Šio sezono drabužių salonuose – absoliuti disharmonija. Šiandien mados kasdienybėje triumfuoja spalvų kakofonija, kurios įtakai nedrįsta pasipriešinti nei Giorgio Armani, nei Gianfranco Ferre, ką jau kalbėti apie mados pasaulio mirtinguosius.
E.Pucci idėjų atgimimas
Paradoksalu, bet stilius, kuris jau seniai buvo prarytas trečiojo tūkstantmečio technologijų, ir vėl atsigauna šiandien, tapo kracho pradžia XX a. penktajame dešimtmetyje jį sukūrusiam Florencijos dizaineriui Emilijui Pucci’ui.
Geltonos kanarėlių spalvos, fuksijos, turkio ir rožinės spalvų magija, užbūrusi pasaulį kartu su toskaniečio Emilio Pucci etikete, tapo bankroto pradžia ją išgalvojusiam “spalvų markizui”.
Jei šiandien degančios spalvų kakofonijos genijus galėtų atgimti ir pasivaikščioti svajonių miesto Milano gatvėmis, tikriausiai ironiškai atsidustų: ”Pasaulis nesukūrė nieko naujo”.
Sunku patikėti, tačiau E.Pucci’o nemirtinga idėja atgaivinama trečiąkart per penkerius pastaruosius metus. “Pučizmo manija” ir vėl siautėja Milano aristokratijos sluoksniuose. Ir greičiausaiai užsibus ten ilgiau, negu baigsis vasaros sezonas.
Siauros ir lygiagrečios, plačios banguojančios ir nuolat pasikartojančios tarsi mozaikos, primenančios popieriaus karpinius geometrinės figūros mirga ant madingiausių vasaros drabužių. Jos triumfuoja rankinių, diržų, basučių ir galvos apdangalų salonuose.
Nuo rėkiančių spalvų derinių svaigsta galva net Italijos aukštuomenės dievinamuose paplūdimiuose Gėlių krante tarp Rapalo ir San Remo. Juostų išvagotus bikinius galima pamatytii ant kruizinių laivų denių. Juostos, kubai, bumbulai juda ir keičiasi lyg košmariškame sapne.
Iš pirmo žvilgsnio, tokie keisti spalvų deriniai galų gale pakeri. Ir, aišku, neplanuotai atsiduria atostogų lagamine. Mados maniakai – italai dėl to nė kiek nesijaudina. Svarbiausia, kad drabužių spinta dvelktų žaismingomis vasaros atostogų nuotaikomis. Pernykštėms mados tendencijos nei vyrų, nei dailiosios lyties garderobe lyg ir nelieka vietos.
Šios vasaros stilius kažkuo primena vaikystės sapnus. Visai nerealius, bet pilnus kunkuliuojančių emocijų, “rožinių” svajonių.