Tai – ne “Oskarų” apdovanojimų ceremonija ar vakarėlis Holivudo žvaigždės namuose. Panašiai pastaraisiais metais didžiausios Lietuvos alaus daryklos švenčia naujos alaus rūšies gimimą.
Nenuostabu. Juk mėgindami vieni nuo kitų atplėšti bent dalį šio gėrimo mėgėjų, verslininkai negaili didžiulių sumų. Praėjo tie laikai, kai užtenkdavo truputėlį pakeisti receptūrą, užklijuoti naują etiketę ir, prašom, naujas alus.
Dabar investuojami milijonai litų. Ir į jo sukūrimą, ir į reklamą.
Tačiau kiekvienam gimusiam šioj žemėj tenka ir mirti. Kadangi aludariai aiškina, kad jų produktas - “gyvas organizmas”, ši taisyklė tinka ir jam. Tačiau skirtingai nuo krikštynų iškilmių, alus miršta patyliukais – jis tiesiog išnyksta.
“Mirusių sielų” - gausybė
Alaus mirtimi nevadinčiau tokių atvejų, kai darykla keičia vadinimąją “šeimą”. Na, gerai, Kaune buvo verdamas “Ragutis”, kuris tapo “Horn”. Lyg ir nieko keisto, skonio pokyčius, kad ir ką sakytų ekspertai, pastebėjo nedaugelis.
Tačiau palaukite, gerbiamieji. O kur dingo visai neblogo skonio šios daryklos “Juodas”? Na, nepasakysi, kad sušmėžavo kaip krintanti žvaigždė. Greičiau praskriejo per parduotuves kaip kometa, palikdama galiausiai išblėsusią uodegą.
Panašus likimas ištiko ir “Ragučio” virtą “Bock”. Nekrologo niekas neparašė ir nė metų nesulaukusiam “English Ale”, kurio taip pat lentynose jau nematyti.
O kas paskelbė apie “Utenos alaus” gaminto “U Beer” mirtį? Niekas. Jo tiesiog neliko. Lygiai taip pat, kaip neliko ir keisto Šiaulių “Gubernijos” gaminto “Kristall” alaus, kuris buvo nei skustas, nei luptas – toks “pusiau kvietinis”.
Ei, o gal kas matėte užsilikusio “Deginto”, kurį, atrodo, dar visai neseniai pompastiškai pristatė “Švyturys”? Bent jau aš – ne.
Išnyko ir “Kalnapilis Black”, kurio krikštynose lūpine armonikėle svečius linksmino juodaodis (matyt, pagal alaus pavadinimą) bliuzo muzikantas iš JAV. Panevėžiečiai numarino ir “Kalnapilis Red” alų, nors jis iš pat pradžių buvo ne tik parduodamas buteliuose, bet ir pilstomas baruose.
Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, ypač jei laiko mašina nukeliautume gerą dešimtį metų atgal. Ne kiekvienas net ir prisiekęs šiuolaikinis alaus mėgėjas bepasakys, kas gamino “Baltų”, “Kuršių”, “Gerą”, “Ūkininkų”, “Laplandijos”, “Dešimtuką”, “Sartų” ar “2000 jėga” alų. Nors tai – ne mažųjų, o šiame straipsnyje jau minėtų alaus daryklų produktai. Ir toli gražu dar ne visi iš “mirusių sielų” sąrašo.
Keiksnoja pernelyg mažą Lietuvą
Beje, peržvelgus jau nebeegzistuojančias alaus rūšis, krinta į akis tai, kad daugelis jų buvo ganėtinai išskirtinio skonio. Nemažai antkapių pastatyta tamsaus alaus rūšims.
Aludariai sutartinai dievagojasi, kad dėl tokių nesėkmių kalta per maža Lietuvos rinka. Atseit, originalesnis alus gali būti tik proginis, kurį pirkėjas kartą kitą paragauja, o paskui grįžta prie įprasto skonio.
Teisybės šiuose žodžiuose, be abejo, yra. Juk kur kas didesnėse valstybėse net ir alaus magnatai nesibodi eksperimentuoti, nes yra tikimybė, kad naują rūšį pamėgs bent vienas iš šimto vartotojų. Lietuvoje to per maža, kad būtų pelninga nauja rūšis.
Tačiau galiu lažintis, kad mūsų daryklos visvien leisis į naujas avantiūras. Ir vėl gamins degintą, skrudintą, raudoną ar juodą alų. Ir vėl jis išnyks, pasirodęs trumpam lyg jaunas mėnulis.
Tačiau ar nuo to blogiau pirkėjams? Juk didesnė pasiūla visuomet geriau, nei deficitas. Tik skaudu tam, kuris vienądien atėjęs į parduotuvę vitrinoje nebepamatys mėgstamos rūšies. Ir apie tai nesužinos iš anksto. Nes alus miršta tyliai.