Nelabai garsus. Nepernelyg banalus. Ir ne beprotiškai brangus. Jeigu reiktų apibūdinti vyną, kuris šiuo metu dominuoja vienoje svarbiausių vyno kultūros valstybių Italijoje, šie neiginiai tiktų geriausiai.
Kita vertus, trys kategoriški „ne“—tai jau beveik maištas, kone revoliucija. Prieš ką maištauja naujų vyno madų kūrėjai Italijoje? Prieš garsius vyno gamintojų vardus ir prestižines etiketes. Prieš vyną, kurio ragavimas verčia karštligiškai pasitikrinti likusius banknotus piniginėje ar banko sąskaitoje. Ir prieš banalų vyną,-tą, kurį siūlo ragauti visi restoranai, visi vyno barai.
Baronų, markizų ir kitų vyno aristokratų liga italai jau persirgo. Amerikietiškuose vyno žurnaluose apdainuotų vyno pavadinimų manija taip pat nieko nebedomina. Šį rudenį Romoje pasirodžiusio įtakingo vyno gido „Espresso 2008“ nuomone, italus domina ne pavadinimai—lyderiai, o pavadinimai-autsaideriai. Kuklus, nebrangus, geras vynas. Anaiptol ne pats geriausiais, ne “top” ir ne “super”.
Ateinančiais metais didžiausio susidomėjimo sulauks išraiškingas vynas. Vyndariams teks vaikytis ne absoliutaus vyno tobulumo, o skonio ir aromato tipiškumo. Tai toks nelabai tradicinis atvejis, kai iki šiol niekam nerūpėjęs Pjemonto “barbera” privers dulkėti lentynoje daugybę prestižinių nominacijų laimėjusį “barolo”. “Vietinės reikšmės” Sardinijos “vermentino” nurungs tarptautiniuose konkurse pripažinimo sulaukusį “chardonnay”.
O triženklę eurų sumą kainuojantis “supertoskanietiškas”, galimas daiktas, pralaimės populiarumo varžybas iki šiol nelabai girdėtam Pietų Italijos raudonojam iš Irpinijos.
“Espresso 2008” pateikė penkias dešimtis “autsaiderių“, kurių kainos įvarys priepuolį vyno snobams—nuo 8 eurų (27 litai) iki 30 eurų (100 litų). Prestižinio vyno medžiotojams įvarys depresiją ir pavadinimai: jie negirdėti ir beveik nežinomi. O vyno spintose garsias vyno etiketes kaupiantys investuotojai liks it musę kandę: didžiuma „autsaiderių“ reikia gerti šiandien arba rytoj, o ne po dešimties metų.
Geopolitikos požiūriu pastaruoju metu vis dažniau laimi vyno „provincijos“, o ne vyno „metropolijos“. Amžinai madingus regionus Toskaną ir Pjemontą užgožė Sicilija, Sardinija, Kampanija, Markės, Pietų Tirolis. Šių regionų vyndariai stengiasi vartotojams nepiršti vyno pagaminto iš tarptautinių vynuogių veislių—„chardonnay“, „sauvignon“, „merlot“, „cabernet—sauvignon“. Jie vis daugiau „žaidžia“ su vietinėmis, plačiajam pasauliui mažai girdėtomis veislėmis—„cataratto“, „pecorino“, „malvasia“, „lagrein“, „nero d‘avola“.
Nenumaldomai keičiasi ir vyno aromato bei skonio matmenys. Anksčiau „geras“ raudonasis vynas kvepėjo oda, šokoladu, asfaltu, o jo konsistencija labiau priminė uogienę, o ne vyną. Baltasis kvepėjo ananasais, tropikų žolynais ir buvo panašus į vaisių kompotą.
Šiemet triumfuoja aromatų natūralumas, gaivumas, paprastumas, išraiškingumas. Ragaujant vyną, burnos „nepjauna“ aršūs taninai, nekamuoja ketvirtį valandos trunkantis poskonis ir įkyrus aromatų šleifas.
O svarbiausia—geriant vyną nebeatrodo, jog valgomas vanilinis kremas. Galingi medžio, ąžuolinės statinės aromatai nebeužgožia uogiškosios vynuogių prigimties.
„Geras vynas—tai tas, kuris gimsta vynuogyne, o ne vyninėje, pasitelkus biochemijos išradimus“—vis dažniau tvirtina vyno žinovai. Žinoma, tai nereiškia, kad enologija—vyno gamybos mokslas—atsisako technologijų progreso. Pažangios technologijos vynui reikalingos. Bet ne tam, kad „reguliuotų“ vyno skonio savybes, o tam, kad vyndariams pavyktų sėkmingai išvengti vyno ydų.