Vijoklinis ankštinis augalas auga iki 3–5 m aukščio, kilęs iš Meksikos bei Centrinės Amerikos. Dabar paplito po Pietų ir Pietryčių Aziją. Ši kultūra buvo bene pagrindinis actekų maistas – vadinama Meksikos rope. Mėgsta saulėtą, drėgną, nerūgščią dirvą.
Sėklas galima sėti gegužę tiesiai į dirvą, prieš tai pamirkius šiltame vandenyje. Dar geriau jas sudaiginti atskiruose indeliuose daigais, nes augalas ilgos vegetacijos.
Žydi melsvais žiedais ir jau žydint žemėje formuojasi 4–5 šakniagumbiai, kurie subręsta po 120 dienų nuo daigų pasirodymo.
Tropikų kraštuose šakniagumbiai gali užaugti iki 20 kg, mūsų regione tokio dydžio gumbų neužauginsime. Juos būtina iškasti iki šalčių, nes net ir nulinė temperatūra kenkia, nuplauti greitai genda.
Nulupus gumbų apvalkalą, jo minkštimas yra sultingas, traškus, salstelėjęs, primenantis morkų, ridikų ir obuolių skonį kartu sudėjus.
Patiekalų iš gumbų galima pagaminti daugybę.
Labai svarbu pažymėti, kad su šiuo puošniu, vertingu vijokliu reikia būti atsargiems, nes visos augalo dalys (lapai, ankštys, sėklos), išskyrus gumbus, yra gana nuodingos. Juose esantis rotenonas yra toksiškas, turi pesticidinių savybių. Iš sėklų gaminami milteliai kovai prieš erkes, vorus ir pražūtingi žuvims.
Nuodingos augalo antžeminės dalies savybės turi pranašumų, jų nepuola beveiki jokie kenkėjai. Reikia pastebėti, kad žmogui gryno rotenono mirtina dozė yra 200 g, palyginimui – pažaliavusioje bulvėje mirtina dozė tik 0,2 g.
Šakniagumbiuose jokių toksiškų medžiagų nėra. Taigi verta pagalvoti ir apie šio augalo kultivavimą savo sklype. Jei šiemet jau nebespėtume įsigyti ropinės gumbapupės, tai ruoškimės, ieškokime kitiems metams.
