Kauno miesto tarybai praėjusią savaitę sprendžiant dėl Metų mokytojo premijų skyrimo politikai suabejojo, ar jos nėra per mažos.
Šiemet premijas pelnė Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų solinio dainavimo mokytoja Nomeda Kukulskienė, lopšelio-darželio „Spindulys“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė Andromeda Rybakovienė ir Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos matematikos mokytoja Vida Meškauskaitė.
Metų mokytojo premijos dydis siekia 1 tūkst. eurų. Dėl jos dydžio svarstant tarybos sprendimą kilo diskusijų, pasigirdo siūlymų premiją padidinti bent iki 3 tūkst. eurų ir prilyginti kitoms miesto teikiamoms premijoms.
Kultūros ir Maironio premijos yra 3 tūkst. eurų, Mokslo premija – 5 tūkst. eurų.
Kauno vicemeras Andrius Palionis patvirtino, kad savivaldybės administracijoje diskutuojama dėl apdovanojimų tvarkos ir šie klausimai bus sprendžiami.
– Pritariate, kad pedagogams skiriamos premijos yra per mažos, o galbūt išvis negalima pinigais įvertinti jų atliekamo darbo? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo KTU Inžinerijos licėjaus direktoriaus Dainiaus Žvirdausko.
– Pinigai yra svarbus veiksnys ir kiekvienas pedagogas turėtų uždirbti tiek, kad galėtų oriai gyventi ir patenkinti būtiniausius poreikius, – kelti kvalifikaciją, planuoti savo ateitį, gauti paskolą būstui, įsigyti automobilį, rūpintis sveikata.
Apdovanojimai yra savaime labai geras reiškinys. Kai rodoma pagarba vienam ar kitam tos srities specialistui, ji rodoma visai bendruomenei.
– Ką gali padaryti švietimo įstaigų vadovai, miesto ir šalies valdžia, kad pedagogai darbe išties jaustųsi patogiai?
– Nemažai jau padaryta. Vienas pavyzdžių – skiepijimas nuo COVID-19 ligos.
Net kai kuriose Vakarų Europos šalyse mokytojai nebuvo įtraukti į prioritetines skiepijimo grupes, o Lietuvoje jie buvo skiepijami po senjorų ir medikų.
KTU Inžinerijos licėjuje tokia galimybe pasinaudojo daugiau kaip 90 proc. darbuotojų. Tarp nepasiskiepijusių buvo dalis tokių, kurie negali skiepytis dėl medicininių priežasčių.
Jeigu kalbėtume apie darbą mokymo įstaigoje, labai svarbus kiekvieno kolektyvo klimatas, emocinė žmonių sveikata – kaip jie jaučiasi, ar nori eiti į darbą, ar jaučia įtampą, ar pasiilgsta kolegų, ar nestinga vidinės motyvacijos nuolat judėti į priekį, galvoti, kurti.
Mokytojo savijauta man yra vienas svarbiausių rodiklių, nes tik iš gerai ir saugiai besijaučiančio, nuolatinį dėmesį jaučiančio specialisto galima tikėtis gerų rezultatų. Žmonėms, dirbantiems su žmonėmis, negalima gailėti investicijų.
Svarbūs ir infrastruktūriniai sprendimai – darbo ir poilsio erdvės, aprūpinimas informacinių technologijų įranga.
Kai kuriuos dalykus sunku nuspėti. Kai susirenka nauja klasė, ji suformuoja naują vertybinę kultūrinę puokštę, o tos klasės vadovas turi teikti švietimo paslaugas ir kryptingai valdyti visą grupę. Ten galimos įvairios situacijos, todėl mokytojas turi aiškiai žinoti, kur jis galėtų kreiptis nutikus vienam ar kitam įvykiui.
Jeigu manysi, kad viskas yra blogai, visada surasi, kas yra blogai. Tariantis reikia nustatyti prioritetus ir laikytis tų susitarimų. Gera žinia yra skirta visiems, bloga – tik individualiai.
– Kaip pastaraisiais metais pasikeitė moksleivių, jų tėvų požiūris į mokytoją?
– Būta įvairių nuomonių, tačiau dominuoja viena – mokytojas yra nepakeičiamas. Pandemijos metu tuo įsitikinta per daugelį švietimo sistemos veiklos pjūvių.
Negana to, vykstant nuotoliniam mokymui mokytojo darbas tapo viešas ir buvo stebimas ištisų šeimų – vaikų tėvų, senelių, giminaičių.
Aš juos vadinau MTV žvaigždėmis. Be jokio papildomo pasiruošimo žmogus tapo viešas, lyg koks Seimo narys.
Vėliau teko perprasti hibridinį mokymo būdą. Šiais mokslo metais mokytojai padeda atlikti COVID-19 testus, rūpinasi ir maitinimu, mat jis vyksta klasėse. Mokytojas tapo antra mama arba antru tėčiu.
Patys svarbiausi žmonės visos pandemijos metu lieka medikai, tačiau mokytojams nutraukus įprastą veiklą paaiškėjo, kad jie tiesiog nepakeičiami.
Mokytojo autoritetas pakilo, jis tapo svarbesnis. Žmonės suprato, kad be šios grandies neįmanomas normalus visuomenės gyvenimas.
– Ar naujos darbo sąlygos mokytojams tapo labai sunkiu išbandymu?
– Mokytojai neturėjo pakankamai laiko tinkamai pasirengti, galbūt darė didaktinių, pedagoginių klaidų. Anksčiau jos likdavo nematomos, o dabar tapo viešos.
Mokytojams reikėjo pasitempti, jie jautė didelę įtampą. Nepaisant visų aplinkybių, švietimo bendruomenė su iššūkiais susitvarkė gerai.
– Ar buvo atvejų, kad mokytojai norėjo atsisakyti šio darbo ir ieškoti lengvesnio?
– KTU Inžinerijos licėjuje tokių atvejų nebuvo. Nėra abejonių, kad dalis mokytojų turėjo panašių minčių, tačiau bendromis pastangomis susitelkus pavyko krizes įveikti.
Galbūt dalis senjorų planavo dirbti ilgiau, tačiau pandemija pagreitino jų sprendimą išeiti poilsio.
