„Švietimo kodo“ klasė 2025 – erdvė augti ir išdrįsti veikti
„Švietimo kodo“ klasė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir naujienų portalo Lrytas inicijuota mentorystės programa, kurianti bendradarbiavimo ir profesinio augimo erdvę. Jame susitinka skirtingą patirtį turintys švietimo bendruomenės nariai, kurie dalijasi žiniomis, įžvalgomis, idėjomis ir įkvėpimu. Mentorystė padeda ne tik tobulėti profesinėje srityje, bet ir geriau pažinti save, sustiprinti pasitikėjimą savo jėgomis bei atrasti drąsos imtis pokyčių.
Dalyvavimas 2025 metų programoje man tapo kur kas daugiau nei mokymai, tai buvo galimybė pažvelgti į savo idėjas iš šalies, pasisemti patirties iš švietimo lyderių ir patikėti, kad visos svajonės gali tapti realybe, jei ryžtamės žengti pirmąjį žingsnį.
Mentorė, kuri padrąsina ir įkvepia.
Šioje programoje mano mentorė buvo Kauno „Saulės“ gimnazijos vadovė Sonata Drazdavičienė. Ji dalijosi savo lyderystės patirtimi, įžvalgomis apie vadovavimą, sprendimų priėmimą ir idėjų įgyvendinimą. Svarbus buvo jos padrąsinimas veikti, nes kartais idėjų netrūksta, tačiau jas įgyvendinti trukdo abejonės, kasdieniai darbai ar mintis, kad dar ne viskas iki galo apgalvota. Mentorės patirtis ir palaikymas padėjo suprasti paprastą, bet labai svarbią tiesą: tikslo pasiekiame ne vien svajodami ar planuodami – jį pasiekiame darydami.
Šis paskatinimas tapo svarbiu postūmiu grįžti prie minties, kurią jau seniai nešiojausi – sukurti stovyklą, kurioje mokytojai galėtų sustoti, atsikvėpti, pasirūpinti savimi ir pasisemti įkvėpimo.
Mokymai, susitikimai ir patirtys, praplėtusios akiratį
Svarbią programos dalį sudarė Nerijaus Žerono ir Gretos Ališauskaitės-Bagušauskienės organizuoti vertingi mokymai, susitikimai ir vizitai į lyderiaujančias kompanijas. Šios patirtys leido pamatyti skirtingus lyderystės, bendradarbiavimo ir idėjų įgyvendinimo būdus, susipažinti su naujais požiūriais bei pasisemti praktinių įžvalgų.
Visa tai skatino ne tik mokytis, bet ir klausti savęs: ką iš to, ką sužinojau, galiu pritaikyti savo aplinkoje? Kokią pridėtinę vertę galiu sukurti kitiems? Kaip galiu prisidėti prie geresnės mokytojų savijautos ir stipresnės bendruomenės?
Pamažu atskiros mintys ėmė jungtis į vieną aiškią kryptį. Įkvėpimas, įgytos žinios, mentorės padrąsinimas, žmogus, kuris turi tokią pačią viziją ir bendrą norą kurti prasmingus pokyčius, susijungė į konkrečią idėją – mokytojų stovyklą.
Kai svajonė susitiko su realiu poreikiu
Stovyklą „Sustok. Įkvėpk. Dalinkis.“ nusprendėme kurti ir įgyvendinti kartu su mano artima kolege Viktorija Sore, mokykloje dirbančia visuomenės sveikatos specialiste.
Kasdienis Viktorijos darbas glaudžiai susijęs su mokytojais. Ji mato jų kasdienius iššūkius, emocinį nuovargį ir vis didėjantį krūvį. Pastebime, kad ilgainiui gali sekti ne tik fizinės jėgos, kartais ima trūkti emocinių išteklių, kantrybės, empatijos ir motyvacijos. O juk mokytojas kasdien, ugdo, rūpinasi kitais, palaiko, padrąsina, sprendžia sudėtingas situacijas ir kuria aplinką, kurioje auga vaikai.
Tačiau kas pasirūpina pačiu mokytoju?
Šis klausimas tapo vienu svarbiausių mūsų idėjos atspirties tašku. Norėjome sukurti erdvę, kurioje mokytojai galėtų bent trumpam atsitraukti nuo kasdienės rutinos, išgirsti save, atpažinti individualius poreikius ir prisiminti, kad rūpestis savimi nėra savanaudiškumas. Tai būtina sąlyga, norint išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir toliau prasmingai dirbti.
Taip gimė mokytojų gerovei ir perdegimo prevencijai skirta stovykla „Sustok. Įkvėpk. Dalinkis.“
Dvi kryptys – vienas tikslas: mokytojo gerovė
Kurdamos stovyklą siekėme sujungti emocinę ir fizinę gerovę. Suprantame, kad žmogaus savijauta neatsiejama nuo minčių, emocijų, kūno ir kasdienių įpročių.
Norėjome, kad stovykla nebūtų vien paskaitų ar teorinių žinių rinkinys. Mums buvo svarbu, jog mokytojai galėtų ne tik išgirsti, kodėl svarbu rūpintis savimi, bet ir patys patirtų, kaip tai gali atrodyti praktiškai: sustoti, sąmoningai kvėpuoti, pajudėti, išbandyti naują veiklą, pabūti gamtoje, pasikalbėti su bendraminčiais ir bent trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius.
Taip gimė iniciatyva „Sustok. Įkvėpk. Dalinkis.“
Šis pavadinimas mums tapo ne tik gražiais žodžiais, bet ir visos iniciatyvos filosofija.
Sustok, nes nuolat skubėdami kartais pamirštame save. Pamirštame paklausti, kaip jaučiamės, ko mums trūksta ir kada paskutinį kartą skyrėme laiko savo vidinei ramybei.
Įkvėpk, nes kiekvienam reikia naujų minčių, gerų emocijų, prasmingų pokalbių ir patirčių, kurios sugrąžintų norą kurti, mokytis bei veikti.
Dalinkis, nes mūsų stiprybė slypi bendrystėje. Dalindamiesi patirtimi, iššūkiais, atradimais ir palaikymu, galime vieni kitiems padėti augti.
Norėjome priminti sau ir kitiems, kad rūpintis mokytoju taip pat svarbu, kaip rūpintis mokiniu. Juk emociškai stiprus, palaikomas ir savo profesijos prasme tikintis mokytojas gali daugiau duoti ir savo mokiniams.
Gegužę svajonė tapo tikrove
Pirmoji stovykla įvyko gegužę. Tai buvo ypatingas momentas – ilgai brandinta idėja, kurią paskatino įgyvendinti „Švietimo kodo“ klasės patirtys, pagaliau tapo realybe.
Didžiausią džiaugsmą teikė ne tik tai, kad pavyko suorganizuoti stovyklą, bet ir dalyvių atsiliepimai. Jie patvirtino, kad mokytojams reikia erdvės, kurioje būtų galima sulėtinti tempą, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir skirti laiko sau.
Dalyviai pabrėžė bendrystės, meilės sau ir savo poreikių išgirdimo svarbą. Džiaugėsi galimybe pabėgti nuo rutinos, susipažinti su naujais žmonėmis, atsipalaiduoti ir tiesiog pabūti čia ir dabar. Kiti išsivežė konkrečių idėjų: dažniau judėti, išeiti į gamtą, daryti trumpas judesio pertraukėles, pasitelkti kvėpavimo pratimus, geriau planuoti laiką, išmokti pasakyti „ne“ ir saugoti asmeninę erdvę.
Viena dalyvių stovyklos naudą apibūdino trimis žodžiais „protui, sielai ir kūnui“. Ši mintis tiksliai atspindi tai, ko siekėme: pasirūpinti žmogumi visapusiškai.
Mums ypač svarbu buvo išgirsti, kad tokios iniciatyvos reikalingos, nes dalis mokytojų jaučiasi emociškai išsekę, o artėjanti nauja darbo savaitė ar mokslo metai kartais kelia nerimą. Šie atsiliepimai dar kartą priminė, kad mokytojų gerovė neturėtų būti antraeilis klausimas, ji svarbi ir pačiam mokytojui, ir visai mokyklos bendruomenei.
„Sustok. Įkvėpk. Dalinkis.“ – augantis į tęstinumą.
Pirmoji stovykla mums tapo ne pabaiga, o pradžia. Dalyvių patirtys ir atsiliepimai paskatino tęsti tai, ką pradėjome. Lapkritį planuojame antrąją stovyklą, kuri vyks jau dvi dienas. Tai galimybė dar giliau pasinerti į savęs pažinimą, gerovės stiprinimą ir bendrystę.
Norisi, kad „Sustok. Įkvėpk. Dalinkis.“ taptų ilgalaike iniciatyva – vieta, į kurią mokytojai galėtų sugrįžti, kurioje galėtų pasisemti jėgų, pasidalinti patirtimi ir prisiminti, kad nėra vieni su savo iššūkiais. Viena iš stovyklos dalyvių pasidalino mintimi, kad stovykloje tarsi gimė ilgalaikis projektas, įkvepiantis dalintis. Mums tai labai prasmingas įvertinimas ir paskatinimas judėti pirmyn.
Kartais pokyčiui tereikia išdrįsti pradėti
Žvelgdama atgal matau, kiek daug gali duoti tinkama aplinka, palaikantys žmonės ir galimybė mokytis iš kitų. „Švietimo kodo“ klasė 2025 man suteikė ne tik žinių ar naujų pažinčių. Ji padėjo drąsiau pažvelgti į savo idėją, patikėti jos prasme ir žengti pirmuosius žingsnius.
Esu dėkinga savo mentorei Sonatai Drazdavičienei už lyderystės patirtį ir padrąsinimą, Nerijui Žeronui ir Gretai Ališauskaitei-Bagušauskienei už prasmingas veiklas, mokymus, susitikimus bei galimybę pamatyti naujus veikimo būdus, Viktorijai Sorei už bendrą svajonę ir mūsų skirtingas, viena kitą papildančias stiprybes, džiaugiuosi, kad pasidalindamos atsakomybėmis, idėjomis, kartu šią svajonę galėjome paversti realybe. Džiaugiamės, kad Kauno rajono švietimo centras tiki mūsų stovyklos nauda ir akreditavo programą, pagal kurią vykdysime jau antrąją stovyklą Birštone.
Ši patirtis man dar kartą įrodė jog kartais viena idėja, gali tapti prasmingu pokyčiu ne tik mums patiems, bet ir kitiems.
Sustok. Įkvėpk. Dalinkis. – tai kvietimas kiekvienam mokytojui prisiminti save. O mums tai ir priminimas, kad svajonės pradeda pildytis tada, kai išdrįstame veikti.