Pereiti į turinį

Šiuolaikiniame informaciniame kare pagrindinis taikinys – mūsų emocijos

Mes išleidžiame šimtus eurų naujausiems telefonams, diegiame brangias antivirusines programas ir skaitmeninius užraktus saugodami savo įrenginius. Tačiau tiesa yra ta, kad moderni dezinformacija niekada nepuola mūsų kompiuterių. Ji puola mūsų smegenis. Šiuolaikiniame informaciniame kare informacija yra tik įrankis, jaukas, o tikrasis taikinys – mūsų emocijos.
Psichologė, psichoterapeutė ir knygos „Kaip tinkamai naudotis savo protu. Kritinio mąstymo pratybos“ autorė Lina Vėželienė-Dirmotė
Daugiau nuotraukų (2)
Priešiškos propagandos kūrėjai nesiūlo faktų ar skaičių. Jie žino: kol žmogaus protas bandys analizuoti tiesą, sužadinta emocija jau bus atidariusi vidines duris panikai ar pykčiui.
Psichologė, psichoterapeutė ir knygos „Kaip tinkamai naudotis savo protu. Kritinio mąstymo pratybos“ autorė Lina Vėželienė-Dirmotė aiškina: „Protu mes galime abejoti, kelti klausimus ir prašyti argumentų. Tačiau kai mus pasiekia stipri, ypač neigiama, emocija, vidinė sistema akimirksniu sureaguoja į ją kaip į grėsmę ir visi racionalūs klausimai tiesiog išnyksta. Tuo momentu suveikia pasąmoningas impulsas apsisaugoti – bėgti, slėptis arba pulti. Būtent todėl kiekviena propagandos žinutė yra iš anksto įkraunama stipriu emociniu krūviu: taip siekiama akimirksniu patraukti dėmesį ir visiškai nukreipti žmogų nuo racionalaus ar kritinio mąstymo.“
Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) pasaulinių grėsmių ataskaitoje klaidinanti informacija ir dezinformacija jau ne vienus metus yra įvardijama kaip viena iš trijų didžiausių trumpalaikių grėsmių žmonijai, lenkianti net ekstremalius orų reiškinius ar ekonominį nuosmukį. Tam nereikia pažangių technologijų ar sudėtingų algoritmų – pakanka žmogaus evoliucijos išmanymo.
Taikydamiesi į pirmykščius instinktus – baimę, pyktį, nostalgiją ir netgi norą apsaugoti savo artimuosius – manipuliatoriai sugeba akimirksniu išjungti mūsų racionalųjį pradą. Kai smegenų migdolinis kūnas (limbinės sistemos dalis, veikianti kaip pagrindinis smegenų emocijų ir pavojaus radaras) patiria emocinį šoką, prefrontalinė žievė, atsakinga už kritinį mąstymą ir duomenų analizę, kapituliuoja. Mes esame linkę manyti, kad propaganda yra kažkas tolimo. Tačiau tikrovėje ji sėdi prie pusryčių stalo ir kartu su mumis naršo socialiniuose tinkluose.
Melas skrieja 6 kartus greičiau
Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkų atliktas tyrimas – vienas didžiausių ir svarbiausių dezinformacijos tyrimų istorijoje – parodė, kad melas skaitmeninėje erdvėje plinta net 6 kartus greičiau nei tiesa. 126 tūkstančius įvairių istorijų mokslininkai suskirstė į dvi grupes: patvirtintą tiesą ir patvirtintą melą. Jomis socialiniame tinkle „X“ dalijosi 3 milijonai žmonių. Pavyzdžiui, jei objektyvi naujiena keliavo kelias dienas, kol ją pamatė pirmieji 1500 žmonių, emociškai įkrautas melas tą patį vartotojų skaičių pasiekė vos per kelias valandas. Taip pat tyrimas atskleidė, kad pati agresyviausia yra politinė dezinformacija. Suklastotos politinės naujienos, nukreiptos prieš valstybę, plito net 30 kartų sparčiau nei kita informacija.
Pateikiama tiesa dažniausiai sukelia liūdesį, laukimą ar pasitikėjimą – tai ramios, mažai energijos turinčios emocijos, kurios neskatina veikti. O dezinformacija tyčia konstruojama taip, kad sužadintų nuostabą, baimę ir pasibjaurėjimą.
Psichologė L.Vėželienė-Dirmotė pabrėžia: „Baimė paralyžiuoja, pyktis skatina veikti, o neapykanta sukelia visuomenės susiskaldymą į „mes“ ir „jie“. Į baimę keliančią informaciją reaguojame visiškai kitais smegenų centrais – evoliucine gynybine sistema, paveldėta per visą žmonijos istoriją. Ši sistema neklausia argumentų ir akimirksniu generuoja automatinį atsaką. Kai patiriame staigų baimės ir nesaugumo priepuolį, aukštesnieji smegenų centrai, atsakingi už racionalų vertinimą, tiesiog nedalyvauja, nes juos visiškai užgožia stiprūs išlikimo impulsai.“
Emocinių liepsnų vilionės
Kad mus lyg drugelius į ugnį traukia skandalai ir emociškai įkrauta dezinformacija, nėra atsitiktinumas. Ekspertai išskiria pagrindines psichologines priežastis, kodėl savanoriškai pasiduodame šiam traukos laukui:
Pirmoji – negatyvumo šališkumas, ateinantis iš evoliucinio išlikimo kodo. Mūsų protėvių laikais gebėjimas pastebėti pavojų buvo gyvybės ir mirties klausimas. Stanfordo universiteto (JAV) tyrimai rodo, kad neigiama informacija žmogaus smegenų žievėje sukelia pustrečio karto didesnį elektrinį aktyvumą nei teigiamos žinios. Pamačius gąsdinančią antraštę suveikia pavojaus signalas – pasąmonė tai vertina kaip informaciją apie išlikimą ir mes negalime nusukti akių.
Antroji – pykčio dopaminas. Kai jaučiame pasipiktinimą, smegenyse išsiskiria dopaminas, atsakingas už malonumą. Yale’io universiteto (JAV) tyrimas atskleidė, kad socialinių tinklų vartotojai, kurių agresyvūs, pyktį liejantys įrašai sulaukia daugiausia reakcijų, ateityje linkę skelbti net 20 proc. daugiau radikalaus turinio. Pyktis sukelia energijos pliūpsnį ir leidžia pasijusti morališkai pranašesniems už kitus. Šis emocinis kokteilis sukelia skaitmeninę priklausomybę: mes pykstame, baiminamės, bet pirštai patys toliau tyrinėja ekraną ieškodami naujos panikos dozės.
L.Vėželienė-Dirmotė pažymi, kad už šio elgesio dažnai slepiasi gilesnė emocinė tuštuma: „Šiuolaikinis vartotojiškumas ir nuolatinis skubėjimas paverčia žmogų mechaniniu robotuku, kuris kasdien juda ta pačia rutina. Kad sustotų ir pasijustų gyvas, jam pasąmoningai prireikia ryškesnio emocinio sukrėtimo. Transliuojamos grėsmės ar baimės mus savotiškai supurto ir sugrąžina jausmą: „Oi, aš vis dar gyvas, dar kažką jaučiu.“ Paradoksalu, bet išgyvendami net ir stiprias neigiamas emocijas žmonės kartais jaučiasi gyvesni nei būdami tiesiog ramiais, mechaniniais sistemos sraigteliais.“
Trečioji – saugumo iliuzija. Žmogaus psichika netoleruoja chaoso. Sąmokslo teorijos visada siūlo paprastus atsakymus ir įvardija konkretų kaltininką.
Kaip aiškina L.Vėželienė-Dirmotė, mūsų smegenys natūraliai reikalauja, kad viskas būtų paaiškinta: „Kai jaučiame grėsmę, įsivaizdavimas, kad dabar man viskas aišku ir aš vėl galiu kontroliuoti situaciją, suteikia pasitenkinimą ir tam tikrą ramybę. Baimė jau iš anksto gyvena žmogaus viduje, o išorinis jos patvirtinimas atneša didžiulį psichologinį palengvėjimą. Paklausti savęs, ar toks skubotas apibendrinimas tikrai teisingas, žmonės nesivargina – mūsų smegenys linkusios taupyti energiją ir tingi analizuoti.“
Ketvirtoji – noras priklausyti grupei. Oksfordo interneto instituto (Jungtinė Karalystė) tyrimas rodo, kad net 81 pasaulio šalyje veikia organizuotos dezinformacijos kampanijos (trolių fabrikai). Jos socialiniuose tinkluose kuria netikras vietines grupes, manipuliuoja žmonių noru palaikyti saviškius ir skleidžia netikro pranašumo jausmą, teigdamos, kad visi kiti yra bukos avys, o mes žinome tiesą. Tai stipriai paglosto skaitytojo ego.
Tradiciniuose karuose kovojama dėl fizinių teritorijų, o informaciniuose – dėl žinių. Tačiau šiandien ekspertai kalba apie naują stadiją – kognityvinį karą. Šiuolaikiniai manipuliatoriai nebesiekia įbrukti konkretaus melo. Jų tikslas – įsilaužti į žmonių vertybių sistemą ir priversti jus abejoti viskuo: mokslu, valstybės institucijomis, žiniasklaida ir kaimynais. Kognityviniame kare laimima tada, kai pilietis tampa abejingas ir taria: „Tiesos nėra, visi meluoja, aš niekuo nebetikiu.“ Tai akimirka, kai savanoriškai atsisakome savo laisvos valios.
L.Vėželienė-Dirmotė pabrėžia, kad ši kognityvinė sumaištis visiškai išmuša žmogų iš vėžių: „Kai esame priversti abejoti absoliučiai viskuo, ilgainiui pradedame abejoti ir tikrais, pamatiniais dalykais. Žmogus praranda vertybinę orientaciją, emocinį bei mentalinį stabilumą. Pavyzdžiui, anksčiau moraliniai principai ar šeimos institutas buvo tai, kas nediskutuotina. Šiandien viskas tapo nesibaigiančių diskusijų ir abejonių objektu. Toks vertybinis išsiderinimas mus neįtikėtinai susilpnina.“
Informacinės atakos praktikoje
Dezinformacija niekada neateina sausų skaičių pavidalu – ji visada turi kruopščiai parinktą emocinį užtaisą. Štai kaip šie emociniai ginklai virsta informacinėmis atakomis praktikoje:
Ciniškas empatijos užgrobimas (gailestis). Socialiniuose tinkluose pasirodo pranešimas su verkiančio vaiko nuotrauka: „Skubiai! Šiandien mieste pagrobtas vaikas, policija tyli, pasidalinkite nuoroda!“ Vartotojas, vedamas gailesčio ir skubos, spaudžia nuorodą, reikalaujančią suvesti asmeninius prisijungimo duomenis.
Tai – internetinių sukčių spąstai (duomenų vagystė). Netrukus anketa užgrobiama, iš jos draugams pradedami siuntinėti prašymai pervesti pinigų, o nukentėjusysis patiria ne tik finansinių nuostolių, bet ir gėdos jausmą. Kaip pabrėžia L.Vėželienė -Dirmotė, šis metodas idealiai naudojasi žmogaus prigimtimi: „Kuo jautresnė tema – vaikas, sunki liga – tuo ji patrauklesnė manipuliatoriams. Žmogui būdingas natūralus empatiškumas ir širdies minkštumas, o dezinformacijos architektai tuo tiesiog naudojasi, kad akimirksniu sužadintų automatinę reakciją.“
Karo propaganda ir suklastoti šaukimai (egzistencinė baimė). Gyventojai el. paštu gauna laiškus su suklastotais Krašto apsaugos ministerijos logotipais, kuriuose teigiama, kad šalyje vyksta „slapta mobilizacija“ ir privaloma per 48 valandas prisistatyti į karinį dalinį. Žmones ištinka paralyžiuojantis nesaugumas. Šeimos nusprendžia neleisti vaikų į mokyklas ar bėgti iš šalies. Net po oficialaus paneigimo baimės sukeltas šokas niekur nedingsta, o piliečiai lieka emociškai traumuoti ir sėja nepasitikėjimą kariuomene.
Dehumanizacija ir visuomenės suskaldymas (neapykanta). Ilgalaikis agresyvios užsienio propagandos vartojimas, kurioje sąjungininkai ar kitaip mąstantys bendrapiliečiai sistemingai vaizduojami kaip „naciai“ ar „ištvirkę išgamos“, pamažu visiškai keičia žmogaus psichiką. Bendraudamas su kaimynais ar šeimos nariais radikalizuotas asmuo nebegali palaikyti racionalaus dialogo, lieja agresiją. Pasekmė – šeimos ryšių suirimas ir didelė socialinė izoliacija.
Istorinės tiesos iškraipymas (nostalgija). Socialiniuose tinkluose platinami sovietmečio vaizdai su emocingais tekstais: „Anksčiau visi turėjo darbus ir valgė tikrą maistą. Pažiūrėkite, kaip viskas sugriauta dabar, tapome užsienio vergais.“ Sunkiau besiverčiantys ar nusivylę piliečiai pasiduoda šiam emociniam ilgesiui ir pasąmoningai projektuoja asmeninį liūdesį į nepasitenkinimą nepriklausoma valstybe. L.Vėželienė-Dirmotė paaiškina, kad čia susiduriame su psichologiniu fenomenu: „Mes prisiminimuose, ypač apie jaunystę, esame linkę idealizuoti praeitį.
Jauname amžiuje pasaulis natūraliai atrodo spalvingesnis, saugesnis ir emocingesnis. Tačiau bėgant metams kaupiasi skaudžios patirtys, nuoskaudos ir baimės, todėl dabartis pradeda atrodyti grėsmingesnė. Tuomet vyresnio amžiaus žmogus padaro esminę mąstymo klaidą – nusprendžia, kad pasikeitė pasaulis ar sistema, nors iš tikrųjų pasikeitė jis pats. Kad tavo jaunystėje tau buvo smagiau gyventi ir jauteisi saugesnis, nereiškia, kad pati politinė ar socialinė sistema buvo geresnė. Propaganda šiuo paklydimu naudojasi itin ciniškai.“
Greito pelno pažadas (godumas ir finansinė baimė). Socialiniuose tinkluose pasirodo dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotas žinomo ekonomisto ar laidų vedėjo vaizdo įrašas („deepfake“), pranešantis apie bankų žlugimą ir siūlantis „saugią platformą“, kur investavus 250 eurų žadamas tūkstantinis pelnas. Sukčiams pakanka vos 15 sekundžių tikro žmogaus balso įrašo, kad DI sugeneruotų identišką klastotę ir pritaikytų lūpų judesius. Vartotojas, patiriantis ekonominį nesaugumą arba lėtinį stresą dėl ateities, patiki vaizdu, o noras greitai užsidirbti išjungia kritinį filtrą. Žmogus nesureaguoja, kad įrašas platinamas iš keisto puslapio. Jis perveda pinigus, suteikia sukčiams prieigą prie internetinės bankininkystės ir praranda santaupas.
Diplomas nebūtinai išgelbės
Kultūros ministerijos žiniasklaidos raštingumo bei „Debunk.org“ tyrimų duomenys griauna gajų mitą, kad manipuliacijoms paklūsta tik neišsilavinę žmonės. Propaganda veikia visas grupes, tik naudojami skirtingi kabliukai.
Senjorai (65+m.) dažniau nukenčia nuo tradicinės politinės dezinformacijos, nes labiau pasitiki vaizdo įrašu ar spausdintu žodžiu. Jaunimas (15–24 m.) naujienas vartoja išskirtinai per „TikTok“ ar „Telegram“ ir dažniausiai nukenčia nuo pramoginiu turiniu užmaskuotų finansinių schemų bei FOMO (baimės praleisti progą). L.Vėželienė-Dirmotė priduria: „Jaunimo paveikumą lemia gyvenimiškos patirties stoka ir optimistiškesnis požiūris į pasaulį.“
Žmonės be aukštojo išsilavinimo jautresni tiesmukai baimės ir panikos propagandai. Tačiau išsilavinę asmenys dažnai pernelyg pasitiki savo intelektu. Manipuliatoriai jiems kuria sudėtingas sąmokslo teorijas. Kai išsilavinęs žmogus emociškai įsitraukia į kokią nors idėją, jo smegenys naudoja savo aukštą intelektą ne tiesos paieškai, o savo emociniam pasirinkimui pateisinti – motyvuotam samprotavimui.
Kultūros ministerijos tyrimo duomenimis, net kas antras Lietuvos gyventojas (50 proc.) reguliariai susiduria su melagienomis ar „deepfake“ turiniu. Tyrimas atskleidė: net 66 proc. gyventojų, susidūrę su emociškai suformuluotu melu, juo akimirksniu patiki, o net 56 proc. pastebėję dezinformaciją pasirenka ją tiesiog ignoruoti, leidžiant virusui plisti toliau.
Centro „Debunk.org“ duomenimis, kriziniu laikotarpiu dezinformacijos srautas lietuviškoje erdvėje pasiekia nuo 150 iki 300 unikalių pranešimų per savaitę. Šis nuolatinis bombardavimas emociškai agresyviomis žiniomis visiškai išsekina smegenų išteklius. Ilgainiui psichika įjungia gynybinį režimą – apatiją. Žmogus atsiriboja nuo visuomeninio gyvenimo, o naujausios „Eurobarometro“ ataskaitos rodo, kad krizinių situacijų metu nepasitikėjimas demokratinėmis institucijomis dėl to išauga net iki 40–50 procentų.
L.Vėželienė-Dirmotė paaiškina, kad šis internete užgimstantis emocinis susipriešinimas skaudžiausiai sugriauna mūsų kasdienę buitį ir santykius: „Skirtingos politinės ar socialinės nuomonės šiandien įterpia labai gilų pleištą tarp artimiausių žmonių. Prie sekmadienio pietų stalo seneliai išgyvena dėl šalies ateities prisiskaitę baisių antraščių, o jaunimas pyksta, kad jie nieko nesupranta. Taip sukuriamas dirbtinis pyktis tarp tų, kurie iš tikrųjų vienas kitą myli. Mūsų psichikai natūraliai reikalingas aiškus priešas, nes tada tampa suprantamiau, su kuo kovoti.
Kai viduje kaupiasi neapibrėžtas nerimas ir įtampa, nervų sistemai daug parankiau rasti konkretų taikinį išorėje – pavyzdžiui, kitaip galvojantį kaimyną ar šeimos narį. Kartų susipriešinimą gilina ir tai, kad vyresnio amžiaus žmonių įsibaiminimas natūraliai yra didesnis, tai persiduoda iš kartos į kartą. Kiek atsimenu savo močiutę prieš daug metų, ji irgi visada aplinkui matydavo tik grėsmes. Todėl šiandien mums visiems svarbiausia išmokti matyti kitame asmenyje ne tik jo deklaruojamą nuomonę, bet visų pirma – žmogų.“
Nors technologijos kinta žaibiškai, baziniai masinio manipuliavimo principai nesikeičia. Šiuolaikiniai skaitmeniniai minų laukai yra pastatyti ant pamatų, kurie buvo suformuluoti Amerikos psichologų asociacijos (APA) darbuose dar 1932 metais:
1. Remkis tik emocijomis, niekada nesiginčyk logiškai. Logika priverčia smegenis dirbti, o emocija – iškart reaguoti.
2. Įvilk visą informaciją į modelį „Mes“ prieš „Priešą“. Sukurk aiškų priešą, kad nukreiptum dėmesį nuo realių problemų.
3. Taikykis į dideles grupes, sukuriant kolektyvinį bandos jausmą. Žinutė turi pažadinti norą sekti dauguma.
4. Kiek įmanoma paslėpk tikrąjį informacijos skleidėją ir jo motyvus. Anonimiškumas sukuria mistikos ir „pogrindinės tiesos“ iliuziją.
Šiuolaikiniai algoritmai tiesiog automatizavo tai, ką psichologai Amerikoje aprašė dar prieš šimtmetį. Kad netaptume auka, savo skaitmeniniame žemėlapyje privalome susmaigstyti raudonas vėliavėles kas kartą, kai įžengiame į internetinį pasaulį.
Visiškas atsiribojimas nuo informacijos nuo manipuliacijų neapsaugos – jos pasieks per kitus žmones kaip antrinis emocinis užkratas. Nes gyvu žodžiu neretai pasitikime dar labiau nei ekranu.
„Baimė, gėda ir kaltė yra pagrindiniai indikatoriai, kad jumis manipuliuojama, – reziumuoja L.Vėželienė-Dirmotė. – Jei skaitydami naujienas ar bendraudami su žmonėmis staiga pajuntate vieną iš šių trijų jausmų, jūsų viduje privalo įsijungti pavojaus signalas. Neleiskite sau priimti jokių sprendimų manipuliacijos fone. Atsitraukite, giliai įkvėpkite, iškvėpkite ir sąmoningai užsidėkite kritinio mąstymo akinius. Neskubėkite, tikrinkite faktus, ieškokite pirminių šaltinių, pasitarkite su patikimais žmonėmis. Gebėjimas stabtelėti yra svarbiausias ir stipriausias ginklas kognityviniame kare.“
Kaip apsisaugoti? (praktinis savigynos gidas)
1. Įveskite 60 sekundžių taisyklę (emocinis stabdys)
Pajutę stiprų pyktį, baimę ar paniką perskaitę naujieną sustokite. Užverskite kompiuterį arba padėkite telefoną į šalį bent vienai minutei. Giliai įkvėpkite. Ši pauzė leidžia racionaliajam protui perimti kontrolę iš limbinės sistemos.
2. Užduokite sau 3 stebuklingus klausimus
Prieš patikėdami informacija arba ja pasidalindami atlikite greitą protinį testą:
„Ką šis tekstas ar vaizdas verčia mane jausti ir KODĖL?“
„Kas laimi ir gauna naudos (politinės ar finansinės) iš to, kad aš dabar panikuosiu?“
„Kur yra šios emocingos istorijos sausi, pirminiai šaltiniai ir skaičiai?“
3. Filtruokite kalbą – atskirkite įvykį nuo jo interpretacijos
Mokykitės skaityti naujienas kaip robotas – ieškokite tik sausų kintamųjų: kas įvyko, kada įvyko, kokie skaičiai? Atmeskite visą autoriaus siūlomą emocinį foną.
4. Įtarkite „per didelį tobulumą“
Šiuolaikinės technologijos leidžia suklastoti bet ką. Jei vaizdo įraše žinomas asmuo sako kažką šokiruojančio, nežiūrėkite į jo veidą, o užeikite į oficialų tos institucijos puslapį ir patikrinkite, ar tokia informacija egzistuoja ten. Jei naujiena skamba per daug skandalingai, kad būtų tiesa, 99 proc. tikimybė, jog tai klastotė.
5. Ribokite „pykčio srauto“ laiką
Socialinių tinklų algoritmai tyčia maitina mus turiniu, kuris kelia pasipiktinimą, nes tai išlaiko dėmesį ekrane. Sąmoningai pasirinkite sekti sausus, analitinius informacijos šaltinius (na– cionalinį transliuotoją, didžiąsias tarptautines naujienų agentūras), kurie savo profesiniu standartu laiko emocijų neutralumą.
6. Saugokite savo namų erdvę
Likus valandai iki miego padėkite telefoną į šalį. Gyvas, šiltas žmogiškasis ryšys su šeima sukuria tikrą saugumo jausmą, kurio jokie interneto algoritmai negali iš jūsų atimti.
 Emocinės propagandos technikos ir jų atpažinimas. Daugiau nuotraukų (2)
 Emocinės propagandos technikos ir jų atpažinimas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.