Žąsys jau iš­skri­do keps­niais

Tur­gu­je prieš šven­tes nu­peš­ta, iš­da­ri­nė­ta ir gra­žiai su­pa­kuo­ta „stan­dar­ti­nė“ žą­sis kai­na­vo dau­giau nei 100 Lt, an­tis – apie 50 Lt. Ko­kių nors bai­mių dėl paukš­čių gri­po ūki­nin­kui iš­girs­ti ne­te­ko. Pir­kė­jai kaip tik ieš­ko­jo lais­vė­je au­gin­tų žą­sų ir an­čių. Ne vie­nas mies­tie­tis pa­gei­da­vo ir iš­kart kep­to paukš­čio...

V. Ko­cha­naus­kas ati­tin­ka­mo­se tar­ny­bo­se tei­ra­vo­si dėl paukš­čių gri­po. Pa­si­ro­do, ūki­nin­kai per­spė­ti ne­iš­leis­ti an­čių ir žą­sų to­liau kaip 3 km nuo na­mų. Ma­tyt, li­gos pa­vo­jin­ges­nės di­die­siems paukš­ty­nams, jiems ir tai­ko­mi ap­ri­bo­ji­mai. Ki­ta ver­tus, bet ko­kie pra­ne­ši­mai apie pa­sau­ly­je siau­čian­čias paukš­čių li­gas tik di­di­na Lie­tu­vos kai­mo ūkių pro­duk­ci­jos pa­klau­są. Po šven­čių V. Ko­cha­naus­ko kie­me li­ko tik po­vai, pa­tarš­kos ir de­ko­ra­ty­vio­sios viš­te­lės.

Ūki­nin­ko pa­tir­tis liu­di­ja, jog gy­vų ir skers­tų paukš­čių, kiau­ši­nių pir­kė­jai ieš­ko tur­gu­je, at­va­žiuo­ja net iki na­mų. At­si­kan­dęs in­ten­sy­vaus ūkio pro­duk­tų, mies­tie­tis ieš­ko tik­ro kai­mie­tiš­ko mais­to. Ta­čiau paukš­čių au­gin­to­jai su­ne­ri­mę dėl at­ei­ties. Nuo 2009 m. bus vi­siš­kai li­be­ra­li­zuo­ta Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) že­mės ūkio rin­ka - į Są­jun­gą bus ga­li­ma įvež­ti pro­duk­tus iš vi­sų tre­čių­jų pa­sau­lio ša­lių.

Iš­ky­la rim­ta pro­ble­ma: kaip var­to­to­jai iden­ti­fi­kuos ES (ir Lie­tu­vo­je) pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją? Kol kas sun­ku at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar su­ge­bės Lie­tu­vos ir ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių ūki­nin­kai at­si­lai­ky­ti prieš Pie­tų Ame­ri­kos, Piet­ry­čių In­di­jos, Ki­ni­jos ūki­nin­kus, pri­sis­ta­ty­sian­čius į mū­sų rin­ką su pi­ges­ne pro­duk­ci­ja.

Ūki­nin­kas V.Ko­cha­naus­kas dau­giau nei de­šimt­me­tį ver­čia­si pri­žiū­rė­da­mas ne­men­ką paukš­čių ūkį. Ver­slui mo­der­ni­zuo­ti so­die­tis pa­nau­do­ja už tur­gu­je par­duo­tą ūkio pro­duk­ci­ją gau­tus pi­ni­gus. Du paukš­čių tvar­tai ap­rū­pin­ti šil­dy­tu­vais, pa­ša­rų da­ly­tu­vais, o ne­se­niai ūki­nin­kas įsi­gi­jo ma­lū­ną. Iš kai­my­nų pir­ko dau­giau nei 100 t kvie­čių. Juos ma­la, mai­šo su paukš­čiams le­sin­ti skir­tais mi­ne­ra­li­niais prie­dais ir ga­mi­na pa­ša­rus.

Pen­ke­rius me­tus V. Ko­cha­naus­kas pa­ša­rus pir­ko vie­no­je grū­dų įmo­nė­je, ta­čiau kas­met jų ko­ky­bė pra­stė­jo, o kai­na ki­lo. Pas­ta­ruo­ju me­tu per die­ną paukš­čiams su­le­si­na­ma apie 2 t sa­vo ūky­je pa­ga­min­to „mik­so“.

Ne­tra­di­ci­niu va­di­na­ma­me ūky­je V. Ko­cha­naus­kas lai­ko apie 3 tūkst. plunks­nuo­čių, ta­čiau per se­zo­ną už­au­gi­no ir par­da­vė apie 30 tūks­tan­čių.

Sa­vait­ga­liais V. Ko­cha­naus­kas sa­vo „tar­ny­bi­niu“ au­to­mo­bi­liu va­žiuo­ja į tur­gų Kė­dai­niuo­se, Šiau­liuo­se ar Kau­ne. Pir­kė­jams ūki­nin­kas siū­lo švie­žią paukš­tie­ną, kiau­ši­nius, gy­vus paukš­čius, pa­va­sa­riais - vie­na­die­nius viš­čiu­kus, an­čiu­kus, žą­siu­kus.

Ša­lia „tra­di­ci­nių“ ne­men­ką pa­klau­są tu­ri de­ko­ra­ty­vūs paukš­čiai: per­li­nės viš­te­lės – pen­tar­dos, pli­ka­kak­lės, olan­dų lo­ken­vel­de­rių, pran­cū­zų hau­da­nų, bel­gų ba­se­tų, In­di­jos peš­tu­ki­nių veis­lės viš­tos, po­vai. Vie­na­me tvar­to ap­tva­re au­gi­na­mos eg­zo­tiš­kos viš­tos, paukš­čių au­gin­to­jų va­di­na­mos „in­diš­kais neg­rais“. Jų juo­dos ne tik plunks­nos. Juo­da ir mė­sa, ir krau­jas tam­ses­nis.

V. Ko­cha­naus­kas paukš­čių ūkį kū­rė įsi­gi­jęs ke­le­tą su­by­rė­ju­sio ko­lū­kio kiau­lių tvar­tų. Spe­cia­ly­bės ži­nių sė­mė­si Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, Že­mės ūkio rū­mų or­ga­ni­zuo­tuo­se mo­ky­muo­se bei se­mi­na­ruo­se. Ūkio ap­skai­tą pa­ti­kė­jęs tvar­ky­ti Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos Kau­no ra­jo­no biu­ro spe­cia­lis­tams. Ver­slo nau­jo­vių ūki­nin­kas „pri­si­ren­ka“ da­ly­vau­da­mas įvai­rio­se že­mės ūkio pa­ro­do­se, mu­gė­se, taip pat ben­drau­da­mas su ki­tais ša­lies paukš­čių au­gin­to­jais.

Pa­grin­di­niai ūkio dar­bi­nin­kai – šei­mos na­riai. Ūkio stra­te­gi­ja – V. Ko­cha­naus­ko rū­pes­tis: kiek in­ku­ba­to­riuo­se iš­pe­rin­ti viš­čiu­kų, žą­siu­kų, an­čiu­kų, ka­la­ku­čiu­kų, kiek jų par­duo­ti, kiek au­gin­ti. Vė­liau at­lie­ka­ma se­lek­ci­ja – at­ski­ria­mi veis­li­niai pul­kai, nu­ma­to­ma, kiek bus par­duo­ta gy­vų paukš­čių, kiek pa­skers­ta.

Dau­giau­sia už­sa­ky­mų ūki­nin­ko šei­ma su­lau­kia prieš Ka­lė­dų šven­tes. Tuo­met per pa­rą ten­ka ap­do­ro­ti apie šim­tą paukš­čių. Ypač pa­gei­dau­ja­mos eks­ten­sy­viu bū­du už­au­gin­tos žą­sys.

Ato­kvė­pio lai­ko­tar­pis ūki­nin­kams – dvi pir­mo­sios sau­sio sa­vai­tės. Vė­liau paukš­ty­ne pra­si­de­da dar­bai. Įjun­gia­mi in­ku­ba­to­riai. Pir­mie­ji pū­kuo­tu­kai pra­de­da­mi par­da­vi­nė­ti va­sa­rio mė­ne­sį. Kiau­ši­nių pa­klau­sa di­džiau­sia prieš Ve­ly­kų šven­tes, nors pir­kė­jų pa­kan­ka vi­sus me­tus.

Be­je, apie pir­kė­jus. Kas­met au­ga jų iš­si­la­vi­ni­mas. Mies­tie­čiai ėmė la­biau rū­pin­tis mais­to sau­ga, do­mi­si, ko­kia­me ūky­je už­au­gin­tas paukš­tis, ar ne­le­sin­tas hor­mo­nų „pra­tur­tin­tais“ pa­ša­rais. Ša­lies mies­tų tur­guo­se vyks­ta ašt­ri kon­ku­ren­ci­ja tarp įvež­ti­nių (ge­ro­kai pi­ges­nių) že­mės ūkio pro­duk­tų, ir vie­ti­nių. Jei prieš de­šimt­me­tį pir­kė­jui bu­vo tas pat, ko­kį pro­duk­tą rink­tis, šian­dien jis ne­abe­jo­ti­nai ren­ka­si lie­tu­viš­ką.

Ir dar pa­si­žiū­ri, kad už pre­kys­ta­lio sto­vė­tų ne per­par­da­vi­nė­to­jas, o pats ūki­nin­kas. Pir­kė­jų V. Ko­cha­naus­kas su­lau­kia ir sa­vo ūky­je. Tuo­met sve­čiai įsi­ti­ki­na, jog paukš­čiai au­ga kaip „mo­čiu­tės kie­me“ – gau­da­mi įvai­rių na­tū­ra­lių pa­ša­rų, ma­ty­da­mi sau­lę, jaus­da­mi lais­vę.

Jau ke­lio­li­ka me­tų ūki­nin­ką V. Ko­cha­naus­ką ka­muo­ja pro­ble­ma dėl tu­ri­mų že­mės skly­pų kon­so­li­da­vi­mo. Jo že­mė ke­lio­se vie­to­vė­se, prie na­mų, ša­lia Gy­nios upe­lio, tik ne­di­de­lis skly­pas. Ki­tas - už 10 km nuo na­mų, kur V. Ko­cha­naus­kui pa­vy­ko nu­si­pirk­ti bu­vu­sių kiau­lių fer­mų pa­sta­tus. Jei pa­vyk­tų že­mę „at­si­kel­ti“ prie na­mų, ūki­nin­kas ga­lė­tų plės­ti ūkį, jį mo­der­ni­zuo­ti. Ta­čiau tam vien žmo­gaus va­lios ar no­rų ne­pa­kan­ka.

Šian­dien ūki­nin­kų so­dy­ba gy­ve­na nau­jo dar­by­me­čio lau­ki­mu. Pa­kan­ka rū­pes­čių V. Ko­cha­naus­ko žmo­nai Li­nai, ant­rą­ją kla­sę Bab­tuo­se lan­kan­čiai duk­rai Kris­ti­nai, vie­ne­rių me­tų sū­nui Val­dui, darbš­čia­jai mez­gė­jai ir ver­pė­jai uoš­vei Ge­no­vai­tei Jo­gai­lie­nei.