Atšiauri Norvegija: deguonies pritrūkusį narą pasiglemžė jūra

Norvegijoje teismas didelę tos šalies bendrovę pripažino kalta dėl lietuvio žūties. Įmonės savininkas, vertęs jį dirbti be saugos įrangos, nubaustas 45 paromis arešto. Kodėl turtingoje šalyje nebuvo pasirūpinta profesionalaus naro saugumu?

Daugiau nuotraukų (1)

Laima Lavaste („Lietuvos rytas“)

Dec 22, 2014, 6:24 AM, atnaujinta Jan 18, 2018, 4:19 PM

10, 20, 30, 33 metrai – rodė gylį po vandeniu besileidžiančio naro laikrodis. Pagaliau jis pasiekė gruodžio mėnesį labai atšiaurios Šiaurės jūros dugną.

Tamsu, nes ant šalmo nėra prožektoriaus. Pavojinga, nes naro su laivu nesieja vadinamoji virkštelė, per kurią tiekiamas deguonis.

10–12 minučių prireikė atlikti užduotį, dar 20 minučių – narui stabčiojant iškilti, nes nėra barokameros. Paskutinis nėrimas baigėsi, rytoj – namo į Lietuvą. Reikėjo kilti į paviršių.

30, 28 metrai – ir tuštuma. Balione nebėra oro. 24 metų naro Tomo Lekecko kūnas lėtai atgulė ant svetimos šalies jūros dugno.

Svajonė kainavo gyvybę

„Dabar galime prakeikti dieną, kai iš Marijampolės išleidome sūnų į Norvegiją. Jis vyko ne duonos kąsnio ieškoti, o įgyvendinti savo svajonės – tapti aukščiausios kategorijos naru. Po to būtų galėjęs dirbti visame pasaulyje.

Kas galėjo pamanyti, kad turtingos šalies bendrovėje – skurdas, kad nesilaikoma saugumo reikalavimų, nes tai esą per brangu“, – kalbėjo 51 metų Dalia Lekeckienė ir 51 metų Rimantas Lekeckas.

Su 2012 metų gruodžio 19 dieną žuvusio lietuvio tėvais „Lietuvos ryto“ žurnalistė susitiko pasibaigus Norvegijoje, Florės mieste, vykusiam teismo procesui. Visais punktais teismas pripažino norvegus darbdavius kaltais. Ar tėvams palengvėjo?

Gyveno atšiauriame krašte

Pirmą kartą į Norvegiją Tomas nuvyko būdamas devyniolikos metų, kai studijavo Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje Vilniuje.

Aukščiau Trondheimo esanti Friojos sala – ne geriausia vieta jaunuoliui. Ilgais tuneliais ir keltais patenki į vien samanomis ir krūmais apaugusią, ilgos poliarinės nakties gaubiamą, beveik negyvenamą žemę, kurioje – tik lašišų fabrikai „SalMar“. Retas ten ištveria nekamuojamas depresijos.

„Mūsų vaikas ištvėrė. Mus ramindavo, kad ten važiavo dirbti ir tamsa jo neslegia. Jis pats norėjo užsidirbti savo kelionėms, motociklui. Vykdavo žiemos mėnesiais, tarp sesijų.

Ar jį slėgė vienatvė? Kartą sūnus manęs paprašė atsiųsti knygą. Nusiunčiau jam Ericho Marios Remarque’o „Tris draugus“. Kai po jo žūties nuvykau į Norvegiją parsivežti daiktų, radau tą knygą su pasižymėtomis jam svarbiomis vietomis“, – pasakojo D.Lekeckienė, Marijampolės restorano „Arenapizza“ savininkė.

Negailėjo pinigų studijoms

Baigęs mokslus Vilniuje, 2011 metų rudenį Tomas įstojo į pasaulyje garsią Oslo narų mokyklą „Norsk Yrkesdykkerskole“.

Tėvai nepagailėjo pinigų sūnaus svajonei – už 3 mėnesių mokslus sumokėjo 12 tūkst. eurų, o 15 tūkst. eurų pažadėjo tolesnėms studijoms Prancūzijoje.

Ši mokykla buvo tik pirmas etapas iš keturių. Buvo mokoma nardyti su įranga, saugumo taisyklių, rašyti nardymo dienoraščius, atlikti užduotis po vandeniu – virinti, tiesti kabelius, taisyti žvejybos įrangą. Tomas tiesiog degė naro profesija. Juokaudavo, kad naro darbas saugesnis nei „britva“ po Marijampolę važinėtis.

„Jis mokėsi dirbti naujausia technika, į gelmes leisdavosi specialioje kapsulėje arba surištas vadinamąja virkštele su laivu. Po vandeniu jis nerdavo su filmavimo kamera ant šalmo ir mums kas vakarą per skaipą rodydavo, ko išmokęs“, – prisimena motina.

Tėvai išmoko nesibaiminti. Juk naras niekada po vandeniu nepaliekamas vienas, paviršiuje yra jo porininkas ir monitoriuje stebi veiksmus.

„Tikėjome Tomu, kad Norvegijoje ypač griežti darbo saugos reikalavimai. Tikėjome ir ta turtinga valstybe. Bet šiandien galime pasakyti, ir tai patvirtino teismas, – Norvegija nužudė mūsų sūnų“, – atsiduso marijampolietė.

Pirmąjį mokymosi etapą Osle T.Lekeckas baigė puikiu įvertinimu ir gavo 5 rūšių sertifikatą.

Per diplomo teikimo lietuviui šventę mokykloje buvo iškelta trispalvė.

Tomo laukė antrasis etapas Prancūzijoje – čia jis ketino siekti povandeninės biologijos tyrinėtojo diplomo. Po to – dar du etapai kitose pasaulio narų mokyklose.

„Tėve, naro profesija – prestižinė. Narai sraigtasparniais skraidinami po visą pasaulį. Ne aš ieškosiu darbo, o manęs ieškos“, – sakė sūnus, gavęs diplomą.

Pasirinko garsią įmonę

2012-ųjų vasarą T.Lekeckas praleido rinkdamasis darbo pasiūlymus. Atmetinėjo nedidelių įmonių siūlomus darbus, kuriems jo kvalifikacija buvo per aukšta. Lietuvis ieškojo sudėtingo darbo, saugios bendrovės.

2012-ųjų lapkričio 14 dieną į Marijampolę atskriejo darbo pasiūlymas iš antros pagal dydį Norvegijos įmonės „Marine Harvest“.

„Pasitikslinau internete – tai garsi įmonė. Darbe turiu būti po 2 dienų, išskrendu rytoj“, – tėvams džiaugsmingai pranešė sūnus.

Ir kitą dieną išskrido.

Sutartis sukėlė įtarimų

Kitą dieną, lapkričio 16-ąją, tėvai sulaukė nerimastingo sūnaus skambučio.

„Padariau didelę klaidą, pasirašiau sutartį trims mėnesiams. Turiu dirbti ne „Marine Harvest“, o jos antrinėje įmonėje „Sunnfjord Dykkerservice“. Atlyginimas – 100 kronų (39 litai) už valandą, nors valytojos čia uždirba 500 kronų“, – pranešė Tomas tėvams.

Jie iškart sūnui patarė perrašyti sutartį. Vietoj 3 mėnesių Tomas parašė 1 mėnesį – iki gruodžio 16 dienos. 100 kronų valandinį atlyginimą ištaisė į 150 kronų. Jis nusprendė likti – mėnuo juk greitai prabėgs, grįš namo kaip tik Kalėdoms.

T.Lekecką, kaip ir kitus narus, kurie visi buvo bulgarai, įmonė „Sunnfjord Dykkerservice“ įkurdino Florės miestelyje, 50 kilometrų už Bergeno.

Tomas gyveno mediniame name. Laivas narus plukdydavo į darbo vietas kartais pusvalandį, kartais – 5 valandas.

Užduotys būdavo įvairios – tvarkyti sugedusį interneto kabelį tarp fjordų, taisyti vandens pumpavimo įrangą ar lopyti lašišų tinklus.

Įranga sukėlė šoką

Jau pirmąją darbo dieną Tomą ištiko šokas, kai jis pamatė, su kokia įranga reikės dirbti.

Lietuvis gavo nudėvėtą, nedezinfekuotą, druska permirkusią naro aprangą, kuri leido vandenį.

Ant šalmo nebuvo prožektoriaus, ir darbus po vandeniu reikėjo atlikti viena ranka, o kitoje laikyti šviestuvą.

Niekas netvarkė narų dienoraščio, kuriame turi būti žymima, kiek kartų naras nėrė, kiek minučių išbuvo po vandeniu. Tomas buvo vienintelis, kuris pats ėmė rašyti dienoraštį, nes taip buvo išmokytas narų mokykloje.

Baisiausia narui buvo, kad įmonėje nebuvo vadinamųjų virkštelių, kurios riša narą su porininku laive, tiekia deguonį ir per kurias narai bendrauja.

Narai nerdavo į didesnį, nei leidžiama, 30 metrų gylį po 4 kartus per dieną, nors taisyklės leidžia nerti tik du kartus. Be to, įmonė neturėjo dekompresijos kameros.

Iškildami narai būdavo priversti stoviniuoti po vandeniu, kad neplyštų plaučiai.

Negana to, jie neturėjo nei atsarginio oro baliono, nei ant baliono tvirtinamo vožtuvo, rodančio, kiek oro likę.

Kaskart, kai Tomas panerdavo atlikti užduoties, jis nerdavo į nežinią. O galbūt į mirtį. Ar T.Lekeckas tai suprato?

„Taip, suprato. Bet neįsivaizdavo, kad norvegai tokie vargšai. Ten viskas prieštaravo tam, ko jis mokėsi narų mokykloje. Savininkai sakė, kad nėra pinigų.

Tomas skendo du kartus – lapkričio 29 dieną ir gruodžio 6 dieną“, – pasakojo D.Lekeckienė.

Ji parodė gruodžio 6-ąją sūnaus rašytą žinutę: „Mama, gali būti, kad aš tave išgąsdinsiu, bet šiandien vos nepaskendau, pritrūkau deguonies, vos iškilau į paviršių“.

Kai tėvas paklausė, ar labai išsigando, Tomas atsakė: „Neturėjau laiko būti išsigandęs. Turėjau galvoti, kaip kuo greičiau iškilt į paviršių.“

Tėvai ragino sūnų viską mesti ir grįžti. Bet jis buvo įpratęs darbus atlikti iki galo. Sakė, kad ištvers iki sutarties pabaigos. Gruodžio 16 diena buvo jau čia pat.

Galėjo grįžti anksčiau

Tomui išsigelbėti nuo mirties likimas buvo atsiuntęs vieną progą – senelio mirtį.

„Gruodžio 12 dieną mano 73 metų tėvą ištiko klinikinė mirtis. Iš ligoninės paskambinusi Tomui paraginau skristi namo.

Mums kalbantis telefonu atėjo medicinos sesuo ir pasakė, kad tėvą atgaivino. „Ar man vis tiek grįžti?“ – paklausė Tomas ir jo balse išgirdau lyg ir nusivylimą. Senelio mirtis jam būtų buvusi priežastis grįžti anksčiau. Bet taip neatsitiko“, – atsiduso D.Lekeckienė.

Mirtis – paskutinę dieną

Artėjo 2012-ųjų Kalėdos. Vienas po kito narai bulgarai išsivažinėjo. Baigėsi ir T.Lekecko sutartis. Bet jis liko dar tris dienas pabaigti darbų. Jam į pagalbą buvo atsiųsti du nepatyrę norvegai.

„Gruodžio 19 dieną dar neriu, o 20 dieną jau išplaukiu keltu. Namie būsiu gruodžio 21-ąją“, – linksmai pranešė namiškiams.

Tai buvo paskutinė lietuvio žinutė. Gruodžio 18 dieną jis susipakavo daiktus, o gruodžio 19-ąją buvo nuplukdytas į Bofjordeno fjordą ir nėrė po vandeniu. Reikėjo iškelti 360 kilogramų sveriančią žuvų šėryklos pompą.

Tomas neturėjo teisės nerti, nes iš vakaro buvo nėręs net 4 kartus. Bet narai norvegai atlikti darbo nemokėjo. Taip pat jie nebuvo parengti gelbėti draugo.

Kai pompa iškilo iš vandens, norvegas, kuris turėjo Tomo laukti su naro apranga, ją nusivilko ir nuėjo į kajutę – esą jam buvo šalta. Jis taip ir nepastebėjo, kad fjordo vanduo tapo ramus – oro burbulai nebekilo.

Tik po kurio laiko norvegai susigriebė, kad Tomo nėra. Kol vienas jų apsivilko aprangą ir panėrė, jau buvo praėję nemažai laiko. Tomą rado gulintį ant jūros dugno. Iškilti jam nepakako oro. Jau miręs jis sraigtasparniu buvo nugabentas į Bergeno ligoninę.

Motinai stojo širdis

„Gruodžio 19 dieną, vidurdienį, darbe man kažkas atsitiko. Man, niekada nesirgusiai, staiga ėmė stoti širdis, apėmė toks silpnumas, kad nesugebėjau net išgerti vandens. Tris valandas lyg kabojau tarp gyvenimo ir mirties, vos nepraradau sąmonės.

Tik vėliau supratau, kas man atsitiko, – tuo metu skendo mano sūnus“, – pasakojo D.Lekeckienė.

Ir vėlų tos dienos vakarą moterį buvo apėmęs nerimas. Sūnaus kompiuteris buvo nebylus.

„Pamaniau, vaikas daiktus pakuojasi, neturi laiko. Įprastai grįžę iš darbų mes įsijungdavome skaipą visą vakarą – matydavome, kaip Tomas verda vakarienę, skalbia, juokauja su sesers Simonos vaikais. Lyg ir nebūtų niekur išvykęs. Tai buvo pirmas kartas, kai jis neįjungė skaipo“, – prisimena marijampolietė.

Vyras ją paragino užlipti į Tomui jau paruoštą namo palėpę pakabinti užuolaidų, papuošti eglės. Čia tėvus ir užklupo skambutis į duris. Buvo jau 24 valanda. Tarpduryje stovėjo keli policininkai. Jie padavė tėvams popierėlį.

Jame įrašyti keli žodžiai: T.Lekeckas žuvo, daugiau informacijos gausite nurodytu telefonu Norvegijoje.

Policininkai apsisuko ir išėjo. Motinai aptemo sąmonė.

Nepatikėję pranešimu tėvai naktį paskambino draugams į Norvegiją. Jie patikslino informaciją. Abejonių nebeliko – sūnus nebegrįš.

Parsivežė tik pelenus

Sulaukusi 2013-ųjų šeima gavo pranešimą, kad jau gali pasiimti Tomo kūną.

„Su broliu sausio 7 dieną nuskridome į Bergeną, nuvykome į ligoninę. Tomas buvo pašarvotas koplyčioje. Pasimeldžiau prie savo vaiko. Sutarėme, kad jį kremuos. Nuvažiavome į krematoriumą. Darbuotojai su užuojauta paklausė, ar norėsime stebėti. Atsakiau, kad taip. Pro langelį žiūrėjau, kaip iš deginamo karsto byra pelenai. Po pusvalandžio gavau aukso spalvos urną.

Išleidome sūnų į turtingą, saugią šalį siekti savo svajonės, o gavome 3 kilogramus savo vaiko pelenų“, – nutilo D.Lekeckienė.

Išvykdama iš Norvegijos ji aplankė ir sūnaus žūties vietą. Pasiėmė iš kambario paties sūnaus supakuotą mantą, darbuotojai atidavė maišą su Tomo tą dieną vilkėtais drabužiais. Tarp jų buvo ir dėžutė supelijusių sumuštinių, kuriuos Tomas susitepė žūties rytą.

Darbdaviai kaltę pripažino

T.Lekecko žūties tyrimas truko pusmetį, darbdaviams buvo iškelta baudžiamoji byla.

Apie bylą rašė Norvegijos laikraščiai – toks atvejis čia pirmas. Norvegijos valstybė lietuviams paskyrė nemokamą advokatą – lietuvę Sandrą Latotinaitę.

Į bylos nagrinėjimą atvyko visa Lekeckų šeima – Tomo tėvai, 28 metų sesuo Simona, 19-metis brolis Tadas.

Teisme tėvams paaiškėjo ir Tomo žūties aplinkybės.

Oro balionas, kurį jis pasiėmė leisdamasis po vandeniu, buvo pripildytas ne iki galo. Oro pakako tik 15 minučių.

Tomas to negalėjo žinoti – ant balionų nebuvo vožtuvų, rodančių, kiek oro yra. Tai didžiulis saugumo pažeidimas, kaip ir tai, kad bendrovė nebuvo parūpinusi narams ir „virkštelių“, jungiančių narą su laivu.

Visais 13 kaltinamųjų punktų darbdaviai – bendrovės „Marine Harvest“ valdybos pirmininkas Peras Kore Navekvienas ir antrinės įmonės „Sunnfjord Dykkerservice“ direktorius E.Leivrikas – buvo pripažinti kalti pažeidę darbo saugos įstatymus.

Jie savo kaltės neneigė, tik teisinosi, kad įsigyti saugumą garantuojančios įrangos buvo per brangu. Jų įmonei buvo paskirta 200 tūkst. kronų (78 tūkst. litų) bauda.

Įmonės direktorius E.Leivrikas buvo nuteistas 90 dienų kalėti, iš jų 45 dienas – lygtinai.

Kaip kompensaciją jie pasiūlė, o teismas priteisė po 100 tūkst. kronų (39 tūkst. litų) abiem tėvams.

Tačiau Norvegijos valstybė sau prisiteisė kur kas daugiau – 600 tūkst. kronų (234 tūkst. litų).

Urną laiko palėpėje

„Kodėl svetima valstybė, pražudžiusi mūsų vaiką, pati sau prisiteisė 6 kartus didesnę kompensaciją?“ – nesupranta Lekeckai.

Ar tai susiję su dabar itin dažnai norvegų deklaruojama nuostata, kad vaikai auginami valstybei, o ne tėvams?

„Esame apstulbę, kokios prastos yra Norvegijos kompanijos ir kokia čia pigi žmogaus gyvybė, jei jos atėmimas įvertinamas tik 45 paromis arešto“, – skaudžių žodžių jų sūnų pražudžiusiai šaliai negaili tėvai.

Lekeckai savo sūnaus dar nesiryžta atiduoti žemei.

„Laikome urną su pelenais palėpėje. Kai norime pasikalbėti su vaiku, užlipame ten. Prie namų pasodinome jam ąžuoliuką – Tomo draugai atėję uždega žvakučių, padeda gėlių.

Gal tai ir saviapgaulė, bet mūsų vaikas vis dar yra su mumis“, – sakė Šunskų miestelio seniūnas R.Lekeckas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.