Ukraina ir Europa: ką daryti?

Tačiau šiuo metu Europa susiduria su bent penkiomis krizėmis išsyk: keturiomis vidinėmis – euras, Graikija, migracija ir Jungtinės Karalystės referendumas dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, ir su išorine – Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu. Tos skirtingos krizės stiprina viena kitą. Tiek visuomenė, tiek valdžios institucijos yra priblokštos. Ką galima padaryti siekiant sustabdyti ir apgręžti dezintegracijos procesą?

Akivaizdu, kad visų penkių krizių neįmanoma išspręsti vienu metu. Reikia vienoms jų suteikti pirmenybę, tuo pačiu neignoruojant kitų. Aš iš visų jėgų stengiuosi įrodyti, kad Ukrainai reikia skirti didžiausią pirmenybę. Vidaus krizės padalija Europos Sąjungą į šalis-skolininkes ir šalis-kreditores, į Jungtinę Karalystę ir žemyninę Europą bei į „atvykimo“ ir „paskirties“ valstybes. Tuo tarpu išorės grėsmė, tokia kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą, turėtų suvienyti Europos Sąjungą.

Egzistuoja naujoji Ukraina, pasiryžusi tapti senosios Ukrainos priešingybe. Senoji Ukraina turėjo daug bendro su senąja Graikija, kurią buvo taip sunku reformuoti: jos ekonomikoje dominavo oligarchai ir politinė klasė, kuri naudojosi savo padėtimi siekdama asmeninės naudos užuot tarnavusi visuomenei.

Naujoji Ukraina, priešingai, semiasi įkvėpimo iš 2014 m. vasario mėn. vykusios Maidano revoliucijos dvasios ir siekia radikaliai reformuoti šalį. Su Ukraina elgiantis taip tarsi ji būtų antrarūšė Graikija, kuri netgi nėra Europos Sąjungos narė, Europai gresia vėl paversti naująją Ukrainą senąja. Tai būtų lemtinga klaida, nes naujoji Ukraina yra vienas iš vertingiausių Europos turimų turtų, tiek kalbant apie pasipriešinimą Rusijos agresijai, tiek atgaivinant solidarumo dvasią, kuri buvo būdinga Europos Sąjungai neseniai jai susikūrus.

Jaučiu, kad turiu teisę taip argumentuoti, nes esu gerai susipažinęs su naująja Ukraina tiek per savo fondą Ukrainoje, tiek vykdydamas veiklą toje šalyje. Šių metų pradžioje aš parengiau tai, ką pavadinau „Ukrainos laimėjimo strategija“, ir išplatinau ją Europos valdžios institucijoms. Aš taip pat pateikiau šios strategijos metmenis šiuose puslapiuose.

Aš pareiškiau nuomonę, kad sankcijos prieš Rusiją yra būtinos, tačiau nepakankamos. Prezidentas Vladimiras Putinas sukūrė labai sėkmingą dabartinės situacijos interpretaciją, kurios pagalba ginasi nuo sankcijų. Jis teigia, kad visi Rusijos ekonominiai ir politiniai sunkumai kyla dėl Vakarų jėgų, siekiančių atimti iš Rusijos jai teisėtai priklausiančią vietą pasaulyje, priešiškumo.

Rusija yra jų agresijos auka. Putinas savo argumentais kreipiasi į Rusijos piliečių patriotiškumą ir prašo jų susitaikyti su dėl sankcijų kylančiais sunkumais, įskaitant finansinį nestabilumą ir nepriteklius. Sunkumai faktiškai sustiprina jo argumentus. Vienintelis būdas, kaip būtų galima įrodyti, kad Putinas yra neteisus, – įtvirtinant tinkamesnę pusiausvyrą tarp sankcijų prieš Rusiją ir paramos Ukrainai.

Mano „laimėjimo strategija“ palaiko veiksmingą finansinę paramą Ukrainai, kuri apimtų didelio masto paramą biudžetui kartu su prieinamu politinės rizikos draudimu bei kitas paskatas privačiajam sektoriui. Susiejus jas su radikaliomis ekonominėmis ir politinėmis reformomis, kurias trokšta įgyvendinti naujoji Ukraina, šios priemonės paverstų Ukrainą patrauklia investicijoms vieta.

Ekonominių reformų ašis turėtų būti valstybės dujų monopolijos „Naftogaz“ restruktūrizavimas, pereinant nuo dabartinių dirbtinai žemų dujų kainų prie rinkos reguliuojamų kainų ir teikiant tiesiogines subsidijas dujoms pirkti remtiniems namų ūkiams.

Politinių reformų centre turėtų būti sąžiningos, nepriklausomos ir kompetentingos teismų sistemos bei žiniasklaidos sukūrimas, kova su korupcija ir užtikrinimas, kad valstybės tarnyba tarnautų žmonėms užuot juos išnaudojusi. Šios reformos taip pat patiktų daugeliui Rusijos žmonių, kurie reikalautų panašių reformų. To ir bijo Putinas. Todėl jis ir deda tiek pastangų stengdamasis destabilizuoti naująją Ukrainą.

Jeigu Ukrainos sąjungininkai susietų sankcijas prieš Rusiją su veiksminga parama naujajai Ukrainai, jokia propaganda negalėtų užtemdyti to fakto, kad Rusijos ekonominės ir politinės problemos kyla dėl Putino politikos. Jis, žinoma, galėtų – aiškiai pažeisdamas 2015 m. vasario 11 d. sudarytą „Minsko II“ susitarimą – neleisti naujajai Ukrainai pasiekti sėkmę surengdamas didelio masto karinį puolimą. Tačiau tai būtų politinis Putino pralaimėjimas. Tai atskleistų jo konflikto su Ukraina interpretacijos klaidingumą; o dalies Rytų Ukrainos užkariavimas Rusijai užkrautų sunkią ekonominę ir politinę naštą.

Prezidentas Putinas įgijo laikiną taktinį pranašumą Ukrainos atžvilgiu, nes jis yra pasiryžęs rizikuoti didelio masto ir netgi branduolinio karo galimybe, tuo tarpu kai Ukrainos sąjungininkai siekia išvengti tiesioginio karinio konflikto su Rusija.

Tai jam leidžia kada panorėjus pereiti nuo hibridinio karo prie hibridinės taikos ir atvirkščiai, ir jis iki galo naudojasi šiuo pranašumu. Ukraina negali įveikti Rusijos karine prasme, kadangi prezidentas Putinas mūšio lauke gali mobilizuoti daugiau ir geriau ginkluotų pajėgų nei Ukraina ir jos sąjungininkės. Ukrainos prezidentas Petro Porošenko turėjo išmokti šią pamoką didžiule kaina. Tačiau Europa ir JAV, žinoma, gali pranokti Rusiją finansine prasme.

Šis argumentas dėl Europos ir Amerikos paramos turėjo tam tikrą poveikį Ukrainos sąjungininkėms, tačiau mano teiginys apie jų pasiryžimą suteikti didelio masto finansinę paramą pasirodė esąs klaidingas, bent jau iki šiol. Manau, kad tam įtakos turi du veiksniai. Vienas – tai Graikijos krizė, kuri buvo euro krizės išdava ir parodė blogą pavyzdį Europos Sąjungai Ukrainos atžvilgiu. Antrasis – pats Minsko susitarimas, kuris, dėl toliau išvardytų priežasčių, paskatino Europos valdžios institucijas ir toliau laikyti Ukrainą už trumpo finansinio pavadžio.

Dėl euro krizės susidarė žymus lėšų, skirtų biudžeto reikmėms, trūkumas. 145 mlrd. eurų dydžio ES biudžetas sudaro tik apie vieną procentą valstybių narių BVP, tačiau Europos augimas yra menkas ir valstybės narės triukšmingai reikalauja sumažinti jų įnašus į ES biudžetą. Lėšų trūkumas ypač ryškus eurozonoje, kuri neturi savo biudžeto.

Europos valdžios institucijos, vadovaujamos Vokietijos, netinkamai sprendė Graikijos krizę. Jos pradėjo nuo to, kad suteikė Graikijai kritiniu atveju teikiamas paskolas taikydamos nepakeliamas palūkanų normas; jos primetė savo reformų programą ir smulkmeniškai ją valdė užuot leidusios Graikijai prisiimti atsakomybę už reformas ir jas kontroliuoti; ir jos visada skolino per mažai ir per vėlai.

Graikijos valdžios institucijos toli gražu nėra nekaltos, tačiau pagrindinė atsakomybė tenka Vokietijai, kuri prisiėmė vadovavimą. Graikijos nacionalinė skola nebėra tvari, tačiau Europos valdžios institucijos dabar nenori sumažinti Graikijai suteiktų paskolų.

Ginčas šiuo klausimu tarp jų ir TVF labai sukomplikavo pastarojo meto ir dabartines derybas. Valdžios institucijos kai kurias klaidas ištaisė – pavyzdžiui, jos primygtinai reikalauja, kad obligacijų savininkai būtų ne gelbėjami jiems suteikiant finansinę paramą (angl. bail out), o patys turėtų dalyvauti gelbėjimo procese sumažindami savo obligacijų vertę (angl. bail in). Tačiau kitas klaidas jos kartoja. Didžiausia klaida ta, kad su Ukraina jos elgiasi taip pat kaip ir su Graikija. Naujoji Ukraina siekia būti Graikijos priešingybė ir, nors ji ir nėra Europos Sąjungos narė, aktyviai gina ES nuo karinės ir politinės Rusijos grėsmės.

Kaip sakiau pateikdamas argumentus už laimėjimo strategiją, pagalbą Ukrainai reikia vertinti kaip išlaidas gynybai. Žvelgiant tokioje šviesoje, dabartinis 3,4 mlrd. eurų Europos Sąjungos įnašas į TVF vadovaujamą Ukrainos gelbėjimo paketą yra absoliučiai nepakankamas. Europos Sąjunga turi tinkamą fiskalinį įrankį – makrofinansinės paramos (MFP) mechanizmą – kurį, atitinkamai pakoregavus, būtų galima panaudoti siekiant išspręsti ES biudžeto lėšų trūkumo problemą. MFP leidžia Europos Sąjungai skolintis lėšas iš finansinių rinkų, pasinaudojant jos beveik visai nenaudojamu trijų „A“ kredito reitingu.

Tik 9 procentus nuo Ukrainai paskolintos sumos reikia paskirti iš ES biudžeto kaip negrynųjų pinigų rezervo reikalavimą tam atvejui, jei ateityje finansiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Palyginimui galima pasakyti, kad pagal JAV biudžeto taisykles pastarajai 1 mlrd. JAV dolerių kredito garantijai, kurią JAV suteikė Ukrainai, taikytas 44 procentų negrynųjų pinigų rezervo reikalavimas, taigi 2 mlrd. dolerių JAV įnašo į TVF vadovaujamą paramos paketą biudžeto našta iš tiesų yra didesnė nei atitinkama ES biudžeto našta.

Tačiau bendrasis susitarimas dėl MFP nustojo galios 2009 m., įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ir norint šį susitarimą naudoti platesniu mastu jį reikia atnaujinti. Tinkamas sprendimas būtų skirti 1 procentą ES biudžeto Ukrainos gynybai; tai leistų Europos Sąjungai kasmet įnešti 14 mlrd. eurų į TVF vadovaujamą paramos programą – toks įnašas būtų pakankamai didelis, kad leistų Europos Sąjungai padaryti „viską, ko reikia“ padedant Ukrainai pasiekti sėkmę.

2015 m. vasario mėn. „Minsko II“ sutartis buvo sudaryta po didelio karinio pralaimėjimo, kurį Ukraina patyrė kovoje su stipriai Rusijos remiamais separatistais. Ukraina žūt būt troško paliaubų ir derėjosi, nes buvo priversta tai daryti. „Minsko II“ sutartis garantavo specialų statusą separatistų anklavams Rytų Ukrainos Donbaso regione ir leido manyti, kad Ukraina juos subsidijuos. Prezidentas Putinas pasinaudojo savo pranašumu sąmoningai užtikrindamas, kad susitarimo tekstas būtų dviprasmiškas. Sutartyje buvo numatyta, kad Ukrainos vyriausybė turi derėtis su Donbaso regiono atstovais, nenurodant kas jie yra.

Sutartį pasirašė prezidentai Putinas, Porošenko ir François Hollande bei kanclerė Angela Merkel. Tai reiškė spąstus pastariesiems dviem pareigūnams. Jie norėjo, kad sutartis su jų parašais liktų galioti; jei ji žlugtų, dėl to kalta turėtų būti Rusija, o ne Ukraina. Jie taip pat troško išvengti karinio susidūrimo. Dėl tokio požiūrio jie toleravo Rusijos ir separatistų paliaubų pažeidimus, tačiau primygtinai reikalavo, kad Ukraina sutartį vykdytų paraidžiui. Laikydamiesi neutralios pozicijos dėl to, kaip prezidentas Porošenko įvykdys dviprasmiškos sutarties reikalavimus, jie stiprino prezidento Putino pranašumą.

Pasiekus susitarimą, Ukraina priartėjo prie finansinio žlugimo, nes iki 2015 m. kovo 11 d. buvo vėluojama pristatyti antrąjį TVF vadovaujamą gelbėjimo paketą. Žemiausias taškas buvo pasiektas vasario mėn., kai Ukrainos visuomenė prarado pasitikėjimą nacionaline valiuta, grivina. Oficialūs sandoriai buvo sustabdyti, o juodojoje rinkoje tą dieną už 30-40 grivinų buvo mokamas vienas doleris. Nuo tada valiuta atsigavo, ir vienas doleris mokamas už maždaug 20-25 grivinas. Buvo atstatytas nepatikimas finansinis stabilumas, tačiau tik pagreitėjusio ekonomikos susitraukimo kaina. Staigus valiutų keitimo kurso kritimas padidino infliaciją ir žymiai sumažino pragyvenimo lygį bei importo apimtis; tai padėjo susiaurinti prekybos deficitą. Tuo pat metu biudžetas gavo naudos dėl mažesnių išlaidų gyventojų socialinėms išmokoms ir valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimams.

Kai šių metų balandį lankiausi Ukrainoje, pastebėjau nerimą keliantį prieštaravimą tarp objektyvios tikrovės, kuri pastebimai blogėjo, ir reformistinio uolumo naujojoje Ukrainoje, kuri, nepaisydama ją slegiančios milžiniškos ekonominių, politinių ir karinių problemų naštos, toliau žengė pirmyn, įgyvendindama bendro poveikio reformas. 2014 m. naujosios Ukrainos reformų programa buvo dar planuose; tik 2015 m. ji pavirto daugybe įstatymų, priimtų siekiant įvykdyti TVF, o vėliau – ir Minko susitarimo reikalavimus.

Tačiau tai, kaip apginti savo interesus, oligarchai – pramoninkai, kurie politinę įtaka naudoja savo turtams didinti – išmanė geriau nei reformatoriai žinojo, kaip tiems oligarchams užmauti apynasrį. Būtent tuo momentu, kai ekonomika buvo ant griūties slenksčio, o politinė įtampa pasiekė viršūnę, vyriausybei teko priimti galingiausio oligarcho – Igorio Kolomoisky, kuris savo karines formuotes bandė panaudoti „Naftogaz“ antrinės įmonės kontrolei išsaugoti, mestą iššūkį. Vyriausybė buvo priversta jam pasipriešinti ir sugebėjo jį įveikti.

Tai buvo posūkio taškas. Nuo to laiko centrinis bankas vykdo griežtą bankų sistemos kontrolę, nors vėl pritraukti kapitalą bankams prireiks laiko. Pažaboti ir kiti oligarchai, ypač Dmytro Firtashas ir Rinatas Akhmetovas. Deja, tai vykdoma tik atskirais pavieniais atvejais, o ne todėl, kad būtų taikomi teisinės valstybės principai. Didesnė pažanga pasiekta reformuojant policiją ir įdiegiant elektronines valdžios paslaugas bei užtikrinant oficialių viešųjų pirkimų skaidrumą. Tačiau kiekviename žingsnyje reformatoriai susiduria su pasipriešinimu, o plačioji visuomenė darosi vis labiau nepatenkinta tiek lėta reformų sparta, tiek ir blogėjančiu gyvenimo lygiu. Todėl įtampa, kurios sąlygomis toliau vykdomos reformos, auga ir bet kuriuo metu gali pavirsti sprogimu.

Ukrainos problemas smarkiai paaštrino Graikijos krizė, kuri nukreipė Europos valdžios institucijų dėmesį nuo Ukrainos ir sustiprino nuostatą, kad Ukraina tėra dar viena Graikija. Poveikis kanclerei Angelai Merkel buvo ypač žalingas. Drąsiai pasipriešinusi prezidentui Putinui, ji pasielgė kaip tikra Europos lyderė, tačiau dėl nuoširdžios paramos Ukrainai išliko neryžtinga. Iškilus Graikijos problemai, ji paliko nuošaly sau būdingą atsargumą, kad tik užkirstų kelią Graikijos pasitraukimui iš euro zonos. Dėl to kilo konfliktas su jos pačios partija ir jos paskirtuoju finansų ministru Wolfgangu Schäuble, kurį parėmė jos partija. Nors išlaikyti euro zonoje Graikiją (bent jau kol kas) jai pavyko, tačiau šiam procesui ji išeikvojo daug savo politinio kapitalo. Šį nuostolį skaudžiai pajus naujoji Ukraina, kuriai laikantis Minsko susitarimo reikia gauti visą įmanomą pagalbą.

Minsko susitarimo dviprasmiškumas abi puses pastūmėjo į šaradą, kurioje įsipareigojimą viena pusė prisiima tam, kad priverstų kitą pusę žengti savo žingsnį. Kijevas mokėsi greitai. Raginamas savo sąjungininkų, nustatė specialų Donbaso teritorijų statusą, tuo tikslu priimdamas įstatymą, kuriame pažodžiui cituojamas Minsko susitarimas. Dėl to prezidentui Vladimirui Putinui atsirado finansinė problema: teko užšaldyti teritorijų finansavimą tol, kol jos nebus pasiruošę surengti rinkimus pagal Ukrainos įstatymus.

Tačiau Ukrainos sąjungininkams būtų rizikinga pernelyg spausti prezidentą Petro Porošenka, kad separatistams darytų vienašališkas nuolaidas. Naujausias kraujo praliejimas priešais Ukrainos parlamentą parodė, kad ultranacionalistiniai elementai yra visiškai pasirengę maištui; trumpai tariant, naujosios Ukrainos politinė ir ekonominė padėtis yra ypač pavojinga.

Kritiška neseniai vykusių derybų su Graikija analizė atskleidžia, kur buvo suklysta. Graikijos klausimo svarba neturėjo užgožti Ukrainos problemos, o Ukraina neturėjo būti traktuojama tik kaip kita Graikija. Panašiai panagrinėjus Minsko susitarimą, peršasi dar labiau įtarimą kelianti išvada. Europiniai Ukrainos sąjungininkai pakliuvo į pinkles, tačiau dabartinė aklavietė vienu labai svarbiu aspektu yra naudinga: ji privertė Rusiją nustoti pažeidinėjus paliaubas už to taško, kur gali juos neigti. Būtų labai gaila prarasti šį pranašumą.

Ši analizė logiškai veda prie naujos Ukrainai pergalingos strategijos. Ukraina vėl turėtų tapti prioritetiniu Europos Sąjungos klausimu, nes naujoji Ukraina yra vienas iš didžiausių turtų. Reikėtų dėti visas pastangas tam, kad naujoji Ukraina ne tik būtų išsaugota, bet ir sėkmingai žengianti pirmyn. Jei padėdama Ukrainai Europos Sąjunga galėtų duoti veiksmingą atkirtį Rusijos keliamam pavojui, tada taptų suprantami ir dauguma kitų Europos Sąjungos prioritetų; jei to padaryti nepavyktų, kiti tikslai irgi taptų nepasiekiami.

Kaip galima būtų garantuoti naujosios Ukrainos sėkmę? Analizė, kuria buvo pagrįsta pirminė Ukrainai pergalinga strategija, tebegalioja. Buvo ir yra aišku, kad eskaluodamas galios naudojimą, prezidentas Vladimiras Putinas visada gali demonstruoti, kad Rusija yra stipresnė nei Ukraina su savo sąjungininkais. Karine galia Ukraina Rusijos nepranoks. Tai reiškia, kad atgauti savo teritorinį vientisumą ji negalės (bent jau artimiausiu metu), tačiau ji gali išlaikyti savo moralinį ir politinį vientisumą. Iškilus klausimui, ką rinktis, pastarasis aspektas būna gerokai svarbesnis. Naujoji Ukraina siekia įvykdyti radikalias ekonomines ir politines reformas. Ji turi daug gyventojų ir kovose išbandytą kariuomenę pasirengusią ginant save, apginti ir Europos Sąjungą.

Be to, savanoriškumo ir pasiaukojimo dvasia, kuria remiasi naujoji Ukraina, yra labai greitai gendantis daiktas: jai išsekus, prireiks visos kartos, kad atsirastų nauja.

Versdama prezidentą Petro Porošenko laikytis Minsko susitarimo besąlygiškai, net jei prezidentas Vladimiras Putinas jo nesilaikytų, kanclerė Angela Merkel darė milžinišką spaudimą naujosios Ukrainos politiniam ir moraliniam vientisumui. Tačiau taip pavyko pasiekti, kad konfliktas nebesiplėstų, ir tai buvo pasiekimas, kurį reikėjo išsaugoti. Pasiekti tam tikro laipsnio politinį ir karinį stabilumą turi būti vienas iš pergalingos strategijos tikslų. Būtent antrosios tokios pergalingos strategijos dalies ir trūksta.

Ukrainos sąjungininkai turi nuspręsti ir paskelbti, jog jie padarys „viską, kas įmanoma“, kad leistų Ukrainai ne tik išlikti, bet ir įgyvendinti toli siekiančias ekonomines bei politines reformas ir klestėti, nepaisant prezidento Vladimiro Putino priešinimosi. Šis požiūris pareikalaus kur kas daugiau pinigų nei jų esama dabartiniame Europos Sąjungos biudžete. Dvi šios pergalingos strategijos kryptys – užtikrinti, kad karinis konfliktas nebūtų eskaluojamas ir suteikti tinkamą finansinę pagalbą radikalioms reformoms vykdyti – turi būti kruopščiai suderintos, nes jos linkusios viena kitai trukdyti.

Pirminė strategija reikalavo, kad birželio pabaigoje Ukrainos sąjungininkai paskelbtų įsipareigojimą „padaryti viską, kas įmanoma“, kartu pratęsiant sankcijas Rusijai. Iki nustatyto termino Europos Sąjunga savo užduoties neįvykdė. Kita galimybė atsiras metų pabaigoje ir ji turėtų būti susieta su pažadu sumažinti sankcijas Rusijai, jei ši vykdys savo įsipareigojimus pagal Minsko sutartį.

Pasiūlius Rusijai reikšmingą materialinį atlyginimą už Minsko susitarimų laikymąsi bei galimybę išsaugoti savo veidą už konflikto su Ukraina ribų, šansai, kad pasiseks, gerokai padidės.

Viltys, kad Minsko susitarimas galios, per kelis paskutiniuosius mėnesius labai sustiprėjo. Mažos naftos kainos ir toliau krentantis rublio kursas vėl daro spaudimą Rusijos ekonomikai. Tačiau lemiamas veiksnys yra sumažėjusi rusiškos naftos gamyba. Naftos gavyba mažėjo kelerius metus iš eilės ir pirmą kartą išgaunamos naftos kiekis ir kokybė šįmet krito birželio – liepos mėnesiais.

Tai reiškia, kad sankcijos ima veikti ir kad atsarginių variantų nebuvimas sparčiau sekina esamas naftos atsargas. Kompensuoti nuostolius savo artimiems bičiuliams Putinas galėtų leisdamas jiems perimti mažiau patikimų oligarchų turtą, tačiau vienintelis būdas, kuris leistų sustabdyti bendrą naftos pramonės smukimą, yra kai kurių Vakarų įvestų sankcijų panaikinimas. Ši aplinkybė dabar atsveria tą grėsmę, kurią kelia galimas naujosios Ukrainos klestėjimas. Tas faktas, kad per didžiausio pavojaus laikotarpį nebuvo jokio stambaus masto karinio puolimo, rodo, jog destabilizuoti naująją Ukrainą Vladimiras Putinas nusprendė pasitelkdamas rafinuotesnes priemones.

Todėl dar svarbiau, kad Ukrainos sąjungininkai pasinaudotų minėta pergalinga strategiją. Pasikeitęs Putino požiūris suteikia jiems dar daugiau veikimo laisvės elgtis būtent taip. Kad sumažintų finansinę bei politinę įtampą ir tuo pačiu neišprovokuotų atsakomųjų Rusijos priemonių, sąjungininkai gali suteikti Ukrainai tam tikrą skubią finansinę pagalbą. Ir jie turi sukurti pagrindą pareiškimui, kurį paskelbs matų pabaigoje ir kuriuo pažadėtų „padaryti viską, kas įmanoma“, kad naujoji Ukraina klestėtų.

Tai reiškia, kad MFA pagrindinę sutartį reikia pradėti rengti jau dabar, nes procesui užbaigti prireiks kelių mėnesių. O jį pradėti negavus išankstinio Vokietijos Finansų ministerijos pritarimo, neįmanoma.

Esama džiuginančių ženklų, kad kanclerė Angela Merkel eina teisinga kryptimi. Pasinaudojusi savo kaip lyderės, padėtimi Europai suvienyti įvedant sankcijas Rusijai, ji gerokai aplenkė Vokietijos viešojo ir privataus sektoriaus bendruomenę, kuri ją pasivijo tik po to, kai Ukrainoje buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas. Kad išlaikytų Graikiją euro zonoje, ji ėmėsi jai nebūdingos politinės rizikos. A. Merkelį susidūrė su aktyviu pasipriešinimu šalies viduje, tačiau tai nesustabdė juos nuo kito drąsaus žingsnio: paskelbti, kad 2015 m. Vokietija priims net 800 000 prieglobsčio prašytojų.

Žengdama šį žingsnį, Vokietija parodė teigiamą sektiną pavyzdį kitoms valstybėms narėms. Tuo ji netiesiogiai atmetė Dublino reglamentą, kuris reikalauja, kad prieglobsčio prašytojai registruotųsi bei liktų atvykimo vietos šalyje, ir kuris buvo trinties tarp „atvykimo vietos“ ir „paskirties vietos“ šalių šaltinis. Visa tai smarkiai pakeitė visuomenės požiūrį į prieglobsčio prašytojus. Kilo atjautos banga, kuri iš Vokietijos pasklido likusiose Europos šalyse. Jei šia tendencija būtų pasinaudota, ji leistų teigiamai išspręsti migrantų krizę.

Kanclerė A. Merkel teisingai pripažino, kad migrantų krizė gali sugriauti Europos Sąjungą –pirmiausia todėl, kad dėl jos žlugtų Šengeno sutartis, leidžianti laisvai judėti Europoje, ir galiausiai todėl, kad taip būtų pakenkta bendrai rinkai. Jei savo tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu ji sujungtų su didesniu pasitikėjimu ir parama Ukrainai, tai būtų tinkamas jos naujausių rizikingų veiksmų tęsinys.

Jungtinės Amerikos Valstijos jau dabar yra tvirčiau nei dauguma Europos šalių vyriausybių įsipareigojusios naujajai Ukrainai, todėl prezidentas Obama galėtų suvaidinti konstruktyvų vaidmenį įkalbant kanclerę Angelą Merkel eiti šia kryptimi. Esant tokiai bendrai paramai, yra realus šansas, kad naujoji Ukrainai pergalinga strategija bus sėkminga. O sėkmė Ukrainoje turėtų suteikti Europos Sąjungai pakankamą impulsą atrasti teigiamą ir įvairių kitų problemų, su kuriomis jai tenka susidurti, sprendimą.

Drąsi kanclerės Angelos Merkel iniciatyva prieglobsčio prašytojų atžvilgiu gali turėti toli siekiančių padarinių. Kanclerė metė iššūkį Vokietijos euroskeptikų partijai, tačiau ta partija jau buvo suskilusi dėl savo priešiškumo emigrantams ir tikriausiai žlugs, neatlaikiusi visuomenės simpatijų prieglobsčio prašytojams. Tai galėtų paskatinti prezidentą François Hollande imtis Prancūzijos nacionalinio fronto, kurį suskaldė įkūrėjo ir jo dukters tarpusavio priešiškumas, ir gali būti, kad jis paskatintų ministrą pirmininką Cameron sėkmingai mesti iššūkį agitacijai prieš imigrantus, kurią skleidžia UKIP. Visa tai galėtų pakeisti Europos Sąjungos politinį landšaftą.

Yra pavojus, kad Europos susirūpinimas migrantų krize vieną dieną galėtų vėl nukreipti dėmesį nuo to, kas mano manymu, yra dar svarbesnė problema: naujosios Ukrainos likimo. Tai būtų tragiška klaida. Kai teigiau šiame straipsnyje, naujoji Ukraina yra vertingiausias turtas, kurį turi Europa.

Jos praradimas padarytų nepataisomą žalą: atsirastų žlugusi valstybė su daugiau kaip 40 mln. gyventojų, kuri dar vienu pabėgėlių šaltiniu. Tačiau padėdama naujajai Ukrainai Europos Sąjunga galėtų išgelbėti pati save. Padarydama viską kas įmanoma tam, kad Ukraina galėtų ne tik išlikti, bet ir klestėti, Europos Sąjunga pasiektų dvigubą tikslą: pati save apsaugotų nuo Putino Rusijos ir vėl susigrąžintų bendradarbiavimo ir solidarumo dvasią, kurią žmonių vaizduotei sužadinti naudodavo savo įsikūrimo pradžioje. Kanclerė Angel Merkel šią dvasią jau vėl sužadino prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Naujosios Ukrainos išgelbėjimas iš tikrųjų pakeistų Europos politinį landšaftą.