Pirmąjį 2007-ųjų „Pirmadienio degustacijos“ rašinį norėčiau skirti jiems - virtuvės meno kūrėjams.
Restoranų, užeigų, picerijų, blyninių vyriausiesiems virėjams ir virėjoms.
Moterims ir vyrams, kurių dažniausiai nematome, kurie tik per tarpininką - dailiai vilkintį kelnerį - klientų teismui pateikia savo kūrinius.
Karštus, šaltus, minimalistinius, puošnius, etnografinius, modernius, originalius, nukopijuotus.
Kartais puikius, kartais - visiškai nevykusius.
Taigi, kokią vietą mūsų ir mūsų valstybės gyvenime užima virėjai?
Beje, supratote visiškai teisingai - ne politikai, ne verslininkai, ne sportininkai, o virėjai. Klausimas provokacija kvepia dėl dviejų priežasčių.
Pirma, dėl paties termino, suteikto asmeniui, kuriančiam gastronomijos meno kūrinius.
Virėjas - tai tas, kuriam lemta virti. Įsivaizduojame: didžiulis puodas ant ugnies, jame burbuliuoja riebus viralas, šalia - prakaitą braukiantis apkūnus žmogus su šaukštu.
Štai jis - virimo meno atstovas. Tik kažin ar jis galėtų kokią nors įtaką daryti visuomenei ar juolab - valstybei.
Šiek tiek kitaip į virėją žiūri Pietų Europa.
Vyriausiajam virimo (ir kepimo, marinavimo, raugimo, troškinimo bei kitų sudėtingų maisto gamybos operacijų) specialistui ten suteiktas prestižu dvelkiantis titulas - chef - šefas. jis aprengtas balta uniforma aukšta apykakle, dailiomis sagomis, su Europos Sąjungos simbolika ir išsiuvinėta pavarde.
Taip vilkintis virimo reikalų specialistas panašesnis į armijos generolą, o ne į viralą maišantį pavargėlį.
Kita vertus, klausimas dėl virėjų įtakos visuomenei ir valstybei pas mus iš tiesų iki šiol nelabai gvildentas. Visi kasdien ką nors valgo, kitaip juk ir negalėtų būti.
Valgį kasdien kas nors pagamina. Žodžiu, nuoga arba pusnuogė fiziologija, ir tiek.
Genialūs virėjai būtent tam ir reikalingi, kad tą nuogybę priverstų atsitraukti.
Dailūs, išmoningi patiekalai džiugina pojūčius, pakelia nuotaiką, padeda gyventi. Bet genialių virėjų misija - ne vien ši: jutiminius pojūčius versti estetiniais.
Ji - kur kas platesnė ir strategiškai svarbesnė: gerinti šalies įvaizdį, sutvirtinti piliečių tautinę sąmonę, stiprinti turizmo potencialą ir t.t.
Netikite? Reikia pavyzdžių? Prašom.
Šių eilučių autorius drauge su kitais Romoje dirbančiais užsienio žurnalistais 2006-ųjų spaudos asociacijos „Stampa Estera“ premiją skyrė tokiam ponui Gualtiero Marchesi.
Jis yra virėjas. Šis simpatiškas 76 metų senukas iš Milano nuveikė neįtikėtinai daug: sunaikino, rodės, amžiną italų menkavertiškumo jausmą prieš kaimynus prancūzus.
Iki Gualtiero Marchesi italų virtuvė buvo laikoma kaimo virtuve: geri, sveiki patiekalai, bet grubūs, beformiai, neestetiški (žr. spagečių su pomidorų padažu prikrėstą lėkštę).
Iki Gualtiero Marchesi prancūzai šaipėsi iš italų maccheroni ir tarpusavyje dalijosi „Michelin“ restoranų gido žvaigždes.
Gualtiero Marchesi apvertė itališkos virtuvės sampratą, suteikė jai spalvą, formą ir koncepciją.
Jo restoranas Milane pelnė tris „Michelin“ žvaigždes.
Kaimišką itališkos virtuvės etapą ekscentriškasis virėjas užbaigė simboliniu patiekalu: auksiniu risotto.
Iki tol risotto buvo niekinamai vadinamas ryžių koše ar ryžiene.
Gualtiero Marchesi aukso spalvos ryžius patiekė juodoje lėkštėje, o viršuje, ant parmezano dulkių sluoksnio, paklojo gryno aukso plokštelę. Taškas. Italų virtuvė pakeitė įvaizdį.
Pasaulyje pasklido kitokia Italijos virtuvės samprata: ne tik sveika, įdomi, labai įvairi, bet ir kūrybiška, moderni.
Prancūzijos kultūros ministras ta proga italui Gualtiero Marchesi suteikė savo šalies menų ir literatūros kavalieriaus titulą.
Žinoma, ne visur virėjams pasiseka nuveikti tiek daug - sužadinti tautines ambicijas, pakeisti šalies įvaizdį.
Ir ne visur kultūros ministrai susipranta virėjams suteikti menų ir literatūros kavalieriaus titulą.
Kai kur tai nuskambėtų tiesiog kaip skandalas ar anekdotas.
Ir vis dėlto šalies įvaizdis priklauso ne tik nuo kelių asfalto kokybės ar mobiliųjų telefonų skaičiaus tūkstančiui gyventojų.
Priklauso ir nuo to, koks aromatas sklinda iš restoranų virtuvės.
Ir nuo to, kokią vietą visuomenėje turi vyriausiasis virėjas.
Tai galima suprasti iš paprasto klausimo, kuris dažniausiai pateikiamas savaitgaliais.
Vieni klausia: „Kur šįvakar vakarieniausime?“
Kiti klausia: „Ką šįvakar eisime valgyti?“ Treti klausia: „Pas ką šįvakar eisime vakarieniauti?“
Nuoširdžiai viliuosi, kad kūno ir sielos pojūčius šiemet patikėsite tikriems virtuvės genijams.
Jie - greta mūsų.