Šia tema į atvirą, vietomis bekompromisį ginčą stoja du skirtingų patirčių ugdytojai: karjeros konsultantė, Tenerifėje veikiančios „Muster Academy“ įkūrėja Laura Šukienė ir po 13 metų sėkmingo verslo kūrimo JAV į Lietuvą sugrįžęs tris vaikus auginantis KRS vadovas Paulius Grigas.
KRS ir „Muster Academy“ vienija bendra vizija – auginti ne tik išsilavinusią, bet ir atsakingą, kūrybišką, savimi pasitikinčią bei vertybes turinčią jaunąją kartą. Tikėjimas, kad investicija į vaikų ugdymą šiandien yra geriausia investicija į Lietuvos ateitį.
– Kodėl šiuolaikiniai vaikai praranda motyvaciją augti, o tėvų autoritetas jų akyse tiesiog subliūkšta?
L.Šukienė: Viskas prasideda nuo labai paprasto dėsnio: vaikai pirmiausia mokosi ne iš tėvų žodžių, o iš jų pavyzdžio. Jei tėvai patys nesimoko, netobulėja ir neinvestuoja į savo augimą, vaikui tampa sunku suprasti, kodėl jis turėtų tai daryti.
Didžiausia problema atsiranda tada, kai tėvų žodžiai nebeatitinka jų veiksmų, – tuomet silpnėja jų autoritetas. Ilgainiui vaikai pradeda nebeklausyti, mažėja pagarba, o paauglystėje atsiranda vis daugiau konfliktų. Tikrasis ugdymas prasideda tada, kai vaikas kasdien mato, kad ir jo tėvai nuolat mokosi, tobulėja ir auga.
P.Grigas: O aš drįsiu paprieštarauti – tėvų paskaitos apie tobulėjimą vaikų nemotyvuoja. Daug tėvų mokosi visą gyvenimą, o vaikams tai tiesiog neveikia.
Vaikai praranda motyvaciją, nes gali tiesiog įstrigti patogiame gyvenime. Jeigu šiltnamio sąlygos neverčia jų augti, domėtis naujienomis, tobulinti praktinių įgūdžių, prasideda stagnacija.
Problema gali būti ir atvirkštinė – kai vaikas privalo atlikti begalę pareigų, o jo gyvenimas tėra sudėliotas tėvų planas, jam tiesiog nebelieka laiko asmeninei iniciatyvai. Todėl auklėjimas yra subtilus viduriukas tarp ramybės ir iššūkio, tarp patogumų ir realių poreikių.
Mano logika paprasta: kuo anksčiau vaikas pamato tikrą gyvenimą, tuo geriau. Jis turi pamatyti tikrą pinigų valdymą, tikras problemas, kurias reikia spręsti, ir gauti tikrą atlygį už atliktas pareigas, leidžiantį pačiam planuoti savo laisvalaikį.
O dėl autoriteto... Tėvai jį praranda ne todėl, kad nesimoko, o todėl, kad vaikas nebemato jų darbo. Mano karta tėvą vis matydavo dirbantį – prie stalo, staklių, klasėje. Šiandien vaikas mato tik iš darbo grįžtantį pavargusį žmogų. Kas ten vyko, jam lieka visiška abstrakcija.
Toks tėvas sunkiai gali būti pavyzdžiu tame, ko vaikui reikia labiausiai, – kaip pasaulyje kažką realiai padaryti. Motyvacija auga ne iš tėvų pamokslų, o iš to, kai vaikas iš arti pamato, kaip suaugęs žmogus kažką kuria, ir kai jam pačiam paskui leidžiama pabandyti.
– Mokykloje vaikai dažnai spaudžiami pasirinkti konkretų kelią. Kodėl svarbu kuo anksčiau išbandyti save visiškai skirtingose srityse?
L.Šukienė: Didžiausia bėda išryškėja vyresnėse klasėse, kai jaunuoliai turi rinktis mokomuosius dalykus ir būsimą profesiją, tačiau dažnai dar nėra pažinę savęs. Jie nežino, kur slypi jų stiprybės, todėl sprendimai tampa atsitiktiniai. „Muster Academy“ tikslas – suteikti vaikams kuo daugiau praktinių patirčių dar ankstyvame amžiuje.
Tik išbandydamas įvairias veiklas vaikas gali suprasti, ar jam artimesnis kūrybinis mąstymas, lyderystė, projektų valdymas, finansai, analitika, emocinis intelektas ar darbas komandoje.
Tėvai dažnai nustemba sužinoję, kad jų sūnus norėjo būti šokėju, o rami dukra svajoja apie imtynes. Mes dažniausiai matome tik tą vaikų pusę, kurią jie nori mums parodyti, todėl klystame ir parenkame neteisingai. Mano nuomone, reikia duoti vaikams bazę: muziką, fizinį vystymąsi, protinę veiklą, o kitą laiką leisti jiems eksperimentuoti.
Jūs neturite jiems liepti – turite leisti pabandyti ir apsispręsti patiems.
P.Grigas: Kai žmogus klysta jaunas – jo klaidos yra „pigios“.
Kai žmogus pirmą kartą priverčiamas rimtai rinktis 25-erių, klaida jau kainuoja brangiai. 30-ies – kur kas brangiau, o 40-ies dažnas apskritai nebedaro pasirinkimo, nes tiesiog negali sau leisti klysti. Vaikystėje suteikta erdvė bandyti nėra pramoga – tai būsimo savarankiškumo pamatas.
– Pauliau, jūsų trys vaikai augo JAV. Kaip emigracijoje pavyko išlaikyti lietuvybę ir kodėl, jūsų akimis, tai apskritai svarbu?
P.Grigas: Žinote, lietuvybė kai kam yra tik žodis. O mes, ypač gyvendami Amerikoje, matėme žmones be šaknų. Juos lengva svaidyti per darbus, per miestus, per įsitikinimus. Tuo įsitikinome patys ir nusprendėme pagal galimybes tai perteikti savo vaikams. Šaknys nėra bėda ar pririšimas prie vienos vietos.
Tai yra pradžia. Vieta pailsėti, sugrįžti, apsispręsti. Jei žmogus suaugęs turės tvirtą poreikį įleisti šaknis kitose vertybėse, kitoje šalyje – jo valia. Bet žmogus, neturintis šaknų, išvis neturi pasirinkimo.
L.Šukienė: Gyvendami užsienyje vaikai dažnai kasdien bendrauja anglų ar ispanų kalba, o lietuvių kalba tampa vis rečiau vartojama net šeimoje. Kadangi pati karjerą dabar tęsiu Tenerifėje, puikiai suprantu šį iššūkį. Mūsų tikslas – ugdyti verslumą, lyderystę ir kūrybiškumą lietuviškoje aplinkoje, kartu stiprinant lietuvių kalbą ir tautinį identitetą.
– Kiek tėvai turėtų leisti vaikui rinktis pačiam, o kada svarbu griežtai pasakyti: „Ne, tu pabaigsi tai, ką pradėjai“?
L.Šukienė: Daugelis tėvų susiduria su dilema – jei vaikui nepatinka būrelis ar ugdymo programa, ar leisti jam iš karto pasitraukti? Reikia suprasti, kad iki maždaug 12–13 metų vaikai dažniausiai renkasi tai, kas lengviau, patogiau ir reikalauja mažiau pastangų.
Todėl tėvų užduotis nėra viską nuspręsti už vaiką, bet padėti jam išmokti įveikti sunkumus ir nepasiduoti pirmoms nesėkmėms. O tikroji pergalė nėra pirmoji vieta – tikroji pergalė yra gebėjimas nugalėti savo baimes.
P.Grigas: Kaip tėvas atsakysiu vienaip, kaip darbdavys – šiek tiek kitaip. Kai daug metų samdai žmones, matai vieną esminį dalyką: skirtumas tarp tų, kurie pasiekia rezultatą, ir tų, kurie ne, beveik niekada nėra talentas. Beveik visada – įprotis pabaigti tai, ką pradėjai. To įpročio žmogus neįgis būdamas 25-erių, jeigu neįgijo jo iki 12-os.
Todėl kai vaikas nori mesti būrelį po pirmos nesėkmės, tėvas pralaimi ne tada, kai leidžia mesti, o tada, kai nespėjo iki tos akimirkos vaikui parodyti, kad mesti yra pasirinkimas su savo kaina. Tai, kad rytoj tave sudomins kita veikla, gerai, bet kad tris kartus iš eilės metei, nes buvo sunku, – blogai, nes tai pradeda tapti tavo charakterio bruožu.
Mes su vaikais daug diskutuojame ir stengiamės girdėti jų argumentus. Tačiau ir jie privalo išgirsti mūsų. Žmonės linkę nuspręsti akimirksniu, bet tokie sprendimai labai retai būna ilgalaikiai. Todėl neturime kietos taisyklės, kad pabandžius reikia būtinai tai daryti metus, mėnesį ar savaitę, bet turime taisyklę, jog pirmas sprendimas nebūtinai teisingas. Nuoseklumas nėra tai, kad vaikas turi baigti jam nepatinkantį darbą. Nuoseklumas yra suvokimas, kad vaikas turi pajusti skirtumą tarp „nepatinka“ ir „per sunku“.
– Kodėl finansinį raštingumą būtina ugdyti nuo vaikystės? Ar tai nėra tiesiog madingas reikalas?
L.Šukienė: Lietuvoje finansinis raštingumas vis dar išlieka viena silpniausių sričių lyginant su Europa. Jeigu šių žinių neugdysime vaikams nuo mažens, ateityje rizikuojame užauginti tokią pat finansiškai neatsakingą kartą. Dažnai girdime tėvus sakant: „Aš pats išmokysiu savo vaiką.“
Bet verta paklausti savęs atvirai: ar tikrai turite pakankamai finansinių žinių? Ar jūsų vaikas jus mato kaip autoritetą šioje srityje?
Finansinis raštingumas – tai ne tik pinigų skaičiavimas. Tai gebėjimas planuoti, taupyti, atsakingai priimti sprendimus, suprasti pinigų vertę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kol žmonijos vedančioji santvarka yra kapitalizmas, tol tai yra bazinės žinios. Jūs juk mokote savo vaiką higienos pagrindų, biologijos ir dailės istorijos. Tai kodėl manote, kad mūsų visuomenės variklis – finansai – yra antrinio svarbumo žinios? Finansinis raštingumas nėra tiesiog pinigų skaičiavimas. Skaičiuoti pinigus, kai jų turi, gali visi. Sunkiausia suprasti, iš kur jie apskritai atsiranda.
P.Grigas: Aš asmeniškai verslu užsiimu nuo 16 metų. Pirmieji uždirbti pinigai man buvo svarbesni už bet kokią teorinę pamoką apie biudžetą. Tik tada pamačiau esminį ryšį: pinigai atsiranda tuomet, kai padarai ką nors, ko reikia kitam žmogui. Viskas, kas yra po to, – planavimas, taupymas, investavimas – yra tik technika. Be to pamatinio ryšio ta technika nieko realiai neišmoko.
Todėl vaikui svarbiau turėti progą užsidirbti pirmus 20 eurų nei išklausyti dešimt pamokų apie sudėtingas palūkanas.
Kišenpinigiai to nedaro – jie tiesiog paduodami. Uždarbis pakeičia santykį iš karto. Šeimoje mes nekalbame tiesiog apie pinigus – tai būtų neleistinas supaprastinimas. Mes su vaikais kalbame apie finansus, geopolitiką, ekonomiką. Kalbame ta kalba, kurią jie supranta, bet bandome nupiešti išsamų, realų paveikslą.
– Kodėl vaikai šiandien dažnai nebeturi motyvacijos siekti tikslų? Ko jiems trūksta?
L.Šukienė: Vis dažniau pastebime, kad vaikai sako nieko nebenorintys. Ir ne todėl, kad neturi svajonių, o todėl, kad daugelį dalykų gauna jų neužsidirbę.
Kai vaikui nereikia laukti, taupyti ar stengtis dėl norimo rezultato, dingsta natūrali motyvacija siekti. Praktikoje net atliekant paprastą užduotį – parašyti laišką Kalėdų Seneliui – dalis vaikų nebesugalvoja, ko norėtų, nes jau dabar viską turi.
Todėl labai svarbu, kad net ir finansiškai stiprios šeimos sudarytų vaikams galimybę patiems užsidirbti, susitaupyti ir patirti, kad kiekvienas pasiektas tikslas reikalauja pastangų.
Tik tada vaikas išmoksta vertinti ne tik pinigus ar daiktus, bet ir savo laiką, darbą bei atsakomybę. Šiandien jų veiksmas beveik niekur nebeturi pasekmės.
P.Grigas: Tiksliai pasakyta. Suaugęs žmogus yra motyvuotas dirbti, kai mato, kad jo darbas ką nors realiai pakeitė, – klientą, kolegą, projektą. Vaikas motyvuotas lygiai tuo pačiu, bet pažiūrėkime į dabartinę vaiko dieną: namuose viskas jau padaryta – tvarko robotas, gamina tėvai, veikia visa infrastruktūra. Mokykloje jo darbas turi įtakos tik pažymiui, ne pasauliui. Vieninteliai vaikai, kuriems motyvacija atrodo natūrali, yra tie, kurie turi realią atsakomybę – prižiūri jaunesnį brolį, dirba pas ką nors, tvarko namus, vadovauja mokinių organizacijoms.
Sprendimas nėra sudėtingesni tikslai arba didesnės premijos.
Sprendimas – vaikui perleisti pakankamai realios atsakomybės, kad jo veiksmas turėtų realią, apčiuopiamą pasekmę. Kartais tai reiškia tiesiog leisti jam suklysti taip, kad jis tai tikrai pajustų.