Tad nestebina, kad bene labiausiai aptariama rinkimų debatų intriga tapo premjero S.Skvernelio humoristinio atspalvio pažadas parduoti savo namą V.Mazuroniui.
Aišku, namo premjeras nepardavė, bet baigiantis rinkimų kampanijai jau nuskambėjo ir galinčių stipriai sukrėsti šalies gyvenimą pareiškimų.
Pirmiausia R.Karbauskis ėmė grasinti, kad valstiečiai trauksis iš valdžios, jei pralaimės prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimus.
Vėliau jis patikslino: taip bus, jei S.Skvernelis nepatektų į antrąjį rinkimų turą.
EP rinkimų rezultatų vertinimas labiau miglotas.
Ar valstiečiai tikrai trauksis į opozicijos apkasus, jei S.Skvernelis pralaimės jau pirmajame rinkimų ture?
Žinant, jog valstiečiai tesi savo pažadus, kad ir kokie stebinantys jie būtų, pavyzdžiui, alkoholio reklamos uždraudimas ar Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną, viskas įmanoma.
Žinoma, rinkėjų apklausos dar nėra nuosprendis, juo labiau kai skirtumas tarp kandidatų nedidelis, svarstyklės gali nusvirti į vieną ar kitą pusę ir paskutiniu momentu.
Labai daug priklausys ir nuo kandidatų gebėjimo sutelkti savo rėmėjus.
Prezidentė D.Grybauskaitė, kiti kandidatai, opozicija ir net valstiečių sąjungininkų „socialdarbiečių“ lyderis G.Kirkilas iš pradžių R.Karbauskio pareiškimus vadino tik ultimatumu rinkėjams.
Tačiau panašu, kad tai nėra vien rinkimų kovos triukas, – atrodo, kad R.Karbauskis rimtai rengiasi valstiečių perėjimo į opoziciją scenarijui.
Nors valdžia – saldus vaisius, jis sugebėjo įtikinti partijos valdybą, kad geriau jos atsisakyti, jei rinkimai nebus sėkmingi.
Dar rimčiau, kad ir pats S.Skvernelis pažadėjo trauktis iš premjero posto, jei nepateks į antrąjį rinkimų turą.
Kaip tai vertinti? Vien kaip siekio sutelkti savo rinkėjus jau nebegalima, nes tiek R.Karbauskis, tiek pats S.Skvernelis pernelyg prisikalbėjo.
Abu skelbiasi, kad tvirtai laikosi duoto žodžio, o Vyriausybė yra ne šeimos namas – čia nepasakyti, kad žmona neleidžia perduoti valdžios kitiems.
Akivaizdu, kad valstiečių lyderiams bus labai nelengva išsirangyti ir išsaugoti dabartinę valdančiąją koaliciją, jeigu rinkimų rezultatai aiškiai rodys jų pralaimėjimą pagal R.Karbauskio apibrėžimą.
Dar sunkiau likti Vyriausybės vadovu būtų S.Skverneliui, jei jo pastangų neįvertintų rinkėjai.
Valstiečių vedlio scenarijus išvesti savo partiją į opoziciją, žvelgiant iš partinių interesų bokšto, neprimena panikuojančio ir nežinančio ką daro politiko blaškymosi. Greičiau tai gerai apgalvotas žingsnis siekiant, kad valstiečių populiarumo saulė įsižiebtų ryškiau.
Krinta į akis ir tai, kad ir konservatorių vadovas G.Landsbergis, ir socialdemokratų lyderis G.Paluckas pradėjo kratytis atsakomybės sudaryti Vyriausybę, kai tik suprato, jog tokia galimybė gana reali.
Užuot trynę rankomis, kad valdžia it pernokęs obuolys savaime krinta jiems į saują, jie aiškina, jog rinkėjai ją suteikė valstiečiams ir jie esą neturi teisės nusimesti šios naštos iki kitų Seimo rinkimų.
Opozicijos vedliai baksnoja į jėgų santykį – jų frakcijos turi tik 51 parlamentarą, o tiek esą negana veiksmingai Vyriausybei sudaryti.
Tai tiesa. Net jeigu opozicijai pavyktų pritraukti kurią nors iš dabartinių valdančiųjų frakcijų, vis viena labai sunku sulipdyti realią parlamentinę daugumą, o jos sudaryta Vyriausybė būtų itin silpna.
Tačiau galbūt toks ir yra R.Karbauskio išskaičiavimas – likus tik kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų atsitraukti, leisti sudaryti vadinamąją techninę Vyriausybę, kuri nesiremtų realia parlamento parama, o už visas naujos valdžios nesėkmes kaltinti pirmiausia konservatorius.
Regis, pirmalaikių rinkimų tikimybė labai menka, nes valstiečiams reikėtų daugiau laiko išlipti iš populiarumo duobės.
Vienaip ar kitaip, tokie didelę politinę krizę galintys sukelti partiniai žaidimai visiškai nenaudingi Lietuvai.
Bent prezidentė turėtų stengtis neleisti per daug įsiūbuoti šalies politinio laivo, bet ji tik dar labiau kaitina aistras remdama konservatorius ir jų kandidatus.
Nueinančios nuo arenos D.Grybauskaitės elgesys nė iš tolo nedvelkia prezidentiniu solidumu ir atsakomybe.
Negana to, kad ji kažkodėl visą laiką balsuoja ne kartu su tauta, kaip V.Adamkus, o iš anksto, šįkart ji iškrėtė dar ir savotišką akibrokštą, demonstratyviai atsisakydama dalyvauti referendume dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo.
Galima nepritarti šiam siūlymui, nors apklausos rodo, kad mažesnio Seimo nori dauguma piliečių.
Bet šalies vadovė, nepaimdama referendumo biuletenio, pasiuntė žinią, kad ji remia konservatorius, vadinančius šį balsavimą valstiečių sumanymu pelnyti daugiau rinkėjų balsų.
Net jeigu ir taip, ar prezidentė turi moralinę teisę rodyti, kieno ji pusėje, pamiršusi, kad referendumai – tiesioginės demokratijos liudijimas?
Rinkėjai seniai reikalauja sumažinti Seimo narių skaičių, tam žodžiais pritarė kone visos partijos.
Valstiečiai tik įgyvendino savo rinkimų pažadus.
Nežinia, kaip baigsis šie rinkimai, bet lieka viltis, kad būsimi šalies vadovai bent jau išmoks nerodyti paniekos savo tautai ir jos norams.
