Prieš keletą dienų N. Scarano buvo atstatydintas iš Šventojo sosto bažnyčios turto administracijos vadovo pareigų. Beje, būtent šią organizaciją Tarptautinis valiutos fondas laiko tikrąja Vatikano banko šeimininke.
Italijos valdžia nuo šių metų pradžios uždarė Vatikane veikiančius bankomatus, kurie priklauso „Deutsche Bank“ Italijos filialui. Priežastis – Vatikano finansininkų nenoras bendradarbiauti su aferas tiriančiais pareigūnais.
Popiežius Pranciškus šią savaitę pagaliau nusprendė sudaryti specialiąją komisiją, kuri turi išnagrinėti Vatikano banko veiklą ir jam asmeniškai pateikti ataskaitą. Dėl to numatytos ir popiežiaus derybos su Italijos vyriausybe.
Tapo mafijos užuovėja
Jau daugelį metų Roma ir Briuselis siekia, kad popiežiui pavaldūs bankininkai elgtųsi taip pat, kaip ir visi kiti rinkos dalyviai, o už storų Vatikano mūrų irgi būtų kovojama su pinigų plovimu.
Anoniminiai sąskaitų numeriai, kurių savininkų neįmanoma sužinoti netgi jiems atlikus perlaidą, jau seniai laikomi įtartinais. Manoma, kad tuo naudojosi ir tebesinaudoja mafijos atstovai, įvairių šalių diktatoriai, mokesčių vengiantys piliečiai.
Daugelyje valstybių tokio slaptumo seniai nebelikę. Bet Vatikanas niekam neatskleidžia savo finansinių paslapčių, todėl įtarimų šleifas velkasi jau daugelį dešimtmečių.
Pavyzdys – jau į Anapilį iškeliavęs Roberto Calvi. Daugiau nei prieš tris dešimtis metų jis vadovavo „Banco Ambrosiano”, kuris tvarkė mafijos pinigų srautus, ir kartu draugavo su Giovanni Battista Montini, vėliau tapusiu popiežiumi Pauliumi VI.
Tokie ryšiai padėjo R. Calvi užmegzti glaudžius santykius su Vatikano banku ir netgi pelnyti Dievo bankininko pravardę.
Mįslinga bankininko mirtis
R. Calvi padėjo Vatikanui nuveikti ne vieną gerą, nors ir ne visai legalų darbą. Būtent jo dėka iš Romos pinigai buvo gabenami į Lenkiją „Solidarumo” judėjimui paremti.
Tačiau per Vatikano banką jis plaudavo Pietų Amerikos narkotikų kartelių pinigus, taip pat prižiūrėdavo juodąsias politinių partijų kasas ir kyšius mėgstančių politikų finansus.
1982 metais „Banco Ambrosiano”, kurio didžioji akcijų dalis priklausė Vatikano bankui, bankrutavo. Popiežiaus valdoma valstybė be ginčų, tačiau nepripažinusi savo kaltės sumokėjo nukentėjusiesiems kompensacijas, siekusias net 200 mln. JAV dolerių.
Pats R. Calvi pabėgo į Londoną. Tačiau ten praleido vos kelias dienas, kol buvo rastas pakartas po vienu iš tiltų. Jo sekretorius tą pačią dieną iššoko per langą. Abiejų mirties aplinkybės taip ir liko neaiškios.
Buvo atsiradę prošvaisčių
Dar prieš porą metų atrodė, kad iš Vokietijos kilęs tuometis popiežius Benediktas XVI pagaliau sugebės įvesti Vatikano banke tvarką.
2009 metų rudenį buvo atstatydintas jo priežiūros komitetas, o vėliau jam vadovauti pakviestas bankininkystės ekspertas ir ekonominės etikos profesorius Ettore Gotti Tedeschi.
Nespėjęs apšilti kojų jis sulaukė kaltinimų iš Romos prokuratūros, nes Vatikano bankas atliko du anoniminius pinigų pervedimus, kurių vertė – 23 mln. eurų. Tokia suma kaipmat buvo pareigūnų įšaldyta.
E. G. Tedeschi įtikino popiežių, kad visai tai turi būti griežčiau prižiūrima ir reikia bendradarbiauti su organizacijomis, kovojančiomis su pinigų plovimu. Iš pradžių viskas vyko puikiai: bankas ėmė bendrauti su italų pareigūnais, šie netgi grąžino konfiskuotus 23 mln. eurų. Kas dėjosi toliau, galima spręsti tik iš informacijos nuotrupų.
Tokiais pokyčiais buvo itin nepatenkinta įtakinga kardinolų grupė, kuriai vadovavo antrasis Vatikano žmogus – valstybės sekretorius Tarcisio Bertone.
2012 metų pradžioje visa Vatikano banko priežiūra buvo patikėta būtent jam. Nuo tada iš esmės nutrūko bendradarbiavimas su ES ir Italijos bankų priežiūros institucijomis.
Pernai gegužę atsistatydino ir E. G. Tedeschi. Vatikano spaudos tarnyba apsiribojo pranešimu, neva profesorius neatitiko keliamų reikalavimų ir neįvykdė kai kurių svarbių užduočių.
Tačiau Italijos žiniasklaida skelbė priešingai – E. G. Tedeschi pabūgo dėl savo gyvybės.
