Geopolitinei įtampai regione nemažėjant viešojoje erdvėje vis dažniau prisimenami teisiniai įrankiai, skirti valstybės gynybai. Vienas jautriausių klausimų – laikinasis turto paėmimas ir rekvizicija. Dažnam piliečiui tai siejasi su turto praradimu visiems laikams, tačiau Lietuvos gynybinė strategija remiasi griežta teisine atsakomybe ir visiška finansine kompensacija.
Kokia yra įstatymais sureguliuota tvarka, kaip valstybė įsipareigoja kompensuoti nuostolius ir ko mus moko Ukrainos patirtis, pasakojo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos skyriaus vedėjas Arūnas Pudžemis.
– Kokie pagrindiniai dokumentai numato šią tvarką mobilizacijos atveju ar įvedus karo padėtį?
Susiję straipsniai
– Karo, mobilizacijos ar nepaprastosios padėties metu valstybė turi teisinį pagrindą laikinai paimti arba rekvizuoti piliečių bei įmonių turtą – automobilius, patalpas. Šią procedūrą reglamentuoja Karo padėties įstatymas, Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymas bei specialus Vyriausybės nutarimas.
Svarbu pabrėžti: mobilizacijos metu piliečių gyvenamasis būstas negali būti paimamas. Įvedus karo padėtį toks paėmimas galimas tik išskirtiniais atvejais, tačiau net ir tada įstatymas garantuoja, kad savininkui privaloma suteikti kitą gyvenamąjį plotą.
– Kuo skiriasi laikinasis turto paėmimas nuo turto rekvizicijos?
– Laikinasis turto paėmimas reiškia, kad valstybė turtą pasiskolina konkrečioms užduotims atlikti ir vėliau jį grąžina savininkui. Tai taikoma transporto priemonėms ir nekilnojamajam turtui.
Turto rekvizicija yra kraštutinė priemonė, kai turtas paimamas visam laikui, nes jo grąžinti nebeįmanoma, jis sunaudojamas. Pavyzdžiui, maistas kariams maitinti ar degalai transportui. Tokiu atveju savininkui visiškai kompensuojama turto vertė.
Jei laikinai paimtas turtas operacijos metu nukenčia, praranda dalį vertės arba yra visiškai sunaikinamas, valstybė prisiima finansinę atsakomybę ir kompensuoja nuostolius pagal rinkos vertę.
– Kaip veikia teisingo atlyginimo už paimtą turtą mechanizmas?
– Šį procesą organizuoja savivaldybės administracijos direktoriaus specialiai įgaliotas asmuo ar asmenys, glaudžiai bendradarbiaudami su karo komendantūromis. Jų kariai ir šauliai karo padėties metu padeda palaikyti viešąją tvarką, koordinuoja procesus regionuose ir dalyvauja teisėto laikinojo paėmimo ar rekvizicijos procedūrose.
Kariuomenė turtą tiesiogiai lauko sąlygomis gali paimti tik išimtiniais atvejais – karinės operacijos metu kilus skubiam ir neatidėliotinam poreikiui.
Laikinai paimtas turtas grąžinamas nedelsiant, kai tampa nereikalingas, arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo karo ar mobilizacijos atšaukimo. Savininkas informuojamas, kur atvykti atsiimti savo nuosavybės.
Paėmimo metu turtas detaliai aprašomas, fotografuojamas arba filmuojamas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Jei grąžintas turtas yra sugadintas (pavyzdžiui, paimtas autobusas su sveikais langais, o grąžintas su išmuštais), surašomas trūkumų aktas. Valstybė kompensuoja remonto išlaidas.
Kompensacija išmokama po turto grąžinimo (arba nustačius jo praradimo faktą). Jei valstybė atsiskaitytų iš karto, tai teisiškai būtų ne paėmimas, o pirkimo–pardavimo sandoris. Jei savininkas nesutinka su savivaldybės apskaičiuota kompensacijos suma ir nepavyksta susitarti, jis turi teisę kreiptis į teismą.
– Ar valstybė jau turi išankstinius tinkamiausio civilinio transporto sąrašus?
– Nuo 2020 metų įsigaliojus naujai Karo padėties įstatymo redakcijai civilinis turtas nebėra iš anksto įtraukiamas į mobilizacijos planus, o savininkai iš anksto neinformuojami. Laikinasis turto paėmimas nėra pirminis pasirinkimas.
Valstybė turi bendrą Mobilizacinių galimybių katalogą, kuriame kaupiama informacija apie materialinius išteklius, gaminamą produkciją, prekes ir teikiamas paslaugas. Tačiau masiškai atiminėti automobilių ar patalpų neplanuojama, nes tai sustabdytų šalies ūkį ir sumažintų įplaukas į biudžetą.
Be to, paėmus civilinį transportą valstybei reikėtų rasti jam vairuotojus, degalus ir dengti nusidėvėjimą, todėl kur kas efektyviau paslaugas ar transportą tiesiog pirkti rinkoje.
– Kokio tipo automobiliai ar patalpos valstybei būtų reikalingiausi?
– Paprastas miesto universalas, sedanas ar prabangus sportinis automobilis valstybei yra mažiausiai reikalingi. Kaip rodo Ukrainos patirtis, gynybinėms reikmėms pirmenybė teikiama didesnio pravažumo automobiliams (4x4), pikapams su krovinių skyriumi, sunkvežimiams ir autobusams.
Elektromobiliai karinių operacijų planuose mažiausiai patrauklūs, nes karo sąlygomis užtikrinti jų įkrovą suardytame elektros tinkle būtų sunkiai įmanoma.
Kalbant apie nekilnojamąjį turtą, viešbučiai ar privačios sodybos nėra pagrindinis pasirinkimas, nes kariai neveikia be savo technikos (miesto centre prie viešbučio juk nesustatysi viso bataliono karinio transporto). Valstybei svarbiausios yra didelio ploto pramoninės ar logistikos patalpos (sandėliai), kur yra elektra, šildymas ir bazinės higienos sąlygos kariams bei technikai dislokuoti.
– Kaip žmogui gatvėje atpažinti, kad tai teisėtas valstybės atstovas, o ne plėšikas?
– Ekstra paėmimas gatvėje karinės operacijos metu gali būti vykdomas tik karinio vieneto vado sprendimu, o ne bet kurio eilinio kario iniciatyva.
Procesas privalo atrodyti taip: a) asmuo privalo dėvėti kario uniformą ir pateikti tarnybinį dokumentą; b) vietoje privaloma užpildyti turto priėmimo–perdavimo aktą, kuriame užfiksuojami asmens ir automobilio duomenys (kėbulo bei valstybiniai numeriai) ir visi esami defektai; c) vienas akto egzempliorius iškart atiduodamas savininkui.
Apie tokį paėmimą per nustatytą laiką turi būti informuotas savivaldybės administracijos direktorius.
Dokumentų ar pirkimo sutarčių neturėjimas su savimi karo metu nebus priežastis stabdyti procesą – nuosavybės teises bus galima įrodyti vėliau, kreipiantis dėl kompensacijos pagal išduotą aktą.
– Kas nutinka su automobilyje ar patalpose esančiais asmeniniais piliečio daiktais?
– Kariuomenei civilinis turtas nereikalingas, todėl asmeninius daiktus (įrankius, drabužius ar kitus daiktus) piliečiui privaloma leisti pasiimti.
Jei kalbame apie patalpas ir jose esančius daiktus, kurių savininkas fiziškai nespėja išsivežti, jie lieka viduje. Jeigu grąžinant turtą tų daiktų nebėra – valstybė už juos kompensuoja. Be to, jei žmogus patalpoms atlaisvinti ir daiktams išgabenti samdo transportą, jis vėliau gali pateikti sąskaitas savivaldybei ir prašyti pervežimo išlaidų kompensavimo.
– Kas grėstų piliečiui, kuris atsisakytų perduoti automobilį? Ar tai sabotažas?
– Specialaus straipsnio Baudžiamajame kodekse konkrečiai dėl automobilio nedavimo nėra, galima taikyti Administracinių nusižengimų kodeksą, tačiau gynybinėje valstybėje toks elgesys būtų sunkiai suprantamas. Viena kariuomenė šalies neapgins – karys stovi priešakyje su ginklu, o likusi visuomenė jam padeda.
Jei kariniam vienetui gynybinėms funkcijoms vykdyti tam tikru momentu reikia transporto, visuomenė turi jį suteikti, kitaip tiesiog neturėsime savo valstybės. Niekas pertekliškai turto neims – tai tik kraštutinis instrumentas.
– Ko mus moko Ukrainos patirtis?
– Ukrainos pavyzdys rodo du etapus. Prisimenant dar 2014 metų karo pradžią, šalyje vyko teisėti laikinieji paėmimai, tačiau buvo ir daugybė atvejų, kai verslas bei įmonės turtą kariuomenei atiduodavo savanoriškai, akte nurodydami „nulinę vertę“ (suprantant, kad tai parama frontui).
O per plataus masto invaziją Ukrainoje buvo aktyviai pradėtas taikyti turto pirkimo rinkos kaina mechanizmas su tiesioginiu sumokėjimu iškart. Valstybė stengiasi sumokėti pinigus savininkui iš karto, kad žmogus turėtų lėšų pragyvenimui ar saugiai pasitraukti.
– Kokį pagrindinį patarimą duotų jūsų departamentas piliečiams?
– Reikia suprasti aksiomą: vienam kariaujančiam fronte turi tekti nuo 10 iki 20 jam padedančių žmonių užnugaryje (maitinimas, aprūpinimas, logistika). Jei norime gyventi savo, o ne okupuotoje valstybėje, turime prisidėti visi.