Atsiradusi sąvoka „dizaino viešbutis“, dažnai kartojama ir vartojama, tapo (kaip, beje, ir pats žodis „dizainas“) išsunkta tarsi citrina dėl pažinties su „Juicy Salif“. O gal išsipūtusi?
„Dizaineriškais“ save laiko ir mūsiškio viešbučio „Šekspyras“ (Rygoje – „Gutenbergs“, Taline – „Three sisters“) stiliaus vietelės, jaukų teatrališkumą, kartais pagardintą šiuolaikinio dizaino iškarpomis, pateikiančios kaip „dizainomano“ dėmesio vertą sprendimą.
Tačiau visiškai nebūtinai gero dizaino viešbutis bus pripažįstamas „dizaino viešbučiu“ – ar toks yra, pavyzdžiui, Arnės Jacobseno „Radisson SAS“ Kopenhagoje? Vadinasi, „dizaino viešbutis“ – tai kur kas daugiau nei puikus interjeras ir architektūra. „Dizaino viešbučiai“ atspindi įvairias dizaino ideologijas, o jų esama ne vienos – nuo Ulmo mokyklos iki Memfio, nuo Richardo Sapperio iki Philippe‘o Starck. Jie gali būti jaukūs ir šalti, dideli ir mažučiai, išpuošti ir ne itin ištaigingi, romantiški ar pompastiški – juos vienija dėmesys detalei.
Kokie dar požymiai? Dizaineriai cituoja vieni kitus – dažnai kalba apie baldus, šviestuvus, nes net ir originaliausias snobas originaliausiame interjere ieško kažko pažįstamo. Juk tai ne naktinis klubas, viešbutyje reikės užmigti! O matyti baldai kaip QC ženklelis. Taip lengviau patikėti idėja.
Įprastos interjero specialistų gudrybės čia sustiprinamos iki įspūdingo grotesko: šviestuvas tik vienas, bet poros metrų skersmens, lengva draperija dengia ne vieną, bet visas sienas.
Būdas paspalvinti kasdienybę
Keliautojus ir viešbučių svečius galima suskirstyti į kelias kategorijas: pavargę verslininkai, gausybė turistų bei džiugūs įspūdžių ieškotojai. Pirmieji, nuolat keliaujantys ir dažnai į tas pačias vietas, ieško komforto, galimybės „atrasti savo lovą toli nuo namų.“ Jiems nereikia staigmenų. Antrieji renkasi pagal kainą, staigmenų jiems reikia dar mažiau. Ir vieni, ir kiti stropiai tepasi džemą ant bandelės ir maukia sultis iš nepadoriai mažų stiklinaičių šiltų tonų „pusryčių restoranuose“, o iš savo numerio atsimena tik filmą, žiūrėtą jau snūduriuojant.
O štai tretiesiems (kai kas įtaria, kad jie egzistuoja tik rinkodaros specialistų vaizduotėje – taip, tai tie patys, kurių vonios kambarys yra gerovės oazė) reikia įspūdžio. Ar ne todėl garsusis Ianas Shrageris savo viešbučius lygina su spektakliais: fojė kaip įžanga, preliudija į viešbučio dramos veiksmą, pasibaigiantį įspūdingu ir būtinai netikėtu finalu – svečio kambariu. Ar ne todėl išgarsėjo?
Garsenybės garantija
Žmonėms patinka garsūs vardai. Tam tikra psichografinė visuomenės kategorija – siekiantieji, arba aspiruotojai, – visuomet stengiasi arba išgarsėti, arba atrodyti būtent tokie. Į tokius piliečius taikosi (mąstant rinkociniškai) pasaulinio garso dizainerių samdytojai.
Philippo Starcko pavardė tarsi garantuoja įspūdžius ir moralinį pranašumą prieš nebuvusius ir nemačiusius. Net pasakoti nereikia. Tas, kuris giriasi nakvojęs „Four seasons“ – pasipūtėlis, o paviešėjęs „dizaino viešbutyje“ – žinovas.
Žvelgiant pozityviau, kiekvienas dizaino žvaigždūnas ar žvaigždūnė yra beveik neišvengiamai labai savita ir stipri asmenybė, kurios talentas nesunkiai persmelkia formas, erdves ir procesus. Be to, kiekvienas jų dirba originaliai ir dažnai netikėtai – nes kitaip kokia gi prasmė? Todėl, rinkdamasis nakvynę Riminio „duoMo“, renkiesi Rono Arado stilių, dar vienu aspektu išsiskiri iš niekinamos pilkos masės.
Tai autentiškumas
Geras dizainas yra medžiagos buvimas savimi, nors ir labai netikėtame vaidmenyje. Tuo jis skiriasi nuo puošybos. Efektas pasiekiamas ne imituojant prabangias medžiagas ir brangias technologijas, bet jas netikėtai gretinant su tinkamomis pigiomis arba dar brangesnėmis. Tarsi organinis maistas – skonis keistokas, bet 100 proc. tikras.
Kitas būdas – idėjos išgryninimas, jei ne supaprastinimas. Jeigu visas interjeras baltas, geriau jau jis turėtų tvirtą pagrindą taip pigiai kurti išskirtinumą.
Mastelis ir neįmanoma misija
Dar vienas būdas tapti ne šiaip, bet „dizaino viešbučiu“ – nustebinti. „Bet juk taip negali būti!“ – turi (bent mintyse) sušukti kiekvienas svečias. Nieko įprasto, nieko savo, nieko mielo tradicine prasme. Beje, ar pastebėjote, kad beveik visi reiškiniai šiais laikais jau turi ir netradicinių prasmių – pradedant bažnytine santuoka ir baigiant, na, taip, – viešbučiais.
Turbūt labiausiai savo neįprasto mastelio objektais pagarsėjo Philippas Starckas.
Priverčia grįžti
Vienaip ar kitaip „dizaino viešbučiai“ stengiasi užgauti jautrią stygą: nors ir trumpai pagyventi taip, kaip tau neleidžia įvairios nelemtos aplinkybės ar drąsos būti nesuprastam stoka; įžūli romantika; narsa nebandyti įtikti kiekvienam... Kas tik nori. Tai priemonės, kurių tradiciniai viešbučiai dar nesiima dėl standartiškai suprantamo tinklo stiliaus vientisumo, korporatyvinio nerangumo ir daugelio kompanijų rykštės – keliaklupsčiavimo rinkos tyrimams ir tikslinėms grupėms.
Tačiau tikiu: ateis laikas, kai „nedizainiški“ viešbučiai bus mažuma. Kažkaip įtikėjau, kad architektūros stilių daugiau nebebus, ir visuotinės pakantos pilkumai nebeliks. Tik ar greitai?