Nors Gruzijoje neseniai pradėjo dirbti nauja vyriausybė, Maskvos
ir Tbilisio santykiuose „atšilimas“ kol kas nejuntamas.
„Deja, rimtų postūmių per penkerius metus neįvyko“, –
pažymėjo Gruzijos politologas Revazas Sakvarelidzė, interviu
Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC.
„Vertinant Rusijos santykius su kitomis valstybėmis, kurių
pasaulyje yra apie 200, santykiai su Gruzija yra vieni blogiausių.
Tokia padėtis gali tęstis ilgą laiką“, – sako tarptautinių
ryšių ekspertas Maskvoje Pavelas Sviatenkovas.
Dar visai neseniai teigiamų pokyčių šioje srityje tikimybė
atrodė itin menka: Kremlius dažnai pabrėždavo, kad laiko Gruzijos
prezidentą Michailą Saakašvilį nepriimtinu partneriu.
Tačiau pernai spalį M.Saakašvilio partija pralaimėjo
parlamento rinkimus, premjeru tapo Bidzina Ivanišvilis, laikomas
prorusišku politiku. M.Saakašvilis, dirbęs dvi kadencijas šalies
vadovo poste, nebegalės kandidatuoti spalį vyksiančiuose prezidento
rinkimuose, todėl, anot analitikų, virto „šluba antimi“, ir jo
balsas mažai ką lemia.
Tačiau kol kas vieninteliu dvišalių santykių perkrovimo
ženklu tapo gegužę ir birželį priimtas Rusijos sprendimas vėl
įsileisti į savo rinką Gruzijoje pagamintus vynus, brendį ir
mineralinius vandenis.
Pasak R.Sakvarelidzės, šio sprendimo ekonominis poveikis
nedidelis, nes Rusijos vartotojai spėjo atprasti nuo Gruzijos
produktų, o Gruzijos gamintojai susirado naujų partnerių.
Viltys ir nusivylimas
Kaip teigia R.Sakvarelidzė, santykiai su Rusija buvo pagrindinė
tema pernai vykusių rinkimų kampanijoje. B.Ivanišvilio pergalę
didele dalimi lėmė pažadas pagerinti ryšius su Maskva. Jo šalies
žmonės tikėjosi, kad Tbilisiui atsisakius antirusiškos retorikos,
vienašališkos orientacijos į Vakarus ir skubinamo suartėjimo su
NATO, Gruzijai bus suteikta kokių nors nuolaidų, tačiau Maskvos
oficialusis tonas išliko šaltas ir arogantiškas.
Gruzijoje didžiulio atgarsio sulaukė gegužės ir birželio
įvykiai prie faktinės sienos su separatistine Pietų Osetija, kai
ten dislokuoti Rusijos pasieniečiai įrengė spygliuotos vielos
tvoras, nors Rusijoje į šį faktą beveik nebuvo atkreipta dėmesio.
B.Ivanišvilis pažadėjo rinkėjams pagerinti ryšius su Rusija,
bet kol kas mažai tepasiekė.
Gruzija teigia, kad spygliuotų vielų užtvaros įsiterpia apie
300 metrų į jos teritoriją, tačiau Maskva ir Cchinvalis tvirtina,
jog tvora pastatyta tiksliai palei ribą, pažymėtą Sovietų
Sąjungos sudarytuose žemėlapiuose.
Kad ir kas būtų teisus šiame ginče, penkerius metus
konfliktuojančios stovyklos apsiėjo be tvorų, ir jos buvo pradėtos
tverti būtent tuo metu, kai naujieji Gruzijos lyderiai paskelbė
atsisakantys jėgos naudojimo galimybės ir kai pradėjo megztis
trapus dialogas.
Gruzija tokią taktiką laiko ženklu, kad Maskva visiškai
nesuinteresuota gerinti dvišalius santykius.
„Blogiausia, jog pažangos normalizuojant santykius nebuvimas ir
ypač (pasienio) įtvirtinimų statyba paskatino pesimizmą Gruzijos
visuomenėje, – aiškina R.Sakvarelidzė. – Atėjo nauja valdžia,
bet Maskvos pozicija nė kiek nepakito. Saakašvilis tvirtino, kad bet
koks mėginimas ištiesti ranką Rusijai neturi prasmės, ir buvo
kaltinamas nelankstumu bei nereikalingomis emocijomis – bet Rusija
dabar patvirtina, kad jis buvo teisus.“
D.Medvedevo interviu
Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, neseniai interviu
televizijai „Russia Today“, komentuodamas 2008 metų įvykius,
sakė esantis „absoliučiu optimistu“ ir teigė, kad „mūsų
tautos nesusipyko“.
Tačiau buvęs prezidentas iškart pridūrė: jog Rusija
pasiruošus atkurti diplomatinius santykius su Tbilisiu, jeigu „bus
patenkintos tam tikros paprastos sąlygos: kai bus pripažinta tai,
kas įvyko“, – kad Abchazija ir Pietų Osetija tapo
nepriklausomomis valstybėmis.
Akivaizdu, kad dėl tų dviejų separatistinių respublikų
statuso Maskvai ir Gruzijai nepavyks susitarti artimiausiu laiku, nes
abi stovyklos negali išsižadėti savo pozicijų
nesusikompromituodamos.
Kita vertus, Rusija, kitaip negu JAV, palaiko diplomatinius
santykius su Kuba, Iranu ir Šiaurės Korėja, tačiau tai netrukdo
Maskvai ir Vašingtonui keistis diplomatiniais pasiuntiniais.
Netgi buitiniame lygmenyje kiekvienas žino: barnis baigiasi
tuomet, kai abi pusės pripažįsta save esant iš dalies neteisiomis
ir pasižada užmiršti skriaudą. Ne pats geriausias būdas taikytis
– nepalenkiamai reikalauti, kad priešininkas atsiklauptų ir
barstytųsi galvą pelenais.
Tame pačiame interviu D.Medvedevas dar kartą pavadino
ankstesnės Gruzijos vyriausybės veiksmus nusikaltimu. Bet kyla
klausimas, ar Maskvai būtina grįžti prie M.Saakašvilio, kuris jau
tampa praeities veikėju, aptarinėjimo?
Vargu, ar Gruzijos piliečiams, ypač balsavusiems prieš
M.Saakašvilį, patiktų, kad užsienio valstybė taip koneveikia jų
prezidentą.
P.Sviatenkovas neatmeta galimybės, kad Maskva laukia kol
M.Saakašvilis visai pasitrauks. „Galbūt tuomet bus mėginama kaip
nors sureguliuoti santykius, tačiau ir šie mėginimai nebūtinai bus
sėkmingi“, – pastebėjo jis.
Analitiko nuomone, Maskva iš tikrųjų nėra suinteresuota
normalizuoti ryšius su Gruzija.
„Ekonomikos atžvilgiu Gruzija nieko nereiškia“, –
pastebėjo jis.
Per Maskvos galvą?
„Viskas priklausys nuo tose teritorijose gyvenančių žmonių
valios. Norėtume, kad jie gyventų taikoje. Kokia forma vyks jų
santykiai – tai jų pačių reikalas; mes nedarysime įtakos šiems
procesams“, – pareiškė D.Medvedevas, atsakydamas į klausimą,
ar įmanomas Gruzijos pakartotinis susijungimas su jos buvusiais
autonominiais regionais.
Tuo tarpu B.Ivanišvilis ne kartą sakė pageidaujantis užmegzti
dialogą ne vien su Maskva, bet ir su Cchinvaliu bei Suchumiu.
„Labai abejotina, – tokį scenarijų komentavo P.Sviatenkovas.
– Kažkokios derybos įmanomos, tačiau veikiausiai jos liks
bevaisės. Abchazija ir Pietų Osetija gali grįžti į Gruzija tik
tuomet, jeigu Rusija pasitrauks iš šio regiono.“
R.Sakvarelidzė abejoja D.Medvedevo nuoširdumu ir teigia, kad
Abchazijos bei Pietų Osetijos statulas yra vien tik Rusijos ir
Gruzijos santykių klausimas.
Gruzijos ekspertas įsitikinęs, kad padėtis ateityje gali
pasikeisti, jeigu jo šalyje pavyks sukurti patrauklią visuomenę, o
Rusija palaikys Abchazijoje ir Pietų Osetijoje autoritarinius
korumpuotus režimus vietoje atviros ekonomikos ir demokratijos.