Iki krepšinio sezono pabaigos Vilniaus „Siemens” arenos tribūnose per krepšinio rungtynes viena vieta visada bus tuščia.
Taip vakar kalbėjo praėjusį penktadienį po Vilniaus „Lietuvos ryto” ir Bambergo „Brose Baskets” (Vokietija) Eurolygos rungtynių staiga mirusio sostinės komandos aistruolio Vytauto Balkevičiaus duktė Ligita Orvydienė.
Nesulaukė grįžtančio namo
Sostinės krepšinio komanda neteko vieno ištikimiausių savo aistruolių. 72 metų V. Balkevičiaus gyvybė užgeso iš karto po įtemptos „Lietuvos ryto” ir „Brose Baskets” dvikovos.
Širdies smūgio ištiktą vyrą automobilyje šalia arenos esančioje stovėjimo aikštelėje rado jo duktė Ligita.
Moteris išvyko ieškoti tėvo, kai jis negrįžo praėjus valandai po dramatiškai „Lietuvos rytui” pasibaigusių rungtynių.
„Tėvai gyvena šalia arenos, todėl mama sunerimo, kai tėtis po varžybų visą valandą negrįžo namo. Žinojau, kur jis stato automobilį, tad nuvažiavau pasižiūrėti, ar ko nenutiko.
Jokios blogos nuojautos nebuvo. Tik smalsumas, kur jis galėjo užtrukti. Iš tolo pamačiau automobilyje sėdintį tėvą. Jis net nebuvo sukniubęs. Atrodė, kad tik primigęs.
Durelės buvo šiek tiek pravertos. Atvažiavę medikai jau niekuo nebegalėjo padėti”, – pasakojo L. Orvydienė.
Vyrui netrūko energijos
V. Balkevičius kentėjo nuo padidėjusio kraujospūdžio, vartojo vaistus.
Daugiau nei prieš 30 metų įveikęs kraujo vėžį pastaruoju metu V. Balkevičius kovojo su prostatos vėžiu.
Bet ilgus metus Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete dėstytoju dirbusiam vyrui energijos netrūko. Jis iki šiol dirbo bankroto administratoriumi.
Prieš kelerius metus net buvo išrinktas Metų bankroto administratoriumi.
Jaunystėje futbolą žaidęs, o vėliau futbolo rungtynėms teisėjavęs vyras iki šiol nepraleisdavo nė vienų Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių.
Su bičiuliais V. Balkevičius vykdavo ir į Kauno, ir į Marijampolės stadionus.
Ir praėjusį penktadienį sporto aistruolis jautėsi puikiai. Kaip ir kasryt, vyras plaukiojo baseine, padėjo žmonai apsipirkti, sutvarkė keletą darbo reikalų, visą dieną buvo gerai nusiteikęs ir nekantriai laukė „Lietuvos ryto” komandai labai svarbių rungtynių.
Duktė Ligita, krepšinio rungtynes stebėjusi namie per televizorių, matė arenoje tarp sirgalių šmėkštelėjusį tėvo veidą. Nieko įtartina ji nepastebėjo.
Kaip ir V.Balkevičiaus bičiulis Arvydas, su kuriuo kartu arenoje stebėdavo „Lietuvos ryto” kovas. V.Balkevičius kaip visuomet buvo puikiai nusiteikęs, emocingai palaikė savo komandą.
Po dramatiškai pasibaigusių rungtynių vyrai šiek tiek susikrimtę atsisveikino iki kito mačo.
Išsiruošdavo prieš 2 valandas
Kaune gimęs, Anykščiuose augęs V. Balkevičius jau daugybę metų aistringai palaikė geriausią sostinės krepšinio ekipą.
Vyras nepraleisdavo nė vienų mėgstamos komandos rungtynių – abonementu į krepšinio kovas pasirūpindavo iš anksto.
Komunikabiliam V. Balkevičiui rungtynės būdavo proga susitikti su bičiuliais. Jį maloniai nuteikdavo aistruolių arenoje keliamas triukšmas. Su bičiuliu vyras pakeldavo ir bokalą alaus.
Visuomet punktualus, „Lietuvos ryto” komandos šaliku pasipuošęs V. Balkevičius arenoje pasirodydavo anksčiausiai už visus aistruolius.
Į areną vyras atvažiuodavo iki rungtynių likus maždaug dviem valandoms. Laiką iki arenos durų atidarymo V. Balkevičius praleisdavo automobilyje skaitydamas laikraštį.
Tokį tėvą paskutinį sykį ir matė jo duktė L. Orvydienė: „Veždama sūnų į futbolo treniruotę mačiau tėtį prie arenos, skaitantį automobilyje laikraštį. Dar ketinau pasignalizuoti, tačiau nusprendžiau netrikdyti.”
Jaunatviškas – visą gyvenimą
L. Orvydienė pasakojo, kad tėvas buvo kupinas energijos, noro gyventi, jam galvoje sukosi daugybė planų.
„Tėčio kišenėje radau raštelį su darbų sąrašu. Į jį buvo įtrauktos ir vėlų penktadienio vakarą vykusios Kauno „Žalgirio” rungtynės, kurios buvo transliuojamos per televiziją. Bet jų tėtis nebepamatė.
Tėtis mylėjo ir žmones, ir gyvenimą. Jis iki paskutinės savo gyvenimo minutės buvo be galo aktyvus. Reto jauno žmogaus požiūris į gyvenimą būna toks jaunatviškas.
Galima tik pavydėti tokios mirties – tėtis šį pasaulį paliko po laimingo, įspūdžių kupino gyvenimo”, – kalbėjo krepšinio aistruolio duktė.
Ne vienus metus Biržuose gyvenęs ir dirbęs V. Balkevičius ten artimai susidraugavo su krepšinio treneriu Vladu Garastu. Vyrai kartu žvejodavo, medžiodavo, žiūrėdavo krepšinį.
Aistra sportui V. Balkevičius užkrėtė dukteris Ligitą ir Rasą bei keturis anūkus.
Stresas – didžiausias širdies priešas
Donatas Vasiliauskas
Profesorius, kardiologas
„Sporto rungtynės veikia žiūrovus kaip koncertas, teatras, tai – elitinių žaidėjų improvizacija, todėl geras žaidimas teikia atsipalaidavimą.
Sveikiems žmonėms, turintiems normalų kraujospūdį, jaudintis dėl rungtynių rezultato yra geriau nei krimstis dėl kokių nors kitokių nesėkmių.
Garsiai plodami, skanduodami aistruoliai prisitaiko ir suvaldo emocinį stresą.
Blogai tada, kai organizmas netenka adaptacinių gebėjimų ir emocinis stresas pasidaro sunkiai valdomas.
Pralaimėjus mėgstamai komandai, kyla ne tik kraujospūdis, bet ir gresia infarktas ar insultas.
Dėl pykčio, nusivylimo kraujyje gali padidėti vadinamųjų streso hormonų: kortizolio ir adrenalino. Tai lemia staigų kraujospūdžio pakilimą, todėl susitraukia kraujagyslės, mažėja jų spindis. Širdies raumeniui ima trūkti deguonies, sutrinka širdies ritmas.
Blogą savijautą gali lydėti padažnėjęs kvėpavimas, šaltas prakaitas, atsiradę skrandžio spazmai, nerimas, kartais panika, prastesnė atmintis, pablogėjusi orientacija aplinkoje.
Infarktas įvyksta, kai užsikemša vainikinė širdies kraujagyslė, todėl širdies raumeniui pritrūksta deguonies. Laiku nepašalinus krešulio ir neatkūrus kraujotakos, gali žūti dalis širdies raumens.
Vienas būdingiausių infarkto požymių – maudimas krūtinėje, ypač kairėje jos pusėje, skausmas įkvepiant, pykinimas ar vėmimas. Skausmas gali plisti į kairį petį, kairę ranką, apatinį žandikaulį.
Būtina kuo greičiau kviesti medikų pagalbą ir vykti į ligoninę.”
