Ar mes labai atsiliekame nuo naujausių vyno madų? Ar mūsų taurėse — ta pati aromatų puokštė, kaip ir garsiausių vyno valstybių sostinėse?
Patyrinėkime Italijos vyno madas. Ši Viduržemio jūros šalis turi 460 vyno rūšių-teritorinių nominacijų ir 800 tūkst. vyno ūkių. Pagamina penktadalį visos planetos, trečdalį—Europos vyno produkcijos.
Tokioje vyno jūroje klaidžioja netgi patyrę vyno žmonės. Tuo tarpu eilinius smalsuolius gelbėja vyno mados: jie ragauja tai, ką pataria someljė, vyno vadovai, vyno žurnalai.
Yra Italijoje, žinoma, ir vyno maištininkų. Jie gidų nevarto, perka tai, ką randa didžiųjų prekybos centrų lentynose. Naivus tikėjimas: į prekybos centrų lentynas keliauja laikmečio sumodeliuotas vynas. Tam tikri aromatai, tam tikras tirštumas, tam tikros skonio savybės. Tuo rūpinasi, žinoma, ne prekybos centro direktorius, o vyno gamintojai. Jie stengiasi, kad vynas būtų šiuolaikiškas, neatsiliktų nuo mados ir kitų gamintojų.
Prieš keletą dešimtmečių, kai dar nebuvo prekybos centrų, vyno madas diktavo šeimos vyndarys. Tokia mitinė asmenybė iš kaimo vynuogynų , pas ją italai kartą per mėnesį birbindavo su mažiuku FIAT „Cinquecento“, ant kurio stogo puikuodavosi „damigiana“-54 litrų talpos stiklo butelis apipintas vytelėmis. Jame kliuksėdavo raudonas, jaunas, gerklėje gerokai perštintis, 10,5—11,5 laipsnių stiprumo vynas. Grubokas, užtat labai ekologiškas vakarienių palydovas. Greičiau kasdienis maisto produktas, nei išskirtinis degustacijų objektas.
Paskui atėjo „barrique“—mažų prancūziškų ąžuolo statinaičių-mada. Save gerbiantis vyno ūkininkas iš rinktinių vynuogių išspaustą vyną keletą mėnesių arba keletą metų brandindavo elegantiškai vadintose statinaitėse. Taip atsirado terminas „vino barricato“—medyje brandintas vynas. Jis buvo gerokai tirštesnis už kaimiškąjį ir kvepėjo vaniliniais sausainiais.
Vieną beprotiškai tvankią vasarą—maždaug prieš dešimtį metų-Italija atrado ir sutartinai pamėgo baltąjį vyną. Lengvos struktūros, gundančiais egzotiškų vaisių, šviežiai nupjautos žolės aromatais dvelkiantis vynas tapo gero skonio ženklu.
Tačiau baltųjų vasariškas šėlsmas truko neilgai. Mados podiumą vėl užėmė raudonieji. Bet šįsyk tai buvo vynai—monstrai: kvepiantys uogienėmis, šokoladu, odos gaminių dirbtuve ir asfaltu. Sunkūs, galingi, tiršti, stiprūs. Ir, žinoma, bjauriai brangūs. Juos praminė „grandi vini“—„reikšmingi vynai“. Kai kas tuos „reikšmingus vynus“ juokais siūlė ne iš taurių gerti, o šaukšteliu kabinti—tarsi šokoladinį kremą.
Vyno aistruolių protus, širdis ir gomurius užkariavo Toskanos „marmeladiniai“-„Brunello di Montalcino“, Bolgerio „supertoskanietiškieji“, Pjemonto „Barolo“, Veneto „Amarone“.
Nauja mada pridarė rūpesčių ne tik vyno vartotojams, gamintojams, bet ir restoranų savininkams. Jiems teko keisti valgiaraščius: juk prie spagečių su pomidorais ir bazilikais sunkiasvorio Umbrijos „Montefalco Sagrantino“ nepasiūlysi. Lengvą Viduržemio jūros virtuvę išstūmė valgiai iš raudonos mėsos, žvėrienos. Sūriai „paseno“ dar vieneriais—dviem metais, o jų faktūra tapo panaši į Kararos marmuro luitus.
Tokias itališko vyno madas entuziastingai įvertino amerikietiškų vyno žurnalų su savo sensacingais reitingais. Viskas labai paprasta: šiek tiek tarptautinėmis vynuogių rūšimis atskiestas Toskanos „sangiovese“ tapo labai panašus į Kalifornijos, Australijos, Pietų Afrikos, Čilės raudonuosius. Taip atsirado savotiškas vyno „makdonaldas“: skonis vienodas, pojūčiai ragaujant-vienodi, vertinimai—panašūs. Naujasis ir senasis vyno pasaulis stebuklingai suartėjo.
Laimei, mada įnoringa ir neprognozuojama. Tirštų raudonųjų vyno „uogienių“ bumas, atrodo, jau eina į pabaigą. Italijoje ryškėja naujos vyno vartojimo tendencijos. Galimas daiktas, neaplenks jos ir Lietuvos vyno entuziastų.