Sidabriniai indai

Per daugybę šimtmečių sidabro indai susitapatino su sakralumo ir karališkumo, dieviškumo ir prabangos sąvokomis. Seniausiais laikais Asirijos bei Mesapotamijos gyventojai paslaptinga balkšva šviesa švytintį metalą – sidabrą – laikė dievo Mėnulio metalu. Įvairios paskirties sidabro dirbinius savo kūriniuose mini Homeras ir Herodotas, Šventajame Rašte taip pat išsamiai aprašomos monetos bei sidabro dirbiniai, tarp jų ir indai. Jie puošė imperatorių bei karalių stalus, buvo ir yra naudojami šventose apeigose visame pasaulyje.

Jau tuomet šis taurusis metalas buvo itin mėgiamas – ir ne tik todėl, kad gražiai, aktyviai atspindi šviesą (senovės Romoje jis pavadintas „argentum“, kas reiškia „baltas, blizgantis“) ir tuo nepaliaujamai traukia godžią žmogaus akį. Pasirodo, šis linksmas, gražus metalas turi ir gydomųjų ypatybių, kurias žmonės pastebėjo dar gilioje senovėje. Negalėdami paaiškinti tikrųjų sveikatą gerinančių priežasčių, žmonės gerdavo sidabriniuose induose palaikytą vandenį, jausdami akivaizdžią naudą organizmui ir kartu sudievindami metalą, iš kurio tie indai buvo pagaminti.

Dabar mums jau gerai žinoma, kad sidabras turi dezinfekuojamųjų ypatybių – sidabro jonai lokalizuoja įvairias organizmui kenksmingas bakterijas – jas apgaubia, ir šios pasišalina iš organizmo, jam jų taip ir neįsisavinus. Kitų šaltinių teigimu, sidabro jonai bakterijas ne tik lokalizuoja, bet ir sunaikina. Kad ir kaip ten būtų, sidabriniuose induose laikomas vanduo profilaktiškai veikia žmogaus organizmą, stiprindamas imuninę sistemą ir visiškai jam nepakenkdamas.

Jei abejojate, padarykite eksperimentą: pamerkite dvi gėles – vieną į paprastą, kitą į sidabrinę vazą, ir po kelių dienų pastebėsite akivaizdų skirtumą tarp jų. Sidabrinėje vazoje pamerkta gėlė vis dar stovės iškėlusi žiedą, o gėlė paprastoje vazoje jau prašyte prašysis išmetama. Taip ir su žmogaus organizmu. Manoma, kad veikdamas kaip natūralus antibiotikas sidabras sunaikina per 650 ligas sukeliančių organizmų. Be to, sidabras yra netoksiškas, jis stimuliuoja kaulų priaugimo procesą, du kartus pagreitina pažeistų audinių gijimą ir t. t. Štai kodėl sidabro jonai jau daug dešimtmečių naudojami medicinoje žaizdoms gydyti (sidabro milteliai, purškiamas sidabro tirpalas, žaizdų tvarsčiai).

„Be abejo“, – atsakytų bet kuris su sidabro gamyba susijęs specialistas. „Dabar sidabrą galima laikyti klasika, neginčijamai „įaugusia“ į mūsų buitį“, – mano sidabrinių indų ir įrankių salono vedėja Tatjana Nirenberg, ne vienerius metus besisukanti tarp šių grožybių.

Sidabras itin vertinamas dėl savo plastiškumo, nepaprasto minkštumo – iš jo galima pagaminti skaidrią plokštelę, kurios storis būtų tik 0,00025 milimetro, o vieno gramo sidabro grūdelį galima ištempti iki 2 km ilgio voratinklio storumo siūlelio. Toks šio metalo „paklusnumas“ leidžia juvelyrams su juo iki valios „žaisti“ ir nudirbti pačius netikėčiausius dalykus.

Štai kodėl sidabras iki šiol labai paplitęs ir jo dirbiniais ne tik puošiamasi, bet jis taip pat naudojamas ir buityje, išliejus praktiškus, kasdienybėje būtinus dalykus – ir dabar iš jo gaminamos vazos, padėklai, įvairūs dėklai dėkliukai, indai indeliai. Be to, sidabriniai daiktai – patvarūs, juos, tinkamai prižiūrint, galima paversti šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.

Anksčiau tai buvo netgi populiaru – turtingesnių šeimų atstovai nepagailėdavo pinigų vardiniams sidabro dirbiniams, tad jų, ypač indų, su šeimos inicialais ar monogramomis nemažai galima rasti antikvarų parduotuvėse.

Kurti sidabrinę savo šeimos istoriją, žinoma, niekas netrukdo ir dabar. Pasak ponios Tatjanos, pas mus populiaru naujagimiui lankymų, krikštynų proga dovanoti sidabrinį šaukštelį – neretai ir vardinį. Tad jei dar neturite namuose panašaus palikimo iš savo tėvų ar protėvių, sidabrines šeimos vertybes galite pradėti kaupti jau dabar.

Senajame žemyne bene labiausiai sidabro gavyba ir apdirbimu dar keliolika amžių prieš mūsų erą garsėjo dabartinis Italijos regionas, buvęs, galima sakyti, sidabro populiarinimo lopšiu – dar III a. pr. Kr., laimėję Antrąjį pūnų karą prieš Kartaginą, romėnai užgrobė ir Kartaginai priklausiusius sidabro rūdynus.

Tačiau V a. žlugus Romos imperijai, Europoje beveik visiškai sužlugo ir sidabro rūdų gavyba. Ir tik apie XI–XII a. vėl suklestėjo sidabro išgavimas, pirmiausia Harco kalnyno masyve, dabartinių Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Čekijos šalių teritorijose. Įdomu, kad ir šiais laikais sidabras iš Italijos, tarsi menant senuosius pūnų karų laikus ir tęsiant antikines sidabro išgavimo ir apdirbimo tradicijas, pripažįstamas kaip vienas kokybiškiausių Europoje.

Čia sidabrakalyste užsiima ištisos šeimos, savo amatą perėmusios iš prosenelių, išlaikiusios senąsias sidabro apdirbimo technologijas ir paslaptis. Tad iš Italijos vežami sidabro indai neretai yra ne tik kokybiški, bet ir unikalūs, vienetiniai.

Europoje aukštos kokybės sidabriniais gaminiais, ypač stalo įrankiais, garsėja ir Anglija – iš čia atvežami vadinamieji „karališkieji“ stalo įrankiai, kurių gamyba užsiima prestižinė įmonė „Cars“, gaminanti juos ir pačiai Anglijos karališkajai šeimai.

Bet kokiu atveju, renkantis ir ne žymiausių gamintojų sidabrinius indus ar įrankius bei ieškant kokybiškiausių, verta žinoti paprastą tiesą – kuo gaminio paviršius labiau blizga ir spindi, tuo aukštesnės technologijos buvo naudojamos jį gaminant ir tuo didesnę patirtį turintis meistras buvo prie jo prisilietęs.

Sidabrą reikėtų prižiūrėti atidžiau nei paprastus indus, todėl tikrai neverta jų dėti į indaplovę. Pasak ponios Tatjanos, tai tas pats, kas įdėti brangią vakarinę suknelę kartu su kojinėmis į skalbimo mašiną. Juos vertėtų plauti rankomis, iššluostyti švelniu medvilniniu skudurėliu, leisti nudžiūti ir tik tada sudėlioti į vietas. Retkarčiais, maždaug kas 4 mėnesius, būtina nuvalyti nuo jų apnašas specialia servetėle, kurią galima įsigyti bet kurioje sidabru prekiaujančioje juvelyrinėje parduotuvėje.

Svarbu žinoti, kad sidabras oksiduojasi, tad sidabrinius indus reikėtų laikyti ten, kur oras mažiau juda, nėra didelės temperatūrų kaitos, tuomet daiktas, nors ir kasdien naudojamas, ilgiau atrodys nepriekaištingai. „Svarbiausia – nebijoti prižiūrėti“, – šypsosi ponia Tatjana.