Fone vis garsėjant euroskeptikų dundesiui, galvoje nevalingai ima kirbėti dvejonės ir susirūpinimas artimiausia ateitimi. Tik pakaktų žvilgtelėti ten, kur stovime. Tvirtai, užtikrintai kaip niekad anksčiau. 12 metų, nuo 2004-ųjų gegužės 1 dienos. Tvirtybė, kaip ir laisvė, nėra duotybė. Tai atsakomybė ją puoselėti, stiprinti ir ginti.
Kai 1991 metų rugpjūčio 19 dieną į Maskvą įriedėjo tankai, žengėme istorinį žingsnį svarbiausios Lietuvos siekiamybės link. Tą dieną įteikiau prašymą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, kurį patenkinęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas man pavedė kuruoti santykius su Europos Ekonomine Bendrija (EBB) ir NATO.
Jau po trijų mėnesių įkūrėme europinę kryptį kuruojantį padalinį ir komandiruotas į Briuselį ėmiau talkinti pirmajam Lietuvos ambasadoriui prie EBB ir NATO Adolfui Venskui.
Tai buvo labai svarbūs keturi metai, leidę Europos Sąjungos (ES) ir NATO valstybių narių politikams ir diplomatams patikėti mūsų ambicija ir tikslu tapti neatsiejama jų komandos dalimi. Užtikrintai žengėme tolyn ir man tapus Vyriausiuoju derybininku dėl Lietuvos stojimo į ES klojome tvirtą pagrindą mūsų narystei, kuria galime didžiuotis jau 12 metų. Tai didžiulio pasiaukojimo, investicijų ir darbo pareikalavęs integracijos į ES vidaus rinką kelias.
Visą stojimo į ES derybų procesą lydėjo skirtingų interesų grupių skepticizmas ir garsūs lozungai. Pramonės ir žemės ūkio atstovai su nerimu vertino ES direktyvų ir jų normų įtaką verslo interesams. Susitikimus regionuose su vietos verslo atstovais, Pramoninkų konfederacijos ar Žemės ūkio rūmų posėdžius lydėjo aršūs ir karšti debatai. Tačiau juos vos per keletą metų visiškai nuslopino ir užgožė vieningos rinkos galimybės, o integracija padidino šalies galimybes įgyvendinti būtinas struktūrines reformas.
Iškart po įstojimo į ES prasidėjo naujas spartaus ekonomikos augimo etapas. Ir nors nepamatuoti lūkesčiai bei nesubalansuota ekonominė politika lėmė pavojingų makroekonominių disbalansų atsiradimą, mūsų gebėjimas išeiti iš 2008 m. užklupusios krizės leido Lietuvai sukurti išskirtinę sėkmės istoriją. Įgyvendinti nepopuliarūs, tačiau būtini pokyčiai padėjo grįžti į augimo kelią.
Dėl šių sprendimų Lietuva tapo patikima ir patrauklia šalimi užsienio investicijoms. Praėjus dešimčiai metų po įstojimo į ES, galime didžiuotis, kad realus mūsų BVP vienam gyventojui išaugo labiausiai tarp šalių, drauge su mumis įstojusių į ES 2004 metais!
Lietuvos narystė ES paspartino ir struktūrinius ekonomikos pokyčius, kurie, beje, vyko įspūdingais tempais. Didžiulis Lietuvos verslo lankstumas parodė neeilinius gebėjimus adaptuotis prie naujų sąlygų ir atlaikyti įvairaus pobūdžio neigiamus šokus.
Lietuvos ūkio augimas toliau išlieka vienu sparčiausiu tarp visų ES šalių. Narystė Eurozonoje suteikė papildomo stabilumo, saugumo, paskatino investicijų srautus. Nepaisant to, po 2008 m. ekonominės krizės, antrasis augimo impulsas – bus silpnesnis nei nulemtasis narystės ES. Todėl tolimesnis struktūrinių reformų įgyvendinimas privalo išlikti šalies ekonominės politikos vykdytojų darbotvarkėje, nes tik tai nuties kelią į mūsų valstybės progresą, modernizaciją ir augimą.
12 narystės metų mes sėkmingai naudojomės galimybę vytis stipriausias ekonomikas. Įrodėme, kad gebame konkuruoti ir išnaudoti integracijos privalumus. Ši sėkmės istorija niekada nebūtų užrašyta be Lietuvos žmonių palaikymo ir pasirinkimo referendumo dėl narystės ES metu.
Vertybes ir galimybes, kurias mums suteikė šis pasirinkimas, įmanoma puoselėti tik kiekvienam iš mūsų prisiimant asmeninę atsakomybę už valstybės ateitį ir gerovę. Mūsų integracija, prasidėjusi nuo vilties; sunkus darbas, pareikalavęs pasiaukojimo ir atsakomybės – mums suteikė rezultatus, kuriais galime nuoširdžiai didžiuotis. Pagaliau sukurtas pagrindas ir turima ambicija leidžia vis mažiau abejoti galimybe tapti viena pirmaujančių ES šalių.
Europos padangę užklojusios negandos išnyks tik tikinti Europos projektu, o Lietuvos saugumo, demografiniai iššūkiai bus įveikiami, jei prisiminsime LDK valdovo Gedimino tradicijas ir kursime Lietuvą, į kurią norėtų atvykti visi.
Jei sukursime palankiausias sąlygas vidaus ir užsienio investuotojams, turėsime nuspėjamą ir mažiau keičiamą mokestinę sistemą, modernią švietimo sistemą, puoselėsime tolerantišką aplinką atvykstantiems iš svetur bei griežtai, bet pagarbiai reikalausime gerbti Lietuvos valstybę ir laikytis jos įstatymų.
Didžiuokimės Lietuvos valstybės pasiekimais bei eikime „europiniu“ Gedimino keliu. Kurkime Lietuvą – talentų, žmogiškųjų ir finansinio kapitalo traukos centrą, į kurį galėtų lygiuotis mums artimos LDK tautos, savo kelyje į laisvę ir demokratiją.
Ambasadorius Vygaudas Ušackas buvo pirmasis vyriausias derybininkas dėl stojimo į Europos Sąjungą
