Ekonomikos variklis, kurio dažnai nepastebime
Kartais atsakymas slypi paprastuose skaičiuose. Vilniaus universitete vienu metu studijuoja daugiau nei 25 tūkstančiai studentų, dirba beveik 6 tūkstančiai darbuotojų, o metinis organizacijos biudžetas viršija 250 milijonų eurų. Šie skaičiai iškalbingi: universitetas yra labai stipri ir labai svarbi Lietuvos visuomenės bei valstybės dalis.
Jei Vilniaus universitetą pažymėtume Lietuvos ekonomikos žemėlapyje, pagal dydį jis atsidurtų tarp vidutinių rinkos įmonių. Tačiau strateginiu lygmeniu tai – kur kas daugiau nei įmonė. Tai variklis, kuris kuria žinias, o kartu su jomis – ir visuomenę. Šią reikšmę geriausiai iliustruoja net ne biudžeto eilutės, o žmonės. Lietuvos Prezidentas yra Vilniaus universiteto alumnas. Lietuvos Ministras Pirmininkas taip pat turi Vilniaus universiteto išsilavinimą. Kasmet universitetą baigia apie 4,5 tūkstančio absolventų, kurie pasklinda po visą šalį – į verslą, viešąjį sektorių, mokslą, kultūrą. Būtent tai ir yra tikroji universiteto galia: jis nuolat maitina valstybę žmonėmis, gebančiais ją valdyti, kurti ir keisti.
Konkurencija dėl talentų – ir kaip mes joje laikomės
Šiandien valstybės konkuruoja ne tik dėl investicijų, bet ir dėl talentų. Šioje kovoje universitetai atsiduria pačioje pirmoje linijoje, nes stiprus universitetas tiesiogiai lemia šalies patrauklumą – tiek protams, tiek kapitalui.
Kaip ir kiekvienas valstybinis universitetas ar aukštoji mokykla, Vilniaus universitetas turi valstybės įpareigojimą rengti studentus ir atlikti tyrimus. Kartu su šiuo įsipareigojimu ateina ir valstybinis studentų finansavimas. Prieš kelerius metus buvo priimtas labai svarbus ir teigiamas politinis sprendimas – kelti akademinių darbuotojų darbo užmokestį. Viešoje erdvėje šis sprendimas beveik nebuvo aptartas, tačiau Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetui jis buvo išskirtinai svarbus. Rinkoje ekonomistų, bankininkų ir įmonių vadovų atlyginimai gerokai viršija tai, ką iki tol galėjo pasiūlyti universitetas, todėl išlaikyti talentus buvo itin sunku.
Pateiksiu vieną skaičių, kuris pasako daugiau nei ilgi paaiškinimai. 2024 metais tik 36 procentai mūsų dėstytojų turėjo ilgalaikes darbo sutartis. Šiemet šis skaičius jau siekia beveik 50 procentų. Priežastis paprasta: su didesniu darbo užmokesčiu tampame patrauklūs ne tik Lietuvos, bet pamažu ir Europos darbo rinkoje.
Ar tai reiškia, kad kviesdami dėstytojus siūlome tokias pačias sąlygas kaip Europos universitetai? Kol kas – vis dar ne. Geriausių mokslininkų ieško visi pasaulio universitetai, ir mes esame didelės konkurencinės rinkos dalis. Mums pavyksta pateikti patrauklius pasiūlymus ką tik studijas baigusiems jauniems mokslininkams, tačiau norint privilioti geriausius profesorius, sąlygos turėtų būti gerokai stipresnės. Atlyginimas turėtų būti bent dvigubai didesnis, doktorantų skaičius – bent keturis kartus didesnis, o kiekvienam darbuotojui reikėtų komandiruočių ar tyrimų krepšelio.
Negana to, tikslas privilioti pasaulinio lygio mokslininką niekada nėra vien apie atlyginimą. Tokie žmonės atvyksta ne vieni – kartu keliasi ir jų šeimos. Vaikams reikia darželio ar mokyklos, partneriui – darbo, šeimai – būsto. Reikia kolegiškos aplinkos, darbo vizų ir dar daugybės smulkmenų, kurios persikeliant gyventi neretai tampa didele kliūtimi. Būtent todėl viskas paprasčiau, kai į Lietuvą grįžta mūsų pačių išeivija. Šie žmonės – mūsų viltis ir mūsų galimybė. Džiugu, kad ir valstybės užsienio politikoje ši kryptis aiškiai pozicionuojama, o jai sutelkiamos rimtos pastangos.
Esminė universiteto jėga – moksliniai tyrimai
Ir vis dėlto, jei manęs paklaustumėte, kur slypi tikroji universiteto jėga, atsakyčiau nedvejodama: moksliniuose tyrimuose. Kiekvieno akademinio darbuotojo svajonė – sugalvoti, kaip ką nors apskaičiuoti tiksliau, atlikti greičiau, įvertinti patikimiau. Gyvename laikais, kai tai, kas atrasta vakar, jau šiandien yra sena. Todėl atradimų ir mokslinių tyrimų vertė tampa ne šiaip svarbi – ji tampa lemtinga.
Būtent dėl to bendradarbiavimas ir partnerystės su geriausiais pasaulio universitetais yra išskirtinės vertės rezultatas. Mokslininkai tuo pačiu metu atlieka tyrimus skirtingose pasaulio dalyse, lygina duomenis, ieško sąsajų ir skirtumų. Duomenų masyvai leidžia prognozuoti ateitį ir priimti geresnius ekonominius bei socialinius sprendimus. Gyvenimas darosi vis greitesnis ir sudėtingesnis, todėl gebėjimas įžvelgti tendencijas ir jų priežastis tampa vis vertingesnis.
Kaip tai atrodo praktiškai? Štai visai neseniai, liepos pradžioje, Vilniaus universitete baigėsi pasaulinis Rinkodaros mokslo akademijos (angl. Academy of Marketing Science, AMS) kongresas, kuriame mokslininkai pristatė savo naujausius tyrimus – nuo militaristinės komunikacijos sprendimų iki besikeičiančių jaunimo pirkimo įpročių, kai užsisakoma 100 prekių, o 99 grąžinamos pardavėjui. Tai nepaprastai įdomu ir gali tapti labai svarbu ateityje, o kai kur – jau ir kasdienėje veikloje.
Ypač džiugina tai, kad Lietuvos ir Europos mokslininkų tyrimai vis dažniau yra lygiaverčiai. Tai tyrėjai, gebantys diskutuoti ir dirbti ta pačia tema, kelti vienas kitam nepatogius klausimus, o po įnirtingo ginčo paploti vienas kitam per petį, kad pokalbis buvo puikus. Dar prieš dešimtmetį buvo sunku patikėti, kad taip apskritai gali būti. Bet taip jau yra – ir tai tiesiog nuostabu. Labai norėčiau tikėti, kad neprireiks dar dešimties metų, kol ir Lietuvos rinkos įmonės atras mūsų tyrėjus bei studentus ir pradės su jais dalytis savo galvosūkiais, ieškodamos geriausių sprendimų.
Kodėl viešasis sektorius, verslas ir mokslas vis dar prasilenkia
Deja, Lietuvoje vis dar galioja sena tiesa: valstybės įstaigos ir verslas per mažai bendradarbiauja su mokslininkais. Vis dar tenka įdėti daug administracinių pastangų vien tam, kad įrodytum, jog gebame parengti išsamias ataskaitas ar suskaičiuoti, kuris politinis sprendimas, kuris scenarijus yra ekonomiškai ar socialiai naudingesnis.
Šiai problemai spręsti reikia dviejų dalykų – pasitikėjimo ir finansavimo. Egzistuoja gajus stereotipas, esą akademikas atlyginimą gauna iš valstybės, todėl turi daug laiko ir potencialo imtis bet kokių užsakymų. Tai iš esmės klaidingas požiūris. Kiekvienas universitete dirbantis akademinis darbuotojas daug valandų skiria studentams. Labai daug laiko atima ne tik pasirengimas dėstomam dalykui, bet ir nuolatinis jo atnaujinimas. O dar reikia pridėti paskaitas, studentų konsultacijas, jų darbų ir rezultatų vertinimą. Tyrimams realiai lieka mažiau nei pusė darbo laiko.
Apie tą tyrimams skirtą laiką verta pasakyti atskirai. Jei kam atrodo, kad atradimus galima daryti po darbo – devintą vakaro, kai visa šeima jau nurimo, arba tik per vasaros atostogas, tai iš dalies tiesa. Darbo metu tam paprasčiausiai nelieka erdvės. Poilsio laikas šiai paskirčiai tinka puikiai, tik jo per metus, o ir per gyvenimą, labai nedaug. Mokslininko gyvenime jis dažnai iškeičiamas į patį poilsį. Ir kadangi tyrimus mokslininkas neretai atlieka savo laisvalaikiu, jis pats renkasi ir jų objektą. Todėl sunku įsivaizduoti, kad kas nors savo noru imtųsi rinkos ar užsakomojo tyrimo, už kurį papildomai nemokama.
Būtent todėl, kai tik kalbame apie verslo ir mokslo bendradarbiavimą, privalome kalbėti ir apie finansavimą. Tai nėra smulkmena ar priedas – tai būtinoji sąlyga. Už kiekvieną darbą turi būti apmokama, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje. Pasitikėjimas atveria duris, o finansavimas leidžia per jas įžengti.
Universitetas nėra vien vieta, kurioje rengiami specialistai. Tai valstybės jėga – žinių, talentų ir ateities sprendimų šaltinis. Kuo greičiau tai suprasime ir kuo drąsiau investuosime, tuo stipresnė bus visa Lietuva.
Komentaro autorė šia tema kalbės festivalio „Būtent“ diskusijoje „Mokslas ir politika: dvi kalbos, vienas tikslas. Kaip susikalbėti“, rugpjūčio 29 d. VU EVAF diskusijų erdvėje.