Svečiuotis galima ir mėnesį
Aplankyti kaimyninę Baltarusiją dabar itin paprasta, mat šių metų liepą Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pasirašė įsakymą dėl bevizės užsieniečių viešnagės šalyje nuo 5 iki 30 dienų, jeigu jie įvažiuoja į šalį per oro uostą. Skrydis iš Vilniaus į Minską tiesioginiu reisu trunka vos 35 minutes, o skrydžiai į abi puses kainuoja apie 100–120 eurų.
Atvykus į Minsko oro uostą vėlai vakare į viešbutį teko vykti taksi. Dažnai juokaujama, kad taksistai – geriausi savo miestų gidai, bet po kelionės per naktinį Minską prie gidų pareigų dar pridurčiau, kad taksistai puikiai išmano ir šalies įvaizdžio, kuris kartais gali pakvipti savotiška propaganda, klausimus.
Viską matanti mokesčių inspekcijos akis
Kelionė iš oro uosto į miesto centrą, regis, neturėjo būti kuo nors išskirtinė. Prie atvykimo terminalo atvyko užsakytas taksi automobilis, mandagus vairuotojas padėjo susikrauti bagažą.
Nors iš pradžių vairuotojas stengėsi bendrauti angliškai, akivaizdu, kad jam tai daryti buvo sunkoka, ir bendru sutarimu perėjome prie rusų kalbos. Tiesa, vėliau vyras girsis, kad jam dažnai tenka dirbti su užsieniečiais, tad privalantis bendrauti keliomis kalbomis. Paprašius patikslinti, kiek kalbų vairuotojas moka, šis atsakė: „Kokiomis tik reikia – kinų, korėjiečių, arabų... Štai turiu telefone vertimo programėlę ir susikalbu su klientais.“
Maloniai nustebino taksi vairuotojo išvaizda – nors jau buvo vėlus vakaras ir veikiausiai jo darbo diena ėjo į pabaigą, jis vilkėjo nepriekaištingai išlygintus sniego baltumo marškinius ir tamsų kostiumą.
Vos išvažiavus iš oro uosto teritorijos vairuotojas mandagiai paklausė: „Norėtumėte į viešbutį važiuoti greitkeliu ar per centrą? Jei Minske anksčiau nebuvote, rekomenduoju vykti per centrą, bent taip spėsite susipažinti su miestu, o kelionės kaina juk fiksuota“, – itin mandagiu tonu įtikinėjo maždaug 45-erių vyriškis.
Pasidomėjus, kiek iš tiesų kainuoja taksi paslaugos Minske, vairuotojas suskubo aiškinti, kad kelionėms iš oro uosto mokestis yra fiksuotas – 44 Baltarusijos rubliai (apie 18,40 euro), ir prigrasino šiukštu nesėsti į taksi automobilį gatvėje.
„Net ir norėdamas negalėčiau jūsų apgauti, nes kiekvieną keleivių įsėdimą fiksuoja štai šis į mokesčių inspekciją duomenis siunčiantis aparatas“, – aiškino jis, rodydamas pirštu į ant stiklo pritaisytą nedidelį įrenginį.
„Pas mus Baltarusijoje visur tvarka ir visi moka mokesčius“, – aiškino vairuotojas ir viena ranka vairuodamas, o kita spaudydamas automobilyje įtaisytos planšetės ekraną pradėjo pasakoti, kaip jis galintis specialioje programoje matyti kitus tos pačios įmonės automobilius, jų maršrutus. Pamatęs, kad technologinės naujovės šį kartą jo ekipažo nedomina, vairuotojas pakeitė pokalbio temą.
Taksistu dirba ne dėl pinigų
„Žinote, o aš šitą darbą dirbu visai ne dėl pinigų, o todėl, kad man patinka bendrauti su žmonėmis“, – šyptelėjo vairuotojas ir netrukus išpyškino gana painią istoriją apie tai, kad pats yra lipdinių dizaino specialistas, o jo sutuoktinė – smuikininkė, tačiau šeimos gyvenimas toli gražu neprimena skurstančių menininkų kasdienybės.
„Turiu žemės, kurią nuomoju, esu vienos sėkmingos bendrovės akcininkas, tad gaunu dividendus, kasmet imuosi sezoninio verslo – auginu sraiges“, – savo pajamų šaltinius vardijo vairuotojas ir pridūrė, kad „gyvenant civilizuotoje šalyje viską galima suderinti“.
Pusiau juokais pasiteiravus, ar visi taksistai dirba tik dėl malonumo, vairuotojas kiek pasipiktino: „Mano šalyje visi, kas stengiasi, gyvena gerai. Man irgi nebuvo lengva, teko daug dirbti, bet dabar galiu sau leisti nuvykti į žvejybą Pietų Korėjoje. Daug šalių su žmona esame apkeliavę“, – sakė jis, o toliau sekė istorija apie tai, kad tarybinėje armijoje jam teko tarnauti specialiose pajėgose, ir nors labai domėjosi chemija, kartu puikiai sekėsi ir piešimas, tad pavyko įgyti ir restauratoriaus specialybę. Nors pašnekovas pats šiek tiek painiojosi savo gyvenimo istorijoje klausinėjamas apie tokį sėkmingą gyvenimą Baltarusijos sostinėje, akivaizdu, kad teko susidurti su didžiausiu savo šalies patriotu.
„Visos sąlygos šioje šalyje užsidirbti yra, viskas juk paties žmogaus rankose, ar sutinkate su manimi? Juk aš esu puikus to pavyzdys – ar ne? Juk gyvename civilizuotoje šalyje...“ – jam pritarti spaudė vairuotojas ir net leidus suprasti, kad toliau kelionę būtų galima tęsti padarius intensyvių pašnekesių pauzę, ji tetruko kokią minutę...
Vos įvažiavus į vieną pagrindinių Minsko prospektų, iš abiejų gatvės pusių nusidriekė modernių statinių eilės, o vairuotojas, savaime suprantama, keleivių neprašytas, pradėjo paskaitą apie šlovingą šalies praeitį ir, matyt, dar šlovingesnę ateitį. Vyras berte bėrė istorinių įvykių datas ir nacionalinių herojų pavardes – atrodė, kad svarbiausias jo tikslas per 20 minučių sugrūsti į svetimšalio galvą kuo daugiau istorinių žinių, o kartais vis bandydavo įskelti diskusiją kokiu nors aštresniu teiginiu: „Žinau, kad jūsų šalyje Didysis Tėvynės karas suprantamas vienaip, bet mes praeitį gerbiame...“
Kas nutinka gėjams Baltarusijoje?
Važiuojant puikiai sutvarkytomis Baltarusijos sostinės gatvėmis ir klausantis istorijų, kokie įspūdingi čia būna paradai, kilo mintis paklausti vairuotojo, kaip jis reaguotų į žinią, kad savo paradą Minske nori surengti netradicinės seksualinės orientacijos žmonių bendruomenė.
„Ne, ne, ne – to nėra buvę“, – įnirtingai purtyti galvą suskubo pašnekovas. „Minsko miesto meras kartą jiems siūlė surengti savo paradą rugpjūčio 2-ąją, tik štai data jiems netiko, mat sutapo su Desantininkų diena“, – ironiškai nusikvatojo vairuotojas.
„Žinote, pasitaiko, kad „tokių“ žmonių atvyksta čia iš Kaukazo valstybių, bet jie čia viešai savo orientacijos nedemonstruoja, žino, ko už tai gali sulaukti“, – aiškino jis, o perklaustas, ar Baltarusijoje nėra vietinių gėjų, pakartojo: „Sakau jums, tokie pas mus atvyksta tik iš Kaukazo šalių. Ketverius metus dirbau Maskvoje. Pamenu, tik nusileisdavau į metro ir pamačius „tokį“ koja pati pakildavo spyriui“, – savo nuotykiais gyrėsi taksistas, bet pamatęs, kad kartu su juo niekas nesijuokia, suskubo savo nevykusį pokštą užglaistyti kitu juokeliu: „Na, juk suprantate, aš – vairuotojas, tai esu įpratęs koją laikyti ant greičio pedalo“, – toliau iš savo sąmojų vienas pats kikeno vairuotojas.
Po beveik valandą trukusios kelionės per naktinį Minską apėmė jausmas, kad į šio taksisto pareigas įeina ne tik keleivių vežimas, bet ir kruopštus teigiamo šalies įvaizdžio formavimas jų galvose. Ir šios pareigos jam labai svarbios.
„Darbštus jūs žmogus“, – pagyriau vairuotoją atsisveikindama.
