Jis, aišku, kalbėjo apie liberalizmą ne kaip vieną iš kelių pagrindinių klasikinių politinių ideologijų, o apie liberaliosios demokratijos, kuria pagrįstas visas Vakarų pasaulis, idėją apskritai.
Kremliaus režimas nuolat kartoja, kad vis dažnesnės politinės, ekonominės, ideologinės krizės, ištinkančios demokratines valstybes ir tarptautines organizacijas, – aiškus Vakarų žlugimo požymis.
Todėl esą į priekį išsiverš ir pirmuoju smuiku grieš alternatyvia politine sistema paremti politiniai režimai – pirmiausia Kinija ir Rusija.
Migracija, jos sukeltos politinės krizės, terorizmas, nesibaigiančios „Brexit“ konvulsijos, neseniai Prancūziją siaubę masiniai „geltonųjų liemenių“ protestai – viską panaudoja Maskvos propaganda.
Ypač su pasimėgavimu ši propaganda ir Rusijoje, ir Vakaruose čiaumojo „geltonųjų liemenių“ protestus, kurių vaizdai priminė naujienas iš pilietinio karo fronto.
Bet ir būsimosios „alternatyvos“ išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus.
Neramu net Kinijai, kuri iki šiol atrodė nepajudinama ir nesustabdoma.
Pagrindinis rūpestis – ekonominio karo su JAV paskatintos sisteminės ekonominės problemos, kurios gali didėti.
Pastaruoju metu itin erzinantis Pekino galvos skausmas – ir masiniai protestai Honkonge.
Buvusi britų kolonija, prieš du dešimtmečius grąžinta Kinijai ir įgavusi specialiosios autonomijos statusą, kone iškart tapo krizių židiniu, kuris liepsnoja vis labiau.
Prieš keletą metų už didesnes laisves ir prieš Kinijos kišimąsi nukreipti milijoniniai protestai buvo gudriai numalšinti ar veikiau išsisėmė savaime.
Dabar jau ne tik prieš Pekiną, bet ir prieš vietos administraciją nukreipti protestai, prasidėję milijoninėmis demonstracijomis, kurių policija nedrįso liesti, virto masinėmis riaušėmis.
Žinoma, centrinei Kinijos valdžiai anksčiau ar vėliau trūks kantrybė ir tie protestai bus numalšinti, galbūt net brutaliai.
Tačiau neabejotina ir tai, kad Honkongas toliau liks akmenuku Kinijos bate, kuris ilgainiui net gali virsti akmeniu po diktatūros vežimu.
O Rusijos režimas pastaruoju metu ėmė taip doroti savo opoziciją, kuriai dar buvo leista egzistuoti „dėl vaizdo“ ir „dėl kvapo“, kaip seniai neteko regėti.
Antai iš rinkimų į Maskvos valdžią be jokių ceremonijų buvo pašalinti visi maždaug pusšimtis opozicijos kandidatų, tiesiog nepripažįstant jų surinktų parašų.
Jau pirmasis opozicijos surengtas taikus protestas buvo irgi žiauriai numalšintas.
Didžiulės policijos pajėgos dorojosi net su niekuo dėtais praeiviais, mušė lazdomis, įsūdė bylas dėl masinių neramumų kurstymo.
Per tą protestą suimta daugiau nei tūkstantis žmonių. Antrasis, vykęs praėjusį šeštadienį, buvo išvaikytas ne mažiau šiurkščiai, o suimtųjų – vėl šimtai.
Pagrindiniai valdžios taikiniai – svarbiausi vadinamosios nesisteminės opozicijos lyderiai.
Štai vienam ryškiausių opozicionierių A.Navalnui vėl atsidūrus už grotų pasklido žinios, kad jį galbūt net mėginta apnuodyti.
Galima spėti, jog valdžia, regis, nutarė pribaigti ir šį veikėją, ir jo organizaciją, be kita ko, užsiimančią ne vien protestų rengimu, bet ir rezonansiniais korupcijos valdžios viršūnėse tyrimais.
Vis dėlto kodėl Kremlius taip užsimojo prieš opozicijos likučius, kurie, regis, nekėlė realaus pavojaus nei Maskvoje, nei juolab visos Rusijos mastu?
Daugelis ekspertų Kremliaus režimo brutalumą laiko viltingu ženklu – esą tai rodo panišką valdžios baimę ir agonijos nuojautą.
Bet tokios pranašystės greičiausiai nepagrįstos. Režimas žiaurėja todėl, kad nebemato prasmės žaisti katę ir pelę arba imituoti demokratiją.
Pastarosios imitacijos pirmiausia reikėjo Vakarams, bet Maskva, matyt, nusprendė – bus apsieita ir be to.
Brutalumas – tai labai racionaliai suplanuota strategija siekiant užuomazgoje išdeginti bet kokį tikrą protestą, kol jis nespėjo išplisti. Ukrainos Maidano pamokos nepraėjo veltui.
Žinoma, tokia strategija – lazda su dviem galais. Tai dažniausiai paskatina atsakomąją reakciją ir padeda protestams radikalizuotis, išplisti.
Tačiau šiandieninės Rusijos visuomenėje nėra jokių prielaidų, kad prie tos nesisteminės opozicijos prisijungtų plačiosios visuomenės masės ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge.
Kol kas nėra jokių prielaidų, kad skiltų ir valdžios elitas.
Negana to, net pati rusų nesisteminė opozicija ir jos lyderiai nėra pasiruošę tikrai kovai, tokiai, kuri į pergalę atvedė ukrainiečių Maidaną.
Dėl to Kremliaus režimas tiesiog juda ta kryptimi, kurią ir buvo galima prognozuoti, – jis darosi vis nuožmesnis.
Tai daroma siekiant maksimaliai apsidrausti nuo galimų grėsmių, kurios yra neišvengiamos.
Juk valdžios ir V.Putino populiarumas mažėja, o ekonominės problemos didėja.
