Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis aiškiai deklaruoja: valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Konstitucijos 3 straipsnis žengia dar toliau, suteikdamas tautai ir kiekvienam piliečiui teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į šalies nepriklausomybę ar konstitucinę santvarką.
O LR Karo padėties įstatymas numato labai praktinius aspektus – krizių metu valstybė turi teisinį pagrindą pasitelkti civilius gyventojus civilinės saugos užduotims, logistikai, infrastruktūrai gelbėti ir kitiems būtiniems darbams.
Apie tai, kodėl kepėjas, gydytojas, policininkas, programuotojas ar pradinių klasių mokytojas karo metu yra tokie pat svarbūs kaip ir snaiperiai, kalbėjomės su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktoriumi Virginijumi Vilkeliu.
Susiję straipsniai
„Šiuolaikiniame konflikte tik apie 10–20 procentų veiksmų vyksta tiesioginėje ugnies linijoje. Likę 80 procentų yra užnugaris. Jei civiliai neatliks savo vaidmens – jei medikai negydys, komunalinių tarnybų darbuotojai netvarkys subombarduotų tinklų, o savanoriai neaprūpins humanitarine pagalba, nebus visuotinumo, kai vienas ginasi, o dešimtys jį remia. Civilis užnugaryje yra kariuomenės plaučiai“, – sakė V.Vilkelis.
– Jei karo atveju žmonės ir norėtų priešintis nekariniais būdais, daugelis jų nežino, ką konkrečiai reikėtų daryti.
– Kai kalbame apie konkrečias užduotis, aš visada siūlau paklausti savęs: ko mes iš tikrųjų bijome? Žmonių nepasitikėjimas kyla iš nežinomybės – kaip atrodys diena X, kas man paskambins, kur reikės eiti? Svarbiausia taisyklė, kurią turėtų žinoti visi: krizės atveju valstybė sugriūtų, jei visi mestų savo darbus ir bėgtų kas kur.
Gydytojas turi gydyti, kepėjas – kepti duoną, o elektrikas – prižiūrėti tinklus. Karys taikos metu mokosi valdyti ginklą, o įmonės ar miesto vadovas privalo idealiai išmanyti savo ūkį. Nors niekas negali nupiešti ateities scenarijaus, mūsų kariuomenė siunčia aiškią žinutę: visi tiesioginės karinės grėsmės indikatoriai mūsų regione yra nuliniai.
Negalime burti iš kavos tirščių. Ukrainos patirtis mums yra kaip atversta knyga, tačiau aklai tapatintis su ja būtų klaida. Ukrainos geopolitinė padėtis prasidedant karui buvo kitokia – jie kovojo vieni. Mes esame stipriausio pasaulyje NATO aljanso nariai.
– Kaip žmogui suprasti, kur yra jo vieta valstybės gynybos schemoje?
– Valstybė jau dabar yra sudėliojusi aiškų algoritmą, kur piliečiai suskirstyti į kelias logiškas grupes. Pirmoji grupė – ginkluota gynyba.
Pagal Karo prievolės įstatymą vyrai nuo 18 iki 60 metų yra karo prievolininkai. Čia patenka aktyvusis ir parengtasis rezervas. Kas konkrečiai bus šaukiamas į pirmąsias gretas, priklausys nuo kariuomenės poreikių ir to, kaip efektyviai veiks NATO sąjungininkų pajėgumai.
Antroji grupė – apie 100 tūkstančių Lietuvos piliečių: policininkai, ugniagesiai, medikai, energetikai, kiti kritinės infrastruktūros darbuotojai ir jau dabar nustatytų mobilizacinių užduočių vykdytojai. Jie visi žino, kad krizės metu jų postas yra jų darbo vieta. Jų į apkasus nesiųs.
Trečioji grupė – pilietinis, civilinis užnugaris. Jei žmogus nėra šaukiamojo amžiaus ir nedirba strateginėje su valstybės mobilizacinėmis užduotimis sietinoje įmonėje, bet nori padėti, jo laukia nevyriausybinis sektorius. Tokios organizacijos kaip „Maisto bankas“, Raudonasis Kryžius, „Maltiečiai“, „Caritas“ ar Šaulių sąjunga krizės metu tampa valstybės kapiliarais. Jie maitina, rengia, guodžia, tvarsto ir evakuoja.
Jei žmogus iki krizės pradžios nesurado savo vietos, valstybė turi teisinį instrumentą – būtinuosius darbus, o įmonės ir organizacijos, kurių veikla nėra reglamentuota kaip užtikrinanti gyvybiškai svarbias funkcijas, gali sulaukti privalomųjų nurodymų. Pavyzdžiui, reikės kasti apkasus, statyti inžinerinius įtvirtinimus, krauti humanitarinę pagalbą. Šie darbai bus oficialiai registruojami, o valstybė yra numačiusi valandinius įkainius.
– Atsiras ir tokių, kurie kilus pavojui stengsis išvykti iš šalies.
– Panikos bangos metu šalį galėtų bandyti palikti apie 20–30 procentų gyventojų. Tačiau jei Rusija užpultų Lietuvą, tai reikštų karą su visu NATO aljansu. Tad bendra mobilizacija ir teisiniai karo padėties režimai įsijungtų visoje Aljanso erdvėje. Jei kas nors mano, kad nusipirkęs evakuacinį butą Ispanijoje ar Graikijoje ramiai gers kavą prie jūros, tai klysta.
Mes negalime teisiškai priversti šaukiamojo amžiaus ukrainiečių iš Europos šalių grįžti ginti tėvynės, nes Ukraina nepriklauso Aljansui. NATO viduje šie mechanizmai veiktų visiškai kitaip – pasislėpti teisiškai nebūtų kur.
Be to, pažvelkime į tai strategiškai: šiuolaikiniame kare raketų smūgiai skrieja į didžiulius logistikos centrus, karines bazes ir sprendimų priėmimo būstines. Lietuva šiame kontekste taptų viena saugiausių vietų, nes Aljansas čia sutelktų maksimalią gynybą, o masinių strateginių taikinių priešui čia nėra daug. Saugiausia vieta krizės metu yra ten, kur sistema veikia organizuotai.
– O kaip dėl piliečių, kurie nėra profesionalūs kariai, bet pajutę grėsmę norėtų imtis ginklo?
– Tiems, kurie jaučia savyje kovotojo geną, durys atviros jau dabar. Pati greičiausia ir prieinamiausia forma – komendantūros. Tai taikos metu karo komendantūrų suburti piliečiai, veiksiantys savivaldybių teritorijose. Kilus karui šie žmonės tampa tarpininkais tarp ginkluotųjų pajėgų ir vietos pareigūnų: saugo tiltus, patruliuoja gatvėse, kovoja su diversantais savo mieste ar miestelyje. Taip pat galima stoti į Šaulių sąjungą arba Krašto apsaugos savanorių pajėgas.
Normalu, kad didžioji dalis visuomenės jaučia baimę ir nenori žudyti ar tapti gyvu taikiniu. Neginkluotas pasipriešinimas yra ne mažiau svarbus. Kare kažkas turi tiekti vandenį, tvarstyti žaizdas, prižiūrėti vaikus ar slėptuves.
– Šauliai dažnai sako, kad krizės metu kiekvienas kiemas ar gatvė turi turėti savo vadą.
– Panika maitinasi nežinia. Kai žmonės sėdi užsidarę, jie nerimauja. Tačiau kai laiptinės kaimynai susirenka kieme, pasiskirsto, kas atsakingas už vandenį, kas prižiūrės senelius, o kas stebės aplinką, panika akimirksniu išgaruoja.
Valstybė kuria informacijos perdavimo sistemą nuo viršaus iki apačios – paskutinis jos metras yra jūsų laiptinė. Tikrasis mūsų visuomenės pamatas yra bendruomeniškumas ir savanorystė. Jei jauti, kad baimė tave paralyžiuoja, nebūk vienas, eik padėti kitiems ten, kur saugu.
– Vis dar pasigirsta nuomonių, kad moterims kare nėra ką veikti.
– Tai mitas. Reikės nupinti šimtus tūkstančių kilometrų maskuojamųjų tinklų, kad apsaugotume karius ir techniką nuo dronų akių. Reikės gaminti apkasų žvakes, organizuoti milžiniškus labdaros ir medicinos tiekimo srautus, koordinuoti pabėgėlių centrus, megzti kojines ir pirštines, gaminti maistą. Šiuolaikinis karas yra logistikos ir ištvermės karas, o čia moterų vaidmuo yra fundamentalus.
– Ką taikos metu žmogus gali padaryti dėl savo šeimos saugumo, kad tai nebūtų tik paniškas kruopų pirkimas?
– Reikia pasiruošti du dalykus: aiškų šeimos planą ir vadinamąjį 72 valandų išgyvenimo krepšį. Ir tai reikia padaryti ne tik dėl karo. Prisiminkime dujų cisternų sprogimą prie Baltosios Vokės. Tie, kurie iš anksto turėjo pasiruošę kuprinę su dokumentais ir būtiniausiais daiktais, evakavosi per kelias minutes. Kiti sugaišo bent pusdienį rinkdamiesi daiktus.
Arba pažvelkime į pastarųjų metų vėtras Lietuvoje – medžiai virsta, elektros nėra savaitę ar ilgiau. Tie, kurie paklausė rekomendacijų ir įsigijo generatorius, nesklandumus išgyveno lengviau.
Esminiai namų darbai: žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė, susitarti su šeima, kur susitiksite, jei dingtų mobilusis ryšys, turėti po ranka svarbiausius dokumentus bei vaistus.
– Jei yra vaikų, ligonių ar senyvo amžiaus asmenų, kas jais pasirūpins, jei šeimos narys turės dirbti ar kariauti?
– Valstybė turi teisinį įsipareigojimą jais pasirūpinti, jei vienintelis globėjas yra pašauktas į karinę tarnybą arba privalo dirbti kritinėje infrastruktūroje. Jei esate kariškis ar karė, auginate vaikus ir neturite artimųjų ar senelių, kam galėtumėte juos patikėti, valstybė karo atveju perims jūsų vaikų priežiūrą ir garantuos visą išlaikymą, kol jūs vykdysite užduotis fronte.
Tas pat galioja ir civiliniame sektoriuje: jei esate civiliniame personalo rezerve arba dirbate strateginėje įmonėje, o namuose turite sergantį artimąjį, valstybė garantuos dienos priežiūrą ar alternatyvą globai, kad jūs galėtumėte ramiai atlikti savo funkcijas.
Išvada. Valstybės gynyba – ne vien kariuomenės reikalas: savo vaidmenį joje turi kiekvienas pilietis.
