Pereiti į turinį

Akmens amžiaus smegenys skaitmeniniame amžiuje

Propagandai ir melagingoms naujienoms pasiduodame ne todėl, kad esame patiklūs, o todėl, kad mūsų psichika turi tūkstančių metų senumo saugiklius, kuriuos skaitmeninis amžius pavertė spąstais.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius psichologas Antanas Kairys.
Daugiau nuotraukų (1)
Apie skaitmeninį aklumą, „skanias“ sąmokslo teorijas ir paprastą psichologinės higienos rinkinį, kuris drastiškai sumažina pažeidžiamumą nuo dezinformacijos, kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesoriumi psichologu Antanu Kairiu.
– Elgsenos mokslininkai dažnai pusiau juokais sako, kad mūsų smegenys iš esmės liko akmens amžiuje, nors šiandien rankose laikome XXI amžiaus išmaniuosius telefonus. Jeigu į šiuolaikinį internetą paleistume gyventi urvinį žmogų, ar jis ten elgtųsi taip pat kaip mes?
– Sunku pasakyti, kaip tiksliai elgtųsi urvinis žmogus, nes jis tiesiog nebūtų matęs kompiuterio ir modernaus gyvenimo. Tačiau itin svarbu suprasti, kad mūsų protėvių, kuriuos suformavo evoliucija, baziniai psichologiniai mechanizmai yra identiški mūsiškiams. Evoliucija vyksta labai lėtai, o tai reiškia, kad socialiniuose tinkluose ir apskritai internete esančią informaciją mes apdorojame tais pačiais būdais, kurie kadaise buvo pritaikyti išgyvenimui savanoje. Čia ir slypi didžioji mūsų pažeidžiamumo internete drama. Žmogaus psichika tiesiog nėra prisitaikiusi prie tokio milžiniško informacijos kiekio ir tokių sąveikos su kitais žmonėmis rūšių.
Labai geras pavyzdys – tikėjimas sąmokslo teorijomis. Egzistuoja ištisa teorija, aiškinanti, kad toks mąstymas medžiotojų-rinkėjų bendruomenėje buvo labai adaptyvus ir naudingas. Vienas baisiausių dalykų, kas galėjo nutikti mūsų protėviui, – būti išstumtam iš grupės. Pavojingoje aplinkoje pavieniam žmogui tai reiškė mirties nuosprendį. Todėl mes evoliuciškai esame linkę nuolat ieškoti įtariamų sąmokslų – stebėti, ar kas nors už nugaros nesusimokė pakenkti. Mūsų smegenys į tokius signalus reaguoja perdėtai jautriai, nes protėviams buvo kur kas saugiau apsidrausti ir įžvelgti netikrą grėsmę nei praleisti tikrą sąmokslo atvejį.
– Visi esame matę šventinius šeimos pietus, kurie baigiasi pykčiu, arba komentarus internete, kur žmonės mirtinai pjaunasi dėl politikos. Kodėl smegenys oponento kritiką supranta ne kaip kitokį požiūrį, o kaip asmeninį užpuolimą?
– Pabrėžčiau, kad didžioji dalis tokių aštrių diskusijų sukasi aplink klausimus, kurie yra tiesiogiai susiję su žmogaus tapatumu – su atsakymu į klausimą „kas aš esu?“. Jei atkreiptume dėmesį, dėl ko dažniausiai kyla aršiausi ginčai, pamatytume, kad tai politinės pažiūros, religiniai įsitikinimai ar gyvenimo būdas. Tai dalykai, kuriais žmogus save apibrėžia ir supranta. Kai kas nors sako „tavo nuomonė neteisinga“, mes tai priimame ne kaip abstrakčią diskusiją, o kaip pasikėsinimą į tai, kas esame.
Šioje vietoje svarbu paminėti ir socialinių tinklų vaidmenį. Jų algoritmai yra sukurti taip, kad sąmoningai stiprintų konflikto tikimybę ir jį papildomai kurstytų. Jie atrenka ir didesniam žmonių skaičiui rodo tuos įrašus bei istorijas, kurios sukelia didžiausią susipriešinimą ir emocines audras. Be to, tyrimai rodo, kad internete mes apskritai esame linkę perreaguoti ir demonstruoti kur kas stipresnes emocijas, nei tai darytume bendraudami akis į akį realiame gyvenime.
– Mokslininkai vartoja terminą „patvirtinimo šališkumas“. Paaiškinkite paprastai, kas tai yra? Ar tiesa, kad internete ieškome ne objektyvios tiesos, o tik paglostymo savo nuomonei?
– Taip, patvirtinimo šališkumas ir yra tai, kad mes esame linkę ieškoti informacijos, kuri patvirtina mūsų turimus įsitikinimus. Žmonės iš prigimties nėra linkę lengvai keisti savo nuomonės. Kiekvienas galime prisiminti situaciją, kai susidūrėme su informacija, kuri stipriai prieštaravo mūsų vertybėms. Jei tai moralinė ar politinė sritis, kyla labai nemalonus jausmas. Mes intuityviai stengiamės vengti šio vidinio konflikto, todėl mieliau renkamės tuos šaltinius, kurie patvirtina mūsų jau turimas nuomones.
Šis mechanizmas yra itin pavojingas. Jei žmogus turi klaidingų, neobjektyvių ar iš kreivų ir šleivų šaltinių prisirankiotų įsitikinimų, patvirtinimo šališkumas veikia kaip filtras: jis priverčia žmogų atkreipti dėmesį tik į tuos faktus, kurie tą klaidą stiprina. Pavyzdžiui, skaitydamas diskusiją apie vakcinas žmogus lengviau priims tos pusės argumentus, kuriai iš anksto pritarė.
– Pasitaiko, kad socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi suklastotais pranešimais apie nemokamus 500 eurų kuponus arba akimirksniu pagydančius vaistus, kuriuos „gydytojai slepia“. Kodėl suaugę, kritiški žmonės internete akimirksniu praranda budrumą?
– Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame bent kartą pakliuvę į panašią situaciją. Aš pats galiu atsiminti mažiausiai du atvejus, kai padariau nesąmonę. Vienu atveju tai vos nesibaigė virusu, nes paspaudžiau nuorodą elektroniniame laiške. Kitą kartą studentams paskaitos metu rodžiau filmuką, kuris buvo humoristinis, satyrinis, bet aš to nesupratau ir pateikiau jį kaip rimtą faktą.
Visi mes, nepaisant išsilavinimo ar žinių, bent jau dalyje gyvenimo sričių informaciją peržiūrime greitai, visko neskaitome, nemąstome apie tai ir priimame momentinį sprendimą.
Antroji priežastis – minėtas tendencingas informacijos interpretavimas, kai ji derinasi su mūsų „Aš“ vaizdu ir tapatumu. Jei žmogus stipriai prisirišęs prie tam tikrų idėjų, jis atmes bet kokius argumentus „prieš“ ir labai mielai priims argumentus „už“. Dėl šių dviejų priežasčių pažeidžiami esame absoliučiai visi.
– Sąmokslo teorijos apie slaptus valdžios planus iš šalies atrodo keistai. Bet kodėl protingiems žmonėms jomis tikėti yra taip... „skanu“?
Ką tokio saldaus mūsų ego gauna iš jausmo, kad „aš perkandau sistemą“?
– Čia vienu metu žaidžia daug dalykų. Viena vertus, tai stipriai paglosto savimeilę: aš žinau daugiau negu kiti, aš esu išskirtinis. Kita vertus, suveikia mūsų evoliucinis padidintas jautrumas sąmokslų temoms ir smegenų noras taupyti energiją. Mes visada renkamės paprastesnę ir aiškesnę tiesą, jei tik įmanoma.
Mokslo, medicinos ar politikos srityse, kur gimsta didžioji dalis dezinformacijos, tiesa dažniausiai būna labai komplikuota ir nepatogi. Pavyzdžiui, mokslinis faktas skamba taip: „Šie vaistai egzistuoja, bet jie veikia tik 10 proc. žmonių, sukelia šalutinių poveikių, juos reikia vartoti atsižvelgiant į daugybę aplinkybių...“ Tokią sudėtingą ir neaiškią tiesą priimti yra sunku. O sąmokslo teorija pasiūlo stulbinančiai aiškų, supaprastintą pasaulio išaiškinimą: „Yra stebuklingas vaistas, bet gydytojai jį slepia.“ Smegenims tai kur kas lengviau suvirškinamas siužetas.
– Pastebima nerimą kelianti tendencija: kai manipuliacija jau patikėjusiam žmogui parodomi sausi moksliniai įrodymai, jis ne apsigalvoja, o dar labiau įtiki melu. Pavyzdžiui, čekų dokumentiniame filme „Didžioji patriotų kelionė“ režisierius Robinas Kvapilas nuvežė tris Putino gerbėjus prie fronto linijos Charkove, parodė sugriautus namus ir kapus, tačiau jie nuomonės nepakeitė.
– Taip nutinka todėl, kad mes dažniausiai demaskuojame melą netinkamu būdu. Jeigu elgiamės taip, kad kitas žmogus pasijunta puolamas, o mūsų pateikiami faktai tiesiogiai kėsinasi į jo turimus įsitikinimus, jis akimirksniu pradės gintis. Tai natūrali psichologinė reakcija.
Įsivaizduokite save: jūs kažkuo šventai tikite, ateina kitas žmogus ir sako: „Ne, viskas yra ne taip, žiūrėk, aš tau pateiksiu pirmą, antrą ir trečią faktą.“ Kaip reaguosite? Dažniausiai tai baigsis tiesiog aštriu susipykimu. Žmonės nemėgsta būti primygtinai įtikinėjami. O jei tie stiprūs įsitikinimai dar yra susiję su žmogaus tapatumu ir yra arti jo asmenybės centro, spaudimas sukels milžinišką pasipriešinimą. Faktų tėškimas ant stalo bus priimtas kaip asmeninis puolimas, todėl tokiu būdu žmonių nuomonės mes nepakeisime.
– Tai koks būtų teisingas pirmasis žingsnis?
– Pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis – pagarba. Privalome priimti kitą žmogų ir pripažinti jo teisę turėti savitą pasaulio matymą.
Tik tada, kai susitaikome su faktu, kad artimasis mąsto kitaip, galime pradėti lėtą ir kantrų pokalbį. Geriausia pozicija šiuo atveju – demonstruoti norą suprasti: „Aš noriu išgirsti, ką tu manai, kaip matai šią situaciją ir kodėl priėjai būtent prie tokių išvadų.“
Per tikslines užklausas, pagarbų dialogą, švelnų argumentuotą paprieštaravimą ir pasitelkus pakankamai daug laiko galima tuos įsitikinimus pamažu pajudinti iš mirties taško.
– Propaganda dažnai naudoja ne tik neigiamas emocijas, bet ir nostalgiją (pavyzdžiui, „senais gerais laikais viskas buvo pigiau ir geriau“).
– Sakyčiau, propaganda naudoja absoliučiai viską, ką gali. Tai ir nostalgija, ir manipuliavimas emocijomis – tiek teigiamomis, tiek neigiamomis, taip pat manipuliuojama autoritetais, naudojamas laiko spaudimas ir panašiai. Nostalgija yra tik vienas galimų instrumentų, bet jis stipriai susijęs su tuo, kaip žmogus save apibrėžia.
Šiuo atveju yra apeliuojama į buvusį žmogaus „aš“, į jo asmeninio tęstinumo suvokimą. Nukreipdami dėmesį į kažką, kas buvo praeityje, manipuliatoriai pradeda prie to „kabinti“ dabartinius politinius ar socialinius momentus. Žmogui jo jaunystės prisiminimai atrodo saugūs ir šilti, todėl šis jaukumo jausmas nesąmoningai perkeliamas ir tai santvarkai ar idėjoms, kurios tuo metu egzistavo.
– Kaip žmogui, skaitančiam naujienas, pagauti save tą akimirką, kai juo bandoma manipuliuoti?
– Jeigu susidūrę su kokia nors žinute pajuntate labai stiprų emocinį pliūpsnį, dažnai pyktį, tai yra signalas, kad susidūrėte arba su realiai baisiu, sukrečiančiu įvykiu, arba su profesionalia manipuliacija. Bet kuriuo atveju geriausias sprendimas tokią akimirką – atsitraukti nuo ekrano, giliai pakvėpuoti, pasivaikščioti pusvalandį ir tik tada sugrįžus pasižiūrėti į tą informaciją kitomis akimis.
– Kaip nuolatinis gyvenimas skandalingų antraščių aplinkoje veikia mūsų psichiką ilgalaikėje perspektyvoje? Ar visuomenė tampa apatiška, ar, priešingai, agresyvesnė?
– Nedrįsčiau daryti apibendrinimų apie visą visuomenę, tačiau akivaizdu, kad nuolatinė ir stipri stimuliacija bet kurioje srityje dėsningai didina tolerancijos slenkstį. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad dalykai, kurie anksčiau mus būtų labai šokiravę, šiandien sukelia tik reakciją: „Ai, nieko naujo, kasdien tai matau.“
Dėl šio mechanizmo žiniasklaidos priemonės ar manipuliatoriai yra priversti dar labiau aštrinti antraštes. Rezultatas – mes pradedame gyventi nuolatinių „supersensacijų“ pasaulyje. Toks fono triukšmas ilgainiui mažina žmogaus jautrumą kasdienybės momentams ir istorijoms, kurios objektyviai yra labai svarbios, tačiau neturi to ultrasensacingo, rėkiančio apvalkalo.
– Ar kritinis mąstymas yra įgimtas talentas, ar jį galima treniruoti kaip raumenį? Nuo ko pradėti paprastam žmogui?
– Būtinai treniruoti. Mes visi skiriamės įgimtais gebėjimais ar intelektu, tačiau kiekvienas žmogus gali tapti geresniu, atsparesniu naujienų skaitytoju. Norint pradėti, verta įsiminti kelis paprastus, praktiškus žingsnius.
Pirmasis – medijų ir interneto raštingumas. Reikia turėti bent minimalų supratimą apie tai, kaip veikia socialiniai tinklai ir tradicinė žiniasklaida (tiek komercinė, tiek visuomeninė). Vertinga suprasti, kokie procesai ir interesai lemia, kad viena ar kita žinia atsiduria tam tikroje platformoje, ir kaip veikia mus pasiekiantys algoritmai.
Antrasis žingsnis – bazinės žinios. Labai svarbu turėti bendrą supratimą apie svarbiausias gyvenimo sritis: bent minimaliai orientuotis politiniuose pasaulio įvykiuose, suprasti, kaip veikia medicina, biologija ar net tie patys fizikiniai dėsniai bei radijo bangos. Turėdami kad ir paviršutinišką, bet tvirtą bazinį supratimą būsime gerokai mažiau pažeidžiami, nes akivaizdžiai melagingus faktus pastebėsime iškart.
Trečiasis ir svarbiausias elementas – bazinės higienos įgūdžių rinkinys. Tai labai paprastos taisyklės: pajutę stiprią emociją iškart atsitraukite nuo žinutės. Jei informacija atrodo per gera arba idealiai patvirtina išankstinę nuomonę (arba kaip tik stipriai jai prieštarauja), eikite gilyn ir ieškokite alternatyvių, nepriklausomų šaltinių. Prieš spausdami „dalintis“, prieš rašydami piktą komentarą ar priimdami informaciją kaip neginčijamą tiesą atvėsinkite emocijas ir pagalvokite bent vieną minutę. Ši trumpa pauzė sumažins pažeidžiamumą dezinformacijos džiunglėse.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.