„Tai vynas, kurio mano proprosenolis tikrai negėrė. Toks jau buvo XIV amžius - puiki poezija ir gana prastas vynas. Dabar, atrodo, viskas atvirkščiai“. Lyg juokais, lyg rimtai ištaręs šiuos žodžius, grafas Serego Alighieri mostu pasiūlė užsukti į degustacijos salę.
Pirmąjį „Amarone della Valpolicella“ gurkšnį įsiminiau visam gyvenimui: iš pradžių nosį sugnybė sodrus, sunkiai nusakomas egzotinių vaisių uogienės, prieskonių aromatas, paskui burną užliejo tirštas, sunkus, „riebus“ vyno skonis.
Su raudonuoju vynu „Amarone della Valpolicella“ mane prieš dešimt metų supažindino grafas Serego Alighieri - legendinio Toskanos poeto Dante Alighieri palikuonis. Mandagus ir paprastas, kaip dera tikram mėlynojo kraujo aristokratui, grafas trumpai paaiškino savo ryšį su Verona, su vynu ir su „Dieviškosios komedijos“ autoriumi.
O istorija tokia: juodųjų gvelfų iš Florencijos ištremtas ir už akių kelissyk pasmerktas mirti, Dante Alighieri apsistojo Veronoje. Antrasis didžiojo poeto sūnus Pietro Alighieri netoli Veronos, Garganjago vietovėje, įsigijo dvarą, kuriame nuo 1352 metų balandžio 27 dienos gyvena Florencijos dinastijos atstovai.
Praėjus beveik septyniems amžiams Alighieri pavardę garsina poeto palikuonys. Tiesa, ne poezijos lankose, o vynuogynuose. Senajame Serego Alighieri dvare - 130 hektarų vynmedžių ūkis ir modernūs vynininkystės įrenginiai. Čia atsiranda unikalus vynas - „Amarone della Valpolicella“. Tai gryniausia vyno poezija, kurios autoriai - Valpoličelos slėnio kalvos ir „Dieviškosios komedijos“ kūrėjo palikuonys.
Apie „Amarone della Valpolicella“ verta smulkiau pakalbėti dėl trijų priežasčių. Pirma, jis - vienas prabangiausių, įdomiausių ir madingiausių raudonojo Italijos vyno panoramoje.
Antra, „Amarone“, nors ir garsus, nors ir svarbus, tačiau vis dar lieka užgožtas kiek pabodusių garsenybių, tokių kaip Pjemonto „Barolo“ ar „Barbaresco“, Toskanos „Brunello di Montalcino“ ar supertoskanietiškųjų iš tarptautinių vynuogių rūšių. Ir trečia, tai grynai „žieminis“ vynas, jis ne tik sušildo, bet ir puikiai tinka prie žvėrienos, troškintų riebesnės mėsos patiekalų, kuriuos paprastai valgome rudenį ir žiemą.
„Amarone della Valpolicella“ - tikrai įdomus produktas ir techniniais gamybos aspektais, ir neįtikėtinais pojūčiais, kuriuos patiria ragautojas. Vynas spaudžiamas iš trijų rūšių - 'Corvina', 'Rondinella' ir 'Molinara' vynuogių, kurios paprastai renkamos spalio viduryje.
Tačiau kilmingoms „Amarone della Valpolicella“ etiketėms skirtos vynuogės iš karto nepakliūva po presu. Vyndariai kruopščiai atrenka geriausias vynuoges ir dviem trims mėnesiams „padžiauna“. Beje, kabučių čia gal net ir nereikėtų, nes šį neįprastą vyno gamybos procesą italai vadina appassimento - išdžiovinimas.
Peržiemojusios dėžėse, kurios paprastai paliekamos atviros specialiai vėdinamuose ūkio sandėliuose, vynuogės praranda pusę savo pirminio svorio. Todėl neverta piktintis, kad „Amarone della Valpolicella“ - labai brangus: iš 100 kilogramų šviežiai skintų vynuogių išeina apie 20-30 litrų vyno (maždaug 35 tradicinės talpos buteliai).
Išspaustos sultys mirkomos mėnesį ar net pusantro, nes džiovintų vynuogių odelės labai nenoriai atiduoda spalvą. Po fermentacijos vynas perpilamas į ąžuolo statines arba mažas statinaites barrique ir brandinamas mažiausiai dvejus metus, po to dar pusmetį - buteliuose.
Vynas iš džiovintų Valpoličelos slėnio vynuogių dabar - įžymybė, kurią liaupsina vyno kritikai, dievina vyno snobai, medžioja vyno kolekcininkai. Tačiau visuotinės egzaltacijos chore beveik nebegirdėti šio legendinio vyno atsiradimo istorijos. Ta istorija - nei žavinga, nei kilminga, o smagiai kurioziška. „Amarone della Valpolicela“ atsirado per klaidą.
Iki 1953 metų tokio vyno išvis nebuvo. Užtat buvo iš tų pačių vynuogių Veronos apylinkėse spaudžiamas ir visų labai mėgstamas „Reciotto“. Šis saldus desertinis vynas taip pat daromas išspaudus du tris mėnesius džiovintas vynuoges, bet fermentacija apdairiai sustabdoma, kad susikaupęs cukrus liktų gyvuoti. Prieš 57 metus kažkuris vyndarys neapsižiūrėjęs paliko „Reciotto“ fermentuotis tol, kol cukrus beveik išsivaikščiojo. Išėjo labai įdomus sausas vynas. Iš piktumo, kad jis nebesaldus, kažkas naują kūrinį pavadino „Amarone“ (kartuolis).