Bet šis tekstas – ne apie karą, politiką, putinus, rusijas ir kitus velnius. Noriu pakalbėti apie japius (angl. yuppie – young urban professional). Patikslinu, kas nesiklaidintumėte: japis – tai jaunas išsilavinimą turintis žmogus, dirbantis dažniausiai gerai apmokamą darbą ir gyvenantis didmiestyje ar šalia jo. Japas – žargonui priklausantis žodis, apibūdinantis išsižiojėlį, kaimietį, nevykusį žmogų.
Lietuvoje yra ir japių, ir japų. Noriu pasidžiaugti, kad japių yra vis daugiau. Daugelis mano draugų ir buvusių bendramokslių – 22-28-erių metų žmonės – dirba įdomius darbus, užima aukštas pozicijas, yra savo vadovų vertinami darbuotojai, o kai kurie patys užima vadovaujamas pareigas. Ir nemaža dalis jų jau uždirba daugiau nei jų tėvai. Tai paprasti žmonės, į Vilnių atvykę studijuoti dažniausiai iš mažesnių miestelių, gyvenę su vidutines pajamas uždirbančiais tėvais ir nemanantys, kad čiken faktoriuose uždirbti svarai išgelbės „ubagų ir vagių Lietuvoje skurstantį jaunimą“.
Ukrainoje yra šiek tiek kitaip. Sakysite – „aišku kitaip, juk čia karas, juk čia Janukovyčius Mežigoriją auksu išklojęs buvo, juk čia oligarchai, suirutė, rusai, Putinas..“. Taip. Bet japiai čia visiškai tie patys. Tie patys gabūs, išprusę, darbštūs, stilingi jaunuoliai, matantys pasaulį plačiai atmerktomis akimis.
Atvykę į Kijevą susitikome su Irina ir Denisu.Abiems po 23-ejus metus. Irina anksčiau dirbo portale KyivPost.com, šiuo metu – Britų taryboje Ukrainoje (British Council Ukraine); Denisas vis dar dirba KyivPost.com. Kelios valandos nepastebėtai praskriejo dalinantis įspūdžiais apie užsienio žiniasklaidą, politiką, Ukrainos padėtį.
Nepriekaištinga anglų kalba, stažuotės užsienio universitetuose, mainų programos, aštrus ir kritiškas požiūris. Ir vienas alaus bokalas mieste per kelis mėnesius. Apie 1200-1500 grivinų (45-55 eurus) – tiek aš išleidau dvi dienas svečiuodamasi Kijeve, gyvenau pas draugus ir nevakarieniavau prašmatniuose restoranuose. Vos tris-keturis kartus daugiau – tiek uždirba šie Ukrainos japiai.
Lvovas – vakarietiškiausias Ukrainos miestas. Ir iš tiesų, senamiesčio gatvelės primena Vilnių ar Lenkijos didmiesčius. 23-ejų Katerina į Lvovą pabėgo iš Luhansko, ten paliko savo tėvus. Prieš tai mergina mokėsi kinų kalbos universitete, norėjo iškeliauti pagyventi į Rytus, kadangi žavisi ta kultūra.
Dabar ji – pabėgėlė, mokosi vizažistės amato; kad galėtų pragyventi, dirba su kosmetikos bendrovėmis ir po truputį suka versliuką. Katia – vienas protingiausių mano sutiktų jaunų žmonių. Protinga – gal ne visai tas žodis.
Mąsli, versli, sudominanti, gebanti tave sutrikdyti gerąja prasme. Ji taptų puikia jape ir, tikiu, taps. Tik gal ne šitoj šaly, gal išvyks į Rytus, gal į Europą.
Bandė nuvykti į Lietuvą pasižmonėti, bet oro uoste jai teko pasijusti kaip japu – pareigūnai nusprendė, kad jauna simpatiška mergina atvyko į Lietuvą savęs pardavinėti ir iš vargstančios šalies išsigelbėti nepadoriu būdu. Buvo išsiųsta atgal, o taip norėjo pamatyti Vilnių. Mes su savo kelionės kompanionu prisižadėjome, kad Vilnių ji pamatys. Ir Nidą, nes juk Odesa Vakarų ukrainiečiams sunkiai pasiekiama – per toli, per brangu, gi kurortas...
Jei frontas nebelaistomas kasdieniu krauju, tai pamirškime tą Ukrainą, gi pabėgėliai, gi fundamentalus islamas, kiek gi galima ta pačia tema kalbėti – pasaulis sužinojo, kad egzistuoja tokia šalis kažkur prie Rusijos, to ir pakanka.
Sakysite – o lietuviai jau daug geriau gyvena su tokiomis algomis/išmokomis/darbu/nedarbu ir t.t.? Taip, lietuviai gyvena daug geriau.
