rezultatai suteikia turinio bendram teiginiui, kad Lietuva yra gera vieta verslui. Sėkmingos bendrovės ir jų vadovai patys didina šalies žinomumą, pasakodami apie Lietuvą savo partneriams.

Vis dėlto E.Čivilis perspėjo, kad vien pavienių aktyvių žmonių nepakanka. Tokį veikimo būdą jis pavadino partizaniniu: keli ambasadoriai gali pasiekti labai daug, tačiau šalia jų reikia sistemos, kuri tokius žmones atrastų, augintų ir aprūpintų patikima informacija.

Ypač svarbu, kad ši informacija pasiektų tarptautinių bendrovių darbuotojus, rengiančius veiklos tęstinumo ir galimo pasitraukimo planus. Jei sprendimai bus paremti vien grėsmingomis antraštėmis ir nuogirdomis, įmonės gali rekomenduoti mažinti veiklą Lietuvoje nematydamos tikrųjų investicijų, ekonomikos ir saugumo rodiklių.

D.Burgienė pabrėžė, kad visose valstybėse didelę dalį investicijų pritraukia nedidelis skaičius žmonių, turinčių tiesioginį priėjimą prie svarbiausių sprendimų priėmėjų. Todėl neverta tikėtis, kad pakaks vienos reklamos kampanijos ir investicijos ims judėti savaime. Ryšius reikia kurti nuolat, o mažai rinkai tam tenka skirti daugiau pastangų nei didžiosioms valstybėms.

„Lietuvai reikia be galo didelės ambicijos. Vidutinės ambicijos mums nepakanka“, – sakė D.Burgienė. Jos nuomone, Lietuva neturi siekti būti vienodai gerai žinoma visiems. Dėmesį reikėtų sutelkti į sektorius ir auditorijas, kuriose šalis jau turi aiškų konkurencinį pranašumą.

Diskusijai artėjant prie pabaigos Ž.Vaškytė-Lubienė dalyvių klausė, ką Lietuva turėtų daryti pirmiausia.

A.Grigas ragino kalbant apie šalies patrauklumą nepamiršti užsienyje gyvenančių žmonių ir šeimų: „Kaip negalime prarasti nė vienos investicijos ar įmonės, taip šiandien negalime prarasti nė vieno žmogaus, nė vienos šeimos“.

Analitikės vertinimu, šiandien Lietuva gali pasiūlyti gerą gyvenimo kokybę, karjeros galimybes ir saugią kasdienę aplinką. Tačiau viešojoje erdvėje dar per retai pasakojamos sėkmingo sugrįžimo istorijos.

Moderatorė E.Grikšo pasiteiravo, kaip valstybė siekia ne tik pritraukti įmones, bet ir išlaikyti bei susigrąžinti talentus. Ministras sutiko, kad investicijos, inovacijos ir žmonės yra neatsiejami. Galima kalbėti apie milijardinius projektus ir pasaulinio lygio technologijas, tačiau visa tai galiausiai kuria žmonės. Todėl diasporos ryšių stiprinimas ir talentų pritraukimas nėra vienos ministerijos užduotis.

„Didžiausias mūsų laimėjimas ir turtas yra kūrybingi ir drąsūs žmonės. Lietuva yra žmonės“, – apibendrino E.Grikšas.