Visai neseniai Šv.Martyno bažnyčioje, esančioje Londono Trafalgaro aikštės pašonėje, vyko memorialinės mišios, skirtos lygiai prieš 20 metų rasistinio išpuolio metu nužudytam juodaodžiui londoniečiui Stephenui Lawrence’ui atminti.
Į anglikoniškas pamaldas susirinko ir užuojautą velionio artimiesiems reiškė visas Jungtinės Karalystės politinis elitas – nuo premjero Davido Camerono ir jo ministrų kabineto narių iki Parlamento Bendruomenių ir Lordų Rūmų vadovų, rašo "Lietuvos rytas".
Bendras šių mišių leitmotyvas iš šalies politinių vadovų lūpų skambėjo optimistiškai: „Per du dešimtmečius Jungtinė Karalystė pasikeitė, rasizmas yra išguitas.” Bet ar tai tiesa?
Bylą vilkino 19 metų
Žuvusiojo motinai, ne savo noru kovos su rasizmu aktyviste tapusiai Doreen Lawrence užuojautą reiškė ir seras Bernardas Hoganas-Howe’as, dabartinis Londono policijos komisaras.
Skotland Jardo policijos vadas turėjo jaustis itin dėkingas, kad Lawrence’ų šeima iš viso sutiko jį įsileisti į bažnyčią.
Mat per pastaruosius du dešimtmečius S.Lawrence’o nužudymo byla tapo tikru lakmuso popierėliu, atvėrusiu britų visuomenei akis dėl „institucinio rasizmo”, vešėjusio pačioje britų sostinės policijos šerdyje.
18-mečio juodaodžio jaunuolio, svajojusio tapti architektu, mirties tyrimas neturėjo tapti nei itin ilgas, nei sudėtingas.
Bylos faktai akivaizdūs: S.Lawrence’o gyvybę nutraukė būrys peiliais apsiginklavusių jaunų rasistų, turėjusių sąsajų su vietiniu kriminaliniu pasauliu.
Jie 1993-iųjų balandžio 22-osios vakarą Londono priemiestyje Elthame užpuolė autobuso stotelės link einantį Stepheną ir jo draugą Duwayne’ą Brooksą, kuris liko gyvas.
Užpuolikų nedomino abiejų vaikinų krepšiai ar piniginės, jie nė neplanavo apiplėšti. Jiems užkliuvo vien tik taikiniais pasirinktų jaunuolių odos spalva.
Penkių įtariamųjų žudikų pavardės ir gyvenamosios vietos policijos detektyvams bei žiniasklaidai jau buvo žinomos nepraėjus nė savaitei po Stepheno mirties.
Maža to, rasistų grupuotė pati viešai gyrėsi savo padarytu nusikaltimu.
Tačiau Skotland Jardas vis tiek sugebėjo nemokšiškai sumaitoti, o galbūt ir piktybiškai vilkinti šią rezonansinę bylą.
Prireikė net 19 metų po padaryto nusikaltimo, kol įvyko pirmasis teismo procesas prieš du iš penkių įtariamųjų.
Tik pernai sausį Davidas Norrisas ir Gary Dobsonas Prisiekusiųjų teismo pripažinti kaltais.
Abiem paskelbtas nuosprendis – kalėjimas iki gyvos galvos. Kiti trys įtariami S.Lawrence’o žudikai tebėra laisvėje.
Ieškojo, kaip sukompromituoti
Šią savaitę ėmė aiškėti, kas gi dėjosi Skotland Jardo virtuvėje tą 1993-iųjų pavasarį.
Kodėl iš pažiūros paprasta byla virto tokiu dideliu politiniu kamuoliu, kurio iki galo neišvynioja jau ketvirta britų vyriausybė – nuo konservatorių ministro pirmininko Johno Majoro, leiboristų Tony Blairo ir Gordono Browno iki pat D.Camerono?
Vienas iš buvusių policijos pareigūnų – Peteris Francisas nusprendė atversti visas kortas.
Iš naujai paskelbtų duomenų, kuriuos P.Francisas pateikė britų televizijos kanalui „Channel 4”, dienraščiui „The Guardian” ir šią savaitę išspausdintos knygos „Slaptosios britų policijos istorija” autoriams, nesunku pastebėti, kaip viskas vyko.
Iškart po juodaodžio jaunuolio mirties policijos vadai ėmėsi ne tik žudikų medžioklės, bet ir ieškojo „purvo” – kompromituojančių faktų, kuriais būtų buvę galima sutepti tiek patį S.Lawrence’ą, tiek ir jo giminaičius bei artimuosius.
Gavo specialią užduotį
1993–1997 metais P.Francisas dirbo ypač slaptame Skotland Jardo padalinyje, pavadintame „Special Demonstration Squad” (arba SDS; liet. – Specialusis manifestacijų padalinys).
Padalinyje šiam jaunam policininkui buvo sukurta nauja tapatybė – jis tapo Peteriu Blacku.
Tikrasis P.Blackas – dar vaikystėje miręs asmuo, kurio tapatybė buvo pavogta jo artimiesiems net nežinant.
Fiktyvusis P.Blackas turėjo transformuotis į ultrakairiųjų pažiūrų aktyvistą, kuris privalėjo infiltruotis į radikalias marksistines, anarchistines ir panašias britų organizacijas.
Tačiau iškart po S.Lawrence’o mirties SDS vadai skyrė specialią užduotį P.Francisui ir dar keturiems savo darbuotojams.
Jiems buvo pavesta surasti kuo daugiau diskredituojančios medžiagos arba, profesiniu žargonu tariant, „išrausti purvo” apie juodaodžio jaunuolio šeimą, jo draugus.
Ypatingas slaptųjų agentų taikinys – naujai susiformavusios visuomeninės kampanijos „Justice for Stephen” („Už teisingumą Stevenui”) nariai.
„Mano viršininkai stipriai ir nuolatos mane spaudė surasti bent ką, kas būtų galėję diskredituoti Lawrence’ų šeimą ar juos remiančių asmenų pradėtą kampaniją.
Aš turėjau medžioti dezinformaciją ir sužinoti viską, kas vyko kampanijos viduje. Jie norėjo, kad ta kampanija žlugtų.
Policijos vadai bijojo, kad ta kampanija gali virsti perdėm galinga”, – atvirai prisipažino buvęs specialaus padalinio policininkas.
Stebino pareigūnų elgesys
Verta prisiminti, kad 1993-iaisiais tiek JAV, tiek ir Vakarų Europoje buvo bijomasi Rodney Kingo scenarijaus pasikartojimo – kai 1992-aisiais ištisi Los Andželo rajonai buvo nusiaubti riaušių, kilusių po to, kai vietos policija žiauriai sumušė vietinį juodaodį.
Nužudyto paauglio tėvai – iš Jamaikos kilę imigrantai Doreen ir Neville’is Lawrence’ai – nuo pat pirmųjų tragedijos dienų stebėjosi, kodėl Skotland Jardas tiek daug dėmesio skiria jų namuose besilankantiems draugams ir giminaičiams, o ne žudikų paieškai.
„Įtarėme, kad mus norima diskredituoti, tačiau niekad neturėjome jokių konkrečių įrodymų”, – sakė D.Lawrence.
„Man visuomet atrodė, kad mūsų šeimai buvo skirta daugiau policijos dėmesio nei tai rasistų gaujai, kuri nužudė mano sūnų”, – savo buvusiai žmonai pritarė N.Lawrence’as, dabar gyvenantis Jamaikoje.
Paslaptinga būrio veikla
SDS policijos šnipų darbas jau 1993-iųjų rudenį davė vaisių. Policija tuomet suėmė S.Lawrence’o artimą draugą ir vienintelį tragiškų įvykių tiesioginį liudininką D.Brooksą.
Infiltruotų agentų surinktais duomenimis, šis jaunuolis neva vienoje iš antirasistinių manifestacijų padarė materialinės žalos nenurodytiems asmenims.
Tačiau procesui net neįpusėjus teisėjas bylą išmetė į šiukšlių dėžę, pavadindamas su byla susijusius policininkus ir prokuratūros darbuotojus „įgaliojimus viršijusiais laiko švaistytojais”.
Slaptojo SDS padalinio vadovai iš tikrųjų buvo tapę vos ne „valdžia sau patiems”. Nuo 1968-ųjų veikiantis būrys buvo toks paslaptingas, kad apie jo egzistavimą nežinodavo net kai kurie ministrų kabineto rango politikai arba paties Skotland Jardo vidurinio rango atstovai.
„Žino tik tie, kam reikia žinoti. Kuo mažiau žinančių, tuo geriau”, – tokiu nerašyta taisykle vadovavosi tapatybes tarsi pirštines keitę SDS vadai ir eiliniai.
Slaptumą dangstė baimėmis
1997-aisiais Jungtinėje Karalystėje vyko rinkimai ir pasikeitė valdžia, bet S.Lawrence’o nužudymo tyrimas tebebuvo įklimpęs ir nejudėjo iš vietos.
Naujasis premjeras T.Blairas ir jo vidaus reikalų sekretorius Jackas Straw paskelbė, kad teisėjas Lordas Macphersonas atliks daug šurmulio visuomenėje keliančios bylos nepriklausomą auditą.
Tačiau net ir tokiems aukštiems šalies politikams kaip premjeras ir vidaus reikalų institucijos vadovas tuomečiai Skotland Jardo vadai nė žodžiu neužsiminė apie SDS slaptųjų agentų veiklą šnipinėjant S.Lawrence’o šeimą ir ją remiančius aktyvistus.
Teisėjas taip niekad ir nesužinojo apie slaptą diskreditavimo programą, nors vienas iš agentų – P.Francisas bandė įtikinti savo vyresnybę, kad būtina atverti kortas.
„Man tuomet buvo atsakyta: „Jeigu visuomenė sužinos apie šias slaptąsias operacijas prieš Lawrence’us, gatvėse kils mūšiai”, – prisiminė buvęs SDS padalinio agentas.
Pareigūnai sujudo tik dabar
Net ir neturėdamas visos informacijos, Lordas Macphersonas 1997-aisiais padarė iš esmės teisingą išvadą apie S.Lawrence’o bylą įklampinusį Skotland Jardą. Savo verdikte jis visą Londono policijos organizaciją tiesiai šviesiai pavadino „instituciškai rasistine”.
Dabar, kai pagaliau po dviejų dešimtmečių yla išlindo iš maišo, aukščiausieji šalies politikai ir policijos pareigūnai vėl priversti barstytis galvą pelenais.
Ministras pirmininkas D.Cameronas pareiškė esąs labai susirūpinęs.
Londono miesto meras B.Johnsonas, kurį daugelis konservatorių mato kaip būsimą šalies premjerą, pavadino naująjį skandalą „niekšišku bandymu sutepti Lawrence’ų šeimą”.
Vidaus reikalų sekretorė Theresa May pasiūlė šeimos nariams asmeniškai susitikti ir pažadėjo viešą tyrimą.
Lawrence’ų šeima reikalauja, kad tyrimas turėtų plačius įpareigojimus ir kad jam vadovautų vienas iš buvusių Anglijos aukščiausiojo teismo teisėjų.
Kad ir kaip būtų keista, tokiam viešam tyrimui pritaria ir dabartinė Skotland Jardo valdžia.
„Aš asmeniškai esu šokiruotas. Tai gėda ir nepriimtina. Remčiau viešo nepriklausomo tyrimo idėją. Tačiau tokie tyrimai gali būti labai ilgi ir neduoti aiškių atsakymų.
Bet kokiu atveju privalome viską ištirti, kreiptis į Nepriklausomą nusiskundimų policijos veikla komisiją (IPCC) ir nubausti kaltuosius”, – atgailavo dabartinis Skotland Jardo komisaras B.Hoganas-Howe’as.
Rasizmo atvejai nepasikartos?
Tik trečius metus 40 tūkstančių Londono policininkų armijai vadovaujantis komisaras įsitikinęs, kad dabar tokie slapti sekimai yra paprasčiausiai neįmanomi.
Vien jau dėl to, kad pats susikompromitavęs SDS būrys buvo išformuotas ir panaikintas dar 2008-aisiais.
Jį pakeitė kur kas griežčiau kontroliuojamas Nacionalinis viešosios tvarkos žvalgybos padalinys (NPOIU). Jo akiratyje šiuo metu – apie 9000 anarchistų, ultrakairiųjų ir ultradešiniųjų aktyvistų, taip pat ir religiniai radikalai, daugiausia islamistai.
Tačiau pagrindinis dabartinio Skotland Jardo vadovo argumentas, kodėl tokia institucinio spaudimo ir netgi šmeižto kampanija prieš juodaodžius britus, tapusius nusikaltimų aukomis, yra iš esmės neįmanoma mūsų dienomis, remiasi konkrečiu skaičiumi: dabar daugiau nei trys tūkstančiai Skotland Jardo pareigūnų, arba kas vienuoliktas asmuo, yra afrokaribiečių ar azijiečių bendruomenių atstovai.
„Tai keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų. Priversti tokią didelę organizacijos dalį užmerkti akis prieš rasistinius incidentus paties Skotland Jardo gretose nebeįmanoma”, – įsitikinęs B.Hoganas-Howe’as.
Pareigūnams svyla padai
Kol nepriklausomo tyrimo idėja dėl S.Lawrence’o rasizmo skandalo tebekybo ore, daugeliui buvusių SDS šnipinėjimo padalinio narių ir vadovų jau dabar svyla padai.
Jų veiklos tyrimu užsiima nepriekaištinga reputacija garsėjantis Derbio grafystės policijos vadovas Mickas Creedonas ir 30 jam padedančių ekspertų, dirbančių operacijoje „Herne”.
Šį tyrimą sankcionavo dabartinė D.Camerono koalicinė vyriausybė. Specialistai jau 3 metus tiria per 50 tūkst. archyvinių SDS dokumentų ir apklausia buvusius šio padalinio vadus bei eilinius policininkus.
Jau dabar aiškėja, kad daugiau nei 20-iai buvusių elitinio būrio policininkų greičiausiai teks stoti prieš teismą.
Šiems britų pareigūnams bus inkriminuojama visa šūsnis padarytų rimtų nusikaltimų – nuo mirusių kūdikių tapatybės vagysčių iki lytinių santykių su apgautomis ir suviliotomis politinėmis aktyvistėmis.
Kai kurių britų teisės ekspertų nuomone, šios moterys yra tapusios „valstybės sankcionuoto išprievartavimo” aukomis.
Galutinį nuosprendį operacijos „Herne” vadovas M.Creedonas turėtų paskelbti 2016-aisiais.