Daug šiais laikais skelbiamų dalykų neįvyksta. Tačiau tai ne žiniasklaidos antis. Remtasi JAV žvalgybine informacija, ir dar iš prezidento lūpų, o po to – oficialūs Vakarų valstybių nurodymai ir raginimai diplomatinėms atstovybėms ir savo šalių piliečiams palikti Ukrainą ar persikelti į neva saugesnę vietą – Lvovą, taip pat daugybė kitų su galimu karu, nors to Ukrainos valdžia ir neskelbė, susijusių rekomendacijų.
Sutriko visi – ir politikai, ir politologai, ir ekspertai, karinių dalykų žinovai.
Didžiai nustebęs pradėjau domėtis, kokia iš tikrųjų ta JAV žvalgybos žinia, nes konkrečios informacijos apie ne propagandinę, o realią grėsmę kelias yra visiškai kitoks ir tikrai ne per žiniasklaidą. Įtarimai, jog tai tik propagandinė akcija, sustiprėjo išgirdus pakartotinius Ukrainos prezidento V.Zelenskio raminimus visuomenei, kad panikai nėra jokio pagrindo.
A. Puklevičiaus prielaida, kodėl Rusija nesiima veiksmų: V. Putinas nėra pradėjęs karo, kurio nebūtų laimėjęs
Aptakesni tapo ir JAV prezidento aplinkos pareiškimai. Pagaliau britų žiniasklaidoje pasirodė paaiškinimas, jog JAV žvalgyba tik informavusi, kad Rusija yra pasiruošusi plataus masto kariniams veiksmams prieš Ukrainą. Ir nieko daugiau.
Kaip atsirado konkrečios datos ir net valandos, tikėkimės, sužinosime vėliau.
Tačiau kam prireikė gigantiško spektaklio su oro erdvės virš Ukrainos uždarymu, diplomatinių atstovybių Kijeve evakavimu ir pagaliau piestu kelti Ukrainos gyventojų plaukus?
Žinoma, galima teigti, kad būtent konkrečios grėsmės datos paskelbimas privertė V.Putiną pranešti pasauliui apie mokymų pabaigą ir kariuomenės dalių grįžimą į dislokacijos vietas.
Tačiau galima ir, tarkime, kitokia interpretacija: V.Putinas išgelbėjo J.Bideną tikėdamasis sėkmingesnių derybų dėl tolesnės NATO plėtros ir sukūrė progą Ukrainos užsienio reikalų ministrui pasigirti, kad Vakarų ir Ukrainos pastangomis pavyko priversti Rusiją laikinai atsitraukti.
Vis dėlto yra dar viena nemaloni išvada: Rusija turės tiek karinių pajėgų prie Ukrainos sienos, kiek jai reikia, o ukrainiečiai vis mažiau tikės pranešimais apie gresiantį pavojų.
O tokių įspėjimų vėl smarkiai padaugės, ypač artėjant NATO susitikimui Madride birželio mėnesį, kurio dienotvarkėje, nors dar ir nežinia, kokia forma, bus ir galima Ukrainos bei Gruzijos narystė.
AP/Scanpix nuotr.
Jeigu ši tema bus apeita, kils didžiulis tiek Ukrainos, tiek Gruzijos žmonių nusivylimas.
Yra teigiančių, kad pirmąjį Rusijos kovos, reikštos ultimatyvia forma dėl tolesnės NATO plėtros, etapą V.Putinas pralaimėjo. Dabar jis nebegalįs visiškai atsitraukti nuo Ukrainos sienos, bet dėl galimų sunkių ekonominių pasekmių negalįs ir pulti. Bet ir NATO gretose ne viskas sklandu – jau kelios, tarp jų ir stiprios, Aljanso narės abejoja dėl Ukrainos ir Gruzijos narystės.
Savaime suprantama, Rusija didžiulėmis pastangomis sieks, kad abejojančių atsirastų daugiau. Keista būtų manyti, kad V.Putinas tiki visiškai sustabdysiąs NATO plėtrą, o ateityje – ir Ukrainos bei Gruzijos narystę.
Pagrindinis Kremliaus tikslas – laimėti laiko. Kiek? Manau, bent iki 2030 m. Kodėl? Rusija nelabai ir slepia, kad jai, NATO priešininkei, jo plėtra daug kainuoja.
Naudinga pavartyti Rusijos leidinius, skirtus kariniams reikalams, reformoms, naujoms technologijoms. Kas skaito ne „nugara“, gali surasti įdomių dalykų.
Neseniai buvo paskelbtas straipsnis, kad modernizuotos radiolokacinės sistemos visa apimtimi pradės veikti po 8 metų.
Nuo 2008 m. Rusija ėmėsi sparčios kariuomenės modernizacijos, bet vis tiek, išskyrus strateginę ginkluotę, kurią panaudoti reiškia ir patiems susinaikinti, visose kitose srityse NATO smarkiai lenkia Rusiją.
Bet kuris Rusijos susidūrimas su NATO jai būtų paskutinė Pompėjos diena.
Štai todėl bergždžios visos kalbos apie karą Europoje. Nebus ir plataus masto Rusijos karo su Ukraina.
Klaidingai teigiama, kad viskas yra „Putino galvoje“. Yra kariuomenių štabai, karinių įmonių vadovai, rimti ekonomistai su konkrečiais skaičiavimais, kokie resursai, kokios net ir nedidelio karinio susidūrimo ekonominės pasekmės.
Susiję straipsniai
Pagaliau yra jau nuvažiavę traukiniai. Ukraina į Rytus nebepasuks. Buvo metas, kai V.Putinas planavo padaryti Ukrainą kuriamo Eurazijos projekto atrama. Bet su Maidanu šis projektas jeigu Kremliaus galvose dar ir nežlugo, tai atsidūrė labai arti šiukšlių dėžės.
Tačiau Donbasas, kad ir įstrigęs ilgalaikio įšaldyto konflikto zonoje, amžinai ten negalės likti. Šiuo metu Dūmos siūlymas V.Putinui pripažinti dvi separatistines atplaišas yra tylaus šantažo Ukrainai įrankis.
V.Putinas kol kas to nepasirašo, mojuoja Minsko susitarimais, iš kurių Kijevas jau seniai nori pasitraukti. Tačiau taip atsitikus V.Putinas tą pačią dieną pasirašys Dūmos atsiųstus popierius.
Neverta spėlioti, kas po to. Artėjant kadencijos pabaigai, krintant reitingams ir aštrėjant vidaus politinėms kovoms prezidento V.Zelenskio laukia sunkios dienos.
Didžiulė jo klaida – susipriešinimas su buvusiu prezidentu P.Porošenka. Tačiau ir pastarojo politinis prisikėlimas naujuose rinkimuose pergalės nežada.
Gali atsitikti taip, kad išvarginti kylančių kainų, karų ir nepaliaujamų gandų apie dar didesnius karus rinkėjai nušluos buvusius ir išsirinks naują vadovą, kaip sako Seimo narys A.Ažubalis, su Perejaslavo sutarties kvapu.