Iš tiesų ploto sutaupoma nemažai. Juk padoriam valgomajam dvidešimties „kvadratų“ būtų mažoka, o dabar jį atstoja tiesiog stalas su kėdėmis. Tarsi valgomojo simbolis, jo esminis elementas. Net ir neatskiriamąją valgomojo detalę – indaują – retai pamatysi moderniame interjere. Panašiai nutiko ir su biblioteka, tapusia keliomis knygomis ant žurnalinio stalelio...
Nusižiūrėjus į Niujorko vadinamuosius butus be sienų (loft), bandoma gyventi atvirai, kaip Soho. Tiesa, nors kas antras lietuvis statybininkas, jonas mekas tikrai yra net ne kas dešimtas. Bet mokomės.
Utilitarusis amžius
Kita priežastis, dėl ko išnyko valgomasis, yra tai, kad net ir prakutęs lietuvis nesamdo tarnų (kažkoks nepadorus žodis...). Kaip, beje, ir prakutęs belgas. Utilitarusis amžius. Atskiro kambario nebeskiriama, nes nėra kam į jį ir iš jo nešioti maistą („aš jums ne tarnaitė!“).
Kaltas ir spartėjantis gyvenimo tempas, vartojimo lenktynės, efektyvumo siekimas – kuo greičiau nuo stalo prie televizoriaus.
Dvi lygiavertės koncepcijos
Taigi – valgomojo nebėra. Kur valgome? Pirma atsakykime, kaip valgome? Tiksliau, kada? Ar kasdien, ar tik savaitgaliais, per šventes susėdame kartu? Iš čia ir dvi beveik lygiavertės koncepcijos – valgomoji zona kaip virtuvės ir kaip svetainės dalis. Panašiai parenkami ir baldai – derinant prie svetainės ar prie virtuvės, arba – kaip minėta – parenkami antikvariniai, istorinės funkcijos simboliai, importas iš praeities, simbolizuojantys tradiciją ir darnią šeimą.
Ketvirtas kelias, gal įdomiausias – pabrėžtinai modernus valgomojo stalas, dažniausiai stiklinis, „tirpstantis“ bendrame vaizde ir nelabai pritaikytas kasdieniam naudojimui. Tai greičiau statuso įrodymas, baldas kaip eksponatas – būtinas, nors nereikalingas.
Tiesiog būtinas valgomojo zonos atributas – specialus apšvietimas. Žvakidės išnyko kartu su porcelianiniais sriubos dubenimis ir stalo sidabru, tad dažniausiai pasirenkami kryptiniai alogeniniai „spigintuvėliai“ arba kabantis šviestuvas, kurio šviesa „ištraukia“ stalo plokštumą ir nuo jos reflektuoja į aplink jį sėdinčiųjų veidus, kartu suvienydama – kaip Van Gogo paveiksle „Bulvių valgytojai“. Jauku ir šilta.
Toks šviestuvas didžiąją šviesos dalį kreipia žemyn, į šonus skleisdamas tik išsklaidytą ar atspindėtą šviesą. O jei ši „lempa“ nėra vienintelis šviesos šaltinis – dar smagiau (juk ne balanos gadynė), nes išskaidytas apšvietimas toks pat jaukus, bet optiškai nemažina erdvės.
O štai iškilmingai vakarienei reikia stiprios tolygios šviesos. Bet ar mums reikia? To vargo?
Jei valgomąjį priskiriame virtuvei, esam arčiau realybės. Vis dėlto tai nėra vien virtuvės stalas, ant kurio kočiojama tešla ir vyniojami balandėliai. Tokie darbai perkelti ant begalinių stalviršių. Virtuvei priskirtas valgomasis paprastai kuklesnis, praktiškesnis.
Stikliniai stalviršiai ir audiniu aptrauktos kėdžių atkaltės čia nepageidaujamos. Nuolat skubančiajam labiausiai tinka virtuvės „baras“, kažkada buvęs neatsiejama „euroremonto“ dalis. Jis arba paaukštintas iki tikro baro, arba yra tokio paties aukščio kaip ir virtuvės spintelės. Abiem atvejais reikalingos aukštesnės nei standartinės kėdės, ant kurių patogu greit (pasilypėjus) prisėsti. Šonu. Nes nėra kada. Pavalgysim kavinėj.