Per pastaruosius dvejus metus Venesuela patyrė tokį sukrėtimą, koks retai ištinka taikos metu.
Triženklė infliacija daugiau negu 70 procentų žmonių paliko žemiau skurdo ribos, valstybės institucijos žlunga viena po kitos, o mirtingumas jau pasiekė rekordinį lygį.
Dėl nesuvaldomos nusikalstamumo bangos venesueliečiai naktį bijo išeiti iš savo namų, pirkėjai dėl maisto eilėse stovi valandų valandas.
Miršta šimtai kūdikių, senolių ir lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, nes ligoninėse trūksta paprasčiausių vaistų ir įrangos.
Nors pasaulis didžiules Venesuelos bėdas pastebėjo visai neseniai, daliai žmonių duonos ar kitų esminių prekių pradėjo trūkti dar 2014 metais.
Ypač stebina tai, kad Venesuela nėra neturtinga šalis, o po ja tyvuliuoja didžiausi pasaulyje naftos telkiniai.
Naftos eksportas per pastaruosius 17 metų šaliai davė 1 trln. JAV dolerių (884 mlrd. eurų) pelną, bet žmonės vis tiek skursta.
Tad kodėl Venesuela apskritai pateko į šį pragarą?
Šalį sužlugdė valdžia
Prezidentas Nicolasas Maduro tvirtina, kad dėl jo šalį ištikusių bėdų kaltos krintančios naftos kainos, hidroelektrinių darbą apsunkinusi sausra ir opozicijos politikų vykdomas „ekonominis karas“.
Be to, N.Maduro įžvelgia ir užsienio sąmokslą: esą ekonominę krizę paskatino jį iš posto norinčios išversti JAV.
„Ši kampanija turi ašį: Madridas, Majamis ir Vašingtonas. Tačiau centras, kuriame viskas planuojama, finansuojama ir kuriama, yra JAV sostinė“, – trečiadienį kalbėjo N.Maduro.
O opozicija pirštais bado į patį prezidentą ir jo pirmtaką Hugo Chavezą.
Mat nei pinganti nafta, nei išdžiūvusios upės nebūtų sukėlusios tokios sumaišties, jeigu valdžios atstovai nebūtų pasižymėję ypač neefektyviu valdymu.
Milžiniški naftos ištekliai, glūdintys Venesueloje, buvo tik eksportuojami, o vidaus vartojimui elektrą gamino tik hidroelektrinės. Kai upes išdžiovindavo sausra, elektros tiekimas sutrikdavo, bet vyriausybė iš to visiškai nepasimokė.
Po paskutinės žymesnės sausros 2010 metais N.Maduro liepė statyti kelias dyzeliniu kuru varomas elektrines ir vieną gamtinių dujų jėgainę, kuri tegalėjo pagaminti mažiau nei 4 proc. šaliai reikalingos energijos.
Šis vyriausybės planas tik užsuko uždarą ratą: elektrinei dujas tiekė gamykla, kurią elektra aprūpino didžiausia Venesueloje Simono Bolivaro hidroelektrinė.
Mažų kainų miražas
Šis absurdas lėmė tai, kad pastaraisiais metais visos bėdos Venesuelą užpuolė kartu: atpigo nafta, o sumažėjus pajamoms ėmė tuštėti kvailai švaistytas šalies iždas.
N.Maduro vyriausybė ilgą laiką kontroliavo maisto produktų, degalų ir elektros kainas.
Esą tokiu būdu buvo reguliuojama infliacija, o prekės turėjo būti prieinamos net skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms.
Bet planinės ekonomikos burbulas sprogo: gamintojai, negalėdami parduoti savo produkcijos rinkos kaina, pradėjo tiekti mažiau prekių, o parduotuvių lentynos ištuštėjo.
Už didžiausios šalies jėgainės tiekiamą elektrą venesueliečiai buvo įpratę mokėti centus – kaip ir už benziną.
Bet prieš kelias savaites pigūs laikai baigėsi, nes N.Maduro degalų kainas padidino 6 tūkst. procentų.
Be to, dėl didžiausios per kelis dešimtmečius sausros taip nuseko Karoni upė, kad ant jos stovinti Simono Bolivaro užtvanka beveik nebeturi darbo.
„Lietaus stygius nėra didžiausia problema.
Sausra kartojasi ir yra numatoma, tačiau ilgi prasto valdymo, taupymo metai ir neišmoktos pamokos padarė savo darbą“, – aiškino Venesuelos ekonomistas Francisco Ronaldi.
Plėšia maisto parduotuves
Nepatenkinti venesueliečiai išėjo į gatves, bet paprastais protestais jie neapsiriboja. Išvarginti prekių trūkumo žmonės būtiniausius produktus jau pradėjo vogti.
Venesuelos socialinių konfliktų stebėjimo agentūros duomenimis, per pirmąjį šių metų ketvirtį buvo užfiksuoti mažiausiai 107 masinio maisto plėšimo atvejai.
Antai praėjusią savaitę grupė motociklininkų užpuolė 650 miltų maišų gabenančius sunkvežimius.
Plėšikus sustabdė policija, bet keli pareigūnai buvo sužeisti.
Keli šimtai žmonių taip pat užpuolė popierinius rankšluosčius, druską ir šampūną gabenusį vilkiką, kai jis pateko į avariją.
„Kilo baisus susistumdymas. Pareigūnai šaudė į orą ir paleido ašarines dujas“, – pasakojo policijos tramdomus venesueliečius regėjęs Manuelis Cardenas.
O sužinoję apie valstybei priklausančiame prekybos centre laikomą vištieną, šimtai įsiveržusių žmonių pavogė ne tik maistą ir lentynas, bet ir pastato duris.
Į kalėjimą dėl popieriaus
Vyriausybei smurto protrūkis kol kas nė motais. Socialistų partija maistą ir būtiniausius produktus vagiančius žmones vadina nusikaltėliais ir perpardavinėtojais.
Be to, N.Maduro žadėjo griežtai kovoti su nusikalstamumu, kurį, žinoma, laiko užsienio šalių sąmokslo dalimi.
Prekių trūkumas ir bedantės valdžios atsakas kai kuriuos šalies žmones įstumia į absurdiškas situacijas.
Antai vienas verslininkas rizikavo sėsti į kalėjimą, nes jam priklausančios gamyklos tualetuose nebuvo tualetinio popieriaus.
Problema prasidėjo, kai gamyklos darbininkų profesinė sąjunga išsiderėjo dėl sutarties punkto, numatančio, jog tualetuose visuomet turi būti tualetinio popieriaus. Tai įgyvendinti buvo sunku, nes tualetinis popierius – kartu su ryžiais, pienu ar dezodorantais – jau buvo tapęs deficitine preke. Tad aprūpinti juo šimtus darbuotojų tapo neįmanoma.
Gamyklos savininkas, baimindamasis streiko, dėl kurio jo verslą galėtų perimti valdžia, tualetinio popieriaus ėmėsi ieškoti juodojoje rinkoje.
Brangiai už prekes paklojusiam verslininkui bėdos nesibaigė. Vos pristatytą tualetinį popierių konfiskavo policija ir suėmė jį užsakiusį verslininką bei jo pavaldinius.
Gamyklos savininkui grėsė kelerių metų kalėjimo bausmė.
Tiesa, iš jos pavyko išsisukti davus nemenką kyšį.
Mieste daugėja žmogžudysčių
Tokios situacijos tolimose šalyse gyvenantiems stebėtojams gal ir kelia šypseną, tačiau nusikalstamumas Venesueloje jau seniai nekelia juoko.
Per pirmuosius tris šių metų mėnesius šalyje buvo nužudyta 4,7 tūkst. žmonių.
Tai daugiau civilių nei per visus praėjusius metus nužudyta Afganistane.
Venesuelos saugumo pajėgos nebegali garantuoti saugumo, o šalies sostinėje Karakase nužudoma daugiau žmonių nei bet kuriame kitame pasaulio mieste.
Narkotikų prekeiviai kontroliuoja didžiules džiunglių teritorijas. Kalėjimo gaujų vadeivos nešiojasi karinius ginklus, o išpuoliai su granatomis jau nieko nebestebina.
Regis, kad nuo vagysčių Venesueloje neapsaugotas niekas. Antai vargingo Karakaso rajono mokyklos valgykla šiemet buvo apiplėšta net dukart. Vagys į maisto podėlius įsibrovė tą pačią dieną, kai į juos buvo atgabenta šviežio maisto siunta. Mokyklinukai neteko visų savaitės pietų.
Valstybei vis sunkiau išlaikyti anksčiau plačiai paplitusias moksleivių maitinimo programas. Tiesa, į ugdymo įstaigas vaikai užsuka vis rečiau.
Mat tėvams jie atrodo naudingesni, kai ilgas valandas stovi eilėje prie maisto parduotuvės, o ne kiurkso mokyklos suole.
Zikos viruso nestabdo
Lyg bėdų būtų maža, nusikaltėliai Venesueloje taip pat trukdo kovoti ir su Zikos viruso protrūkiu. Bet užsikrėtusiųjų šalies gydytojai jau nesuskaičiuoja, o ir kovoti su liga sunkiai sugeba.
Mat per pirmuosius šių metų mėnesius Venesuelos universiteto Tropinių ligų instituto laboratorija buvo apvogta 11 kartų – vagystes skyrė vos 48 valandos.
Iš laboratorijos buvo pavogti visi mikroskopai, tad kovos su Zikos virusu centru turėjusio tapti instituto darbuotojai nieko padaryti nebegali. Naujų prietaisų įsigyti taip pat nėra už ką.
Pietų Ameriką užklupusio viruso plitimą skatina ir vandentiekio problemos. Dėl sausros daugelyje šalies provincijų vandens tiekimas kartais sutrinka kelioms dienoms ar net savaitėms.
Sausuosius periodus skurdžiau gyvenantys venesueliečiai ištveria prisipildydami kibirus. O stovinčio vandens laikymas atvirose talpyklose yra būtent tai, ko jokiu būdu negalima daryti, kai šalį krečia uodų platinamas virusas.
Miršta dėl vaistų trūkumo
Ekonomikos krizė Venesueloje negailestingai smogė ir visam sveikatos sektoriui. Kasdien šios šalies ligoninėse miršta sunkiai sergantys pacientai ir dešimtys naujagimių.
„Tikras nusikaltimas, kad gyvename šalyje, turinčioje tiek naftos, bet neturime antibiotikų sergantiesiems“, – sakė Venesuelos parlamento narė Oneida Guaipe.
Tačiau prezidentui N.Maduro galimybė gauti tarptautinę pagalbą neatrodo priimtina. Dalyvaudamas televizijos laidoje jis tikino, kad tokiu žingsniu siekiama susilpninti jo pozicijas ir privatizuoti sveikatos apsaugos sistemą.
„Abejoju, kad kuri nors pasaulio šalis, išskyrus Kubą, turi geresnę nei mūsų sveikatos apsaugos sistemą“, – gyrėsi N.Maduro.
Tiesa, tikrovė yra kiek kitokia – net Karakaso ligoninėse neretai iš dešimties operacinių veikia vos dvi. Gydymo įstaigose trūksta paprasčiausių kasdienių priemonių – muilo, tvarsčių, maisto.
Pacientai vežami į operacines, kuriose vis dar neišvalytas kraujas, nedezinfekuoti įrankiai.
O vaistai su onkologinėmis ligomis kovojantiems pacientams prieinami tik juodojoje rinkoje.
Reklama svarbiau už badą
Paprastų žmonių bėdos – niekai, palyginti su valdžios noru pasipuikuoti. Dar prieš keletą metų, kai venesueliečiai mirdavo dėl pigių vaistų trūkumo, radikali socialistų vyriausybė kasmet leisdavo dešimtis milijonų dolerių, kad šalies atstovas Pastoras Maldonado varžytųsi „Formulės 1“ lenktynėse.
Būti negirdėjus apie šį lenktynininką – atleistina. Mat jis per penkerius metus sugebėjo laimėti tiktai vieną varžybų etapą ir labiau pagarsėjo savo nuolatinėmis avarijomis.
Bet Venesuelos valstybinė naftos kompanija PDVSA kasmet vis tiek išleisdavo 45 mln. JAV dolerių (39 mln. eurų) reklamai ant jo bolido.
Tiesa, kai pernai pinigai baigėsi, nutrūko ir P.Maldonado dalyvavimas „Formulės 1“ lenktynėse.
Naftos kompanija PDVSA pinigus leisdavo ir dar keistesniems dalykams. Antai 2007 m. ji sumokėjo 18 mln. JAV dolerių (15,8 mln. eurų) JAV aktoriui Danny Gloveriui, kad jis sukurtų palankų kompanijai filmą. Tiesa, juosta kino teatrų taip ir nepasiekė.
AP nuotr.
Perversmui gali būti vėlu
Neefektyvaus valdymo įpročiai nepasikeitė ir dabar. Užuot sprendusi krizę, valdžia ieško kaltųjų ir gniaužia neramumus šalyje.
Neseniai N.Maduro paskelbė 60 dienų truksiančią nepaprastąją padėtį, kurios esą reikėjo tam, kad būtų užkirstas kelias prieš jį planuojamam perversmui.
Bet opozicijos pastangos nuversti prezidentą kelią skinasi sunkiai. N.Maduro iš posto išversti galinčiam referendumui parašus rinkti sekasi gerai, bet valdžia jų niekaip nepripažįsta.
„N.Maduro nebus pašalintas per referendumą, nes referendumo nebus“, – pareiškė viceprezidentas Aristobulo Isturizas.
Visos kortos yra valdančiųjų rankose. Jei opozicijai nepavyks surengti referendumo iki kitų metų sausio 10 dienos, išankstinių rinkimų nepavyks sušaukti.
Mat ši diena žymi N.Maduro kadencijos vidurio tašką, o po jo net ir priverstą pasitraukti lyderį pakeistų viceprezidentas A.Isturizas.
O venesueliečių kantrybė jau eina į pabaigą.
„Gyvenu čia jau daugiau negu dvejus metus, tačiau niekada labiau nebijojau dėl ateities, – teigė iš Europos atvykęs anonimu norėjęs išlikti situacijos šalyje stebėtojas. – Jei niekas nepasikeis, Venesuela pavirs anarchija.“
Opozicija nepateikia plano, kaip gelbėtų šalį
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos Ievos Giedraitytės teigimu, pastaruoju metu Venesueloje kilęs susipriešinimas sustiprėjo, nes jis atsispindi ir valdžios institucijose.
„Opozicija pateko į parlamentą ir turi jame daugumą. Tad nepasitenkinimas pasireiškia teisiniu lygiu. Kovoja dvi valdžios institucijos – prezidentas ir parlamentas“, – aiškino politologė.
Anot I.Giedraitytės, daugybė žmonių, kurie pritartų buvusio prezidento H.Chavezo valdymą įkūnijančio čavizmo idėjoms, dabar jaučiasi pavargę nuo N.Maduro vyriausybės.
„Kai trūksta būtiniausių dalykų, o iš valdžios girdėti tik kaltinimai užsienio ir vidaus agentams, žmonės pavargo jų klausytis“, – pažymėjo Lotynų Amerikos ekspertė.
I.Giedraitytė opozicijos galimybes surinkti parašus referendumui, kuris iš posto galėtų pašalinti prezidentą N.Maduro, taip pat vertina atsargiai: „Opozicijai bus trukdoma surinkti parašus ir sunku pasakyti, ar procesas bus skaidrus. Bijau, kad Venesuelos ateitis – su referendumu ar be jo – bus nekontroliuojama suirutė.“
Didžiausia problema politologė laiko tai, kad opozicija neturi lyderio, kuris galėtų suvienyti visus N.Maduro valdymu nepatenkintus žmones. „Kai mirė H.Chavezas, N.Maduro nesugebėjo perimti charizmatiško lyderio vaidmens, bet opozicija lygiai taip pat neturi veido, kuris ją suvienytų. Be įprastų reakcijų, nėra siūloma jokių sprendimų, kur turėtų judėti šalis“, – paaiškino I.Giedraitytė.
Liūdna situacija
Situaciją Venesueloje niūriai apibūdino ir Australijos garbės konsulas Lietuvoje Antonio Meschino. Diplomatas ne tik ne kartą lankėsi šioje Pietų Amerikos šalyje, bet ir turi nekilnojamojo turto įspūdingo grožio Margaritos saloje.
„Pastarąjį kartą Venesueloje buvome prieš trejus metus, – „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Meschino. – Šis vizitas buvo labai liūdnas. Net ketinome vizitą atšaukti, bet vėliau persigalvojome. Turime ten nekilnojamojo turto, tad nusprendėme, kad reikia pažiūrėti, kas šalyje vyksta.“
Pasak garbės konsulo, tuo metu žmonės dar nežinojo, kokia sunki situacija jų laukia. Tačiau jau tada A.Meschino matė krizės ženklų: tuščias vaistinių lentynas, dideles eiles.
„Jau prieš trejus ketverius metus prie maisto parduotuvių rikiuodavosi eilės. Dabar jos jau beveik kilometrinės, – teigė A.Meschino. – Tačiau, kita vertus, kai ilsėjomės Margaritos saloje, ten buvo atvykę ir daugybė venesueliečių, kurie bandė pabėgti nuo savo sunkaus gyvenimo.“
A.Meschino tvirtino, kad prie sunkios socialinės situacijos itin prisideda prezidentas N.Maduro, kurį kritikuoja jau ne tik opozicija, bet ir jo šalininkai. Anot Australijos garbės konsulo Lietuvoje, pokyčiai šalyje įmanomi, todėl jis neketina atsisakyti nekilnojamojo turto, kurį turi Venesueloje.