Nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (tiksliau kalbant, jų stygius sovietinėse parduotuvėse), jų skonis ir kvapas vis dar persekioja laisvos Lietuvos valgytojus ir net profesionalius valgio gamintojus.
Sovietinė maisto vartojimo diktatūra taip įaugo į lietuvių buitį, kad šiandien, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktų, tik atsargiai pradedama išsivaduoti nuo pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus.
Net 50 metų rusiškas “obščepitas”, sovietiniai kulinariniai leidiniai, valgymo “mokytojai” per žiniasklaidą, kino filmus stengėsi įdiegti rusinamam lietuviui, ką ir su kuo jis turi valgyti.
Pvz., mėsą leistina troškinti tik vandenyje, ir jokiu būdu tai negalima daryti aluje, giroje, suloje arba su medumi, kaip nuo senų senovės darė lietuviai. Aviena rusų medikų buvo išbrokuota, kaip nevalgoma, nes turi specifinį kvapą. Taip iš lietuvių mitybos buvo išguita aviena. Lietuviai nuo senų senovės mokėjo pasigaminti daug avienos valgių.
Kiekviena kaimo bobutė žinojo, kad pridėjus į avieną keletą prieskoninių žolelių, kurios auga čia pat patvoriuose ir pagrioviuose, bet koks avienos “negeras ir neskanus” kvapas pradingdavo. Kitą vertus, net ir atkampiose bakūžėse, varganoje buityje buvo žinoma, kaip galima pagaminti avienos valgius, kad avienos lajus nestingtų, o burnoje tirpte tirptų.
Pagal rusiškas kulinarines nuorodas sultinys būtinai turėjo būti valgomas su kiaušiniu, duona - su dešra, arbata - tai su citrina. Arbatą galima tik užplikyti verdančiu vandeniu ir tą nuovirą, laikomą visai darbo dienai ir, kuris nuo to laikymo įgaudavo specifinį šieninį pamazginį skonį ir kvapą, atskiesti virintu vandeniu.
Daug kas su nostalgija prisimena sovietinių valgyklų, ypač Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų didžiųjų plačiosios Rusijos miestų kavą iš puodo. Ją virdavo dideliuose aliumininiuose puoduose, ant kurių šonų būdavo nupaišyti dideli raudoni inventoriniai numeriai, iš ankstyvo ryto pasaldindavo, semdavo aliumininiais samčiais ir patiekdavo nuvarvėjusiais šonais kampuotose stiklinėse (“granionije stakany”).
Šios kavos išskirtinis priedas buvo kondensuotas pienas, kad verdama kava duotų “didelę putą”. Tų komunistinių standartinių nuorodų jokiu būdu nebūdavo galima pažeisti. Tai buvo lyg nerašytas įstatymas, kurio reikalavimai vaikams būdavo diegiami darželiuose, mokyklose ir pionierių lageriuose. Tėvams - darbininkų valgyklose, kurortuose ir sanatorijose, seneliams ir negalios žmonėms – prieglaudose. Meniu visiems buvo kaip konclageryje, - neskanus, bet užtat vienodas.
Lietuvoje rusiška sovietinė epocha paliko savo išskirtinį aromatą. Tai prisvilusio padažo su muilinu perdegusio aliejaus tvaiku, actu trenkiančių barščių ar visą dieną kaitinamos kopūstienės, išpampusių teftelių arba, kaip Klaipėdoje taikliai vadindavo “Tumėno kotletų” (keturi penktadaliai duonos ir vienas penktadalis mėsos), kelioliką kartų kaitinto cheko, visą dieną titane verdamos beskonės ir šutusio šieno kvapo saldžios arbatos bei linoleumo grindų, kurias plaudavo chlorkalkėse mirkytais skudurais, apvyturiuotais apie kelis šerius turinčius šepečius. Prie šio aromato puokštės būtinai dar reikėtų pridėti ir paminėti savotišką “tupyklų” “aromatą”, kuris klientą pasitikdavo vos įėjus į valgyklą.
Bet smagiausi aromatai - sovietinių dešrų. Vilniaus – Maskva traukiniai kvepėdavo tauriais rūkytų dešrų, kumpių ir lašinių kvapais: Maskvos valdininkams vežamų kyšių aromatais. O visi į Maskvą ir iš jos riedantys elektriniai traukiniai atsiduodavo pigiosios “Atskirosios” dešros kvapais, nes visa Rusija dešrą pirkdavosi tik Maskvoje. Kituose Rusijos miestuose dešros tiesiog net nebūdavo.
Dešros aromatai šiaip būtų ir gana apetitiški, jei traukiniuose jie nebūtų sumišę su tų laikų sovietinių vagonų tualetų smarve. Spėkite, kuo skirdavosi geri Lietuvos tiekėjai nuo prastų? Gerųjų “pramušėjų” kvapas būdavo “skanesnis”. Geri tiekėjai vežamų kyšių neskubėdavo dalynti, pirmiausia įsikurdavo viešbučiuose, išsivėdindavo traukinių tvaiką ir tik tada, jau skaniai kvepiantys, nešdavo įtakingiems Maskvos valdininkams atvežtas gėrybes.
Prakalbus apie traukinius, būtinai prisimena ir geležinkeliečių “solianka”. Tai būdavo firminis vagonų restoranų patiekalas. Metaliniuose dubenėliuose patiekdavo drungno sočiai druska ir pipirais “pagardinto” nuoviro, kuriame atvirai plūduriuodavo kitų patiekalų likučiai, būtinai papuošti viena žalia alyvuoge.
“Vinis” - virtos pieniškos dešrelės su konservuotais žirneliais. “Tarybinės”, kurių pavadinimu dabar spekuliuoja kai kurie kulinariniai mažaraščiai ir kurių komunistinių bacilų paveiktoje smegeninėje “tarybinis” asocijuojasi su “gera kokybė”, būtina priminti pagrindinį firminį išskirtinį sovietinių dešrelių bruožą: celofaninį apvalkalą, kurį nulupti galėdavai tik ją išviręs, bet jei tą akimirką pražiopsodavai, apvalkalą jau reikėdavo lupti su mėsa ir nuo jo peiliu arba dantimis tą mėsą skusti arba gremžti.
Pagrindinis karštųjų patiekalų garnyras būdavo skysta bulvių košė, kurią užtikrintais šaukšto judesiais trimis bangomis ant metalinės lėkštės išdėstydavo virėjos, čia pat dėdavo “tumėno maltinuką” ir būtinai viską užpildavo rausvu miltingu užpilu”. Ta rusiška “padlivka” “gerai” tikdavo žuviai ir paukštienai, mėsai ir daržovėms.
Virėjoms reikėdavo žinoti tik vieną padažą, o iš prieskonių vien tik laurų lapus ir pipirus. Dar būdavo gvazdikėliai, cinamonas ir muskatų riešutai, bet tai tik pačio aukščiausio lygio restoranuose ir konditerijoje.
Nepamirštami rusiški “obščepito” indai ir įrankiai. Masinei mitybai buvo prigamita kalnai metalinių lėkščių ir dubenų, valgytojui dažniausiai pateikiamų šiek tiek riebaluotų su atitinkamu sovietinės buitinės chemijos aromatu - pagal sovietinę higieną šluostės ir mazginiai turėdavo būti mirkomi chlorkalkių skiedinyje.
Maskva ir Leningradas Baltijos šalių gyventojus stebindavo savotiškai patiekiamais valgymo įrankiais, kurie būdavo praskalaujami karštame vandenyje nuo maisto likučių ir dar šilti, šlapi, suverčiami ant taukuotų padėklų. Gerai dar, jei galėdavai šaukštams ir šakutėms (peilių dažniausiai nebūdavo, o jei būdavo, tai klientui būdavo duodami prie kasos ir tik valgantiems retomis progomis gaminamais nemuštos mėsos kepsnius) rasti servetėlių nusišluostyti. Servetėlės taip pat būdavo “taupiai” supjaustytos į tris dalis.
Okupacijos metais visi restoranai ir kavinės privalėjo gaminti tik Maskvoje patvirtintus patiekalus. Valgių gamybai, kaip niekur kitur pasaulyje, vadovavo absoliutūs kulinarijos analfabetai, - ne kulinarai, o gydytojai.
Beje, dar ir dabar tas atavistinis sovietinis reliktas gajus Lietuvoje. Šiandien absoliučiai nieko kulinarijoje ir valgių gamybos technologijose neišmanantys veterinarijos gydytojai reguliuoja ir nurodinėja kaip, ką ir su kuo valgyti, kaip gaminti, kas žmogui gardu ir kas neskanu.
Negana to, valgio gamintojus, ir pačius valgytojus ėmėsi mokyti jau ir kai kurie kalbininkai. Pavyzdžiui, pagaminai Vienos šnicelį (visas civilizuotas pasaulis žino, kad jis gaminamas iš veršienos), o kalbininkai jį verčia vadinti pjausniu, nors pjausnį gali atpjauti ir nuo plekšnės, ir nuo saliero.
Kalbininkų dėka iš Lietuvos akimirksniu dingo antrekotai, bifšteksai, langetai, romšteksai, rostbifai, šniceliai, kotletai (kiaulienos nugarinės pjausnys būtinai su šonkauliuku be lašinių ir jokiu būdu nemuštas), kurie šiais pavadinimais žinomi visiems pasaulio valgytojams, nesvarbu, ar jis gyvena Japonijoje, ar Egipte, ar Švedijoje
Seimo nariai valgyti nemoka
Sovietinių mitybos dalykų rusai lietuviams brukte įbruko. O išmokyti gražiai valgyti, kultūringai elgtis prie stalo, valgymo etiketo “pamiršo”. Iki okupacijos Kauno žemės ūkio mokykloje, kur kaimietukės buvo ruošiamos šeimininkauti savo ūkiuose, mergaitės būdavo mokomos valgyti pasikišus po pažastimis storiausius knygų tomus, - jei knygos iškrisdavo, - tokiai nevėkšlai būdavo didžiausia gėda. Taip būdavo pratinama sėdėti prie stalo tiesiai, nesiramstyti alkūnėmis, neskeryčioti rankomis, mokėti racionaliai naudoti savo judesius prie stalo.
Pažiūrėkime, kaip valgo savo valgyklose kai kurie mūsų išrinkti Seimo ir Vyriausybės atstovai. Jau kelintą kadenciją regime mūsų tautos gėdą - dalis Seimo narių ir valdininkų ne tik nemoka sėdėti prie stalo, jie nežino, kaip taisyklingai reikia laikyti rankose valgymo įrankius, nemoka valgant naudoti šakučių, peilių, šaukštų. Na, o pats valgymo procesas: savotiškai įdomus sriubų šlerpštimas, ekskliuzyvinis maisto kramtymas išsižiojus, būtinos užstalės šnekos, vadalojant kąsnį pražiotoje burnoje kažką primena. Tad ačiū Dievui, kad tos valdžios žmonių valgyklos yra uždaros, neprieinamos kitiems piliečiams.
Nesuprantama, kodėl geriau ar blogiau mokantieji, keistai besielgiančių nepamoko - gal gėda dėl kolegų neišsiauklėjimo, o gal ir patys nelabai yra užtikrinti? Kodėl Seimo, Vyriausybės, savivaldybių valdininkai nėra mokomi užstalės ir valgymo etiketo, gerų manierų, - juk visiems akivaizdu, kad čia jiems tikrai ir žinių, ir praktikos nearti dirvonai?
Dar įdomiau už valdžios žmones elgiasi naujieji lietuviai. Kur daugelis jų prieš tai yra gyvenę, sunku atsekti, bet atkreipkite dėmesį į tai, kaip jie elgiasi per prezentacijas, pokylius, restoranuose ir kavinėse. Vien žiūrint iš šalies jau ima gėda ir gailestis dėl to, kad tai yra tavo tautiečiai, kad tai yra iš išorės gražūs, šiandien jau brangiai ir skoningai apsirengę “ponai” ir “ponios”, tik su civilizacijos nemačiusių, kaimiškai provincialiais blogąja prasme elgesio ir etikos įpročiais, chamiškomis manieromis.
Tas pats sakytina ir apie “žvaigždes”. Kuo daugiau makaluoja rankomis (judesių koordinacijos sutrikimas medicinoje suprantamas atitinkamu susirgimu, liga), tuo labiau pabrėžia savo nesugebėjimą taisyklingai dėstyti minčių, tuo didesnė “žvaigždė”. Kuo didesnė “žvaigždė”, tuo daugiau ji turi ryti, žagsėti, riaugėti ir garsiai gadinti orą.
O pažiūrėkite kaip sėdi prie stalų kai kurios panelės vadybininkės ir visokios kitokios sekretorės, - grakščiai sulinkusios, elegantiškai išsiskeryčiojusios arba seksualiai gultinai užgulusios stalus viliote vilioja į neištirtus tolius.
Neatsisakoma bolševikinių įpročių
Nors ir kaip būtų keista, šis civilizuotus žmones stulbinantis konservatizmas, įsiėdęs į lietuvių sąmonę, verčia šimtus žmonių laikytis šių idiotiškų, kažkada kažkieno iš “viršaus nuleistų” nurodymų.
Kodėl per visas šventes visi sutartinai lyg pagal lagerio viršininko komandą gaminasi virtų daržovių su dešra ir majonezu mišrainę, vadinama “Sostinės salotomis”? Kodėl lietuviui kasdien reikia suvalgyti išplaktą, kiaušinyje ir džiūvėsiuose apvoliotą bei degintų riebalų pripampusį sovietinį lietuvišką sovietinį karbonadą, nors po tokio maisto visi sutartinai raitosi nuo skausmų skrandžiuose ir geria vaistus nuo sutrikusio virškinimo?
Kodėl per Naujųjų sutikimą geriamas gazuotas vynas, matyt, tyčiojantis pavadintas “sovietskoje šampanskoje”? O tas komunistinis bukagalviškų tostų sakymas, kurio tikslas - greičiau visus nugirdyti? Kodėl lietuviai prie ypač gero lietuviško alaus, gamina rusišką užkandą - duoną su česnaku ar žirnius su svogūnais? Kodėl Lietuvoje pievagrybiai į salotas dedami tik konservuoti, nors visame pasaulyje jie valgomi žali ir dar nė vienas nuo to nemirė?
Kodėl lietuviai per 50 metų daržovių, žuvies, kalakutienos, žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalus? Kodėl lietuviai gerdami konjaką, “užkanda” citrina, o tą gazuotą šnypštalą “šampaną” – šokoladu? Beje, prie tikro šampano netinka šokoladas, kuris užgožia subtilų “Briut” skonį ir aromatą. Ir prie konjako netinka jokia užkanda, nes juo reikia mėgautis vienu ir jokiu būdu gerti ne tam, kad pasigertum, kaip būdavo įprasta kompartijos šulams).
Televizijos kanalų kulinarinių laidų vedėjai arba nemoka kalbėti lietuviškai, kas antras žodis – “ta prasme”, rodantis, kad tą priežodį naudojantis žmogus turi bėdų dėl savo protinio išsivystymo, nes niekaip nesugeba suformuluoti ir išreikšti minties, iš pradžių kažką pasako, o po to mėgina “ta prasme” pataisyti tai, ką ką tik pasakė, bet vis tiek nušneka į lankas…
Girto konditerio košmariškas sapnas
Bet pats baisiausias sovietinio kulinarinio meno išsigimimas matyti ir iki šiol nepamirštamas yra užstalės dizaine. Išpūstas, pompastiškai perkrautas, nieko bendro neturintis su realiu gyvenimu. Kažkada tokį stalo dizainą prancūzų kulinarai pavadino “beviltiškai girto konditerio košmarišku sapnu”.
Vaisiai kelių aukštų vazose. Butelių ešelonai ant stalo, perkrautos lėkštės ir kiekviena stalo kertelė. Štai kas veikė kompartijos komitetų klerkų-valgytojų psichiką, teikė pojūtį, kad yra perteklius. Ir visa tai būtinai būdavo demonstruojama filmuose ir šventiniuose televizijos “žiburėliuose”.
Bet mes keičiamės, keičiasi ir mūsų skoniai bei įpročiai. Ir nors dar galime regėti, kaip po tkonjako maukiamas alus, kaip bulvių salotos daromos su avokada, o lietuviška kiauliena patiekiama su konservuotu ananasu, kaip kiaulienos kepsnys apkepamas fermentiniu sūriu, kaip “poniutės” vietoj vyno geria vieną vermutą arba senelių ir vaikų gaivųjį gėrimą sangriją vietoje vyno, kaip gerame restorane kavos puodelyje patiekiamas arbatos dulkių popiermaišis, kaip Lietuvą užsieniuose ir užsieniečiams reprezentuoja vien tik žemiausio kulinarinio lygio, prasti kolchoziniai mužikiški badmečių bulvių valgiai (atrodo, kad lietuviai iki bulvių atsiradimo iš vis nieko nei valgė, nei gėrė, neaugino galvijų, kiaulių, avių, paukščių, javų ir daržovių, vaisių, žuvų, nepažino miškų gėrybių, nemokėjo medžioti ir žūklauti, nelaikė bičių, nemokėjo gamintis pieno produktų, nekepė duonos ir pyragų, nenaudojo mityboje mėsos produktų), bet jau matomi ir ryškūs pokyčiai, jau nebesilaikoma direktyvinių “iš viršaus” nuleistų instrukcijų, ką su kuo valgyti, jau nebebijoma, o ką pasakys kiti.
Daugelis lietuvaičių dar tebesilaiko konservatyvių sovietinio “obščepito” nuostatų ir nuorodų ką su kuo valgyti, tad jais šiandien pelningai naudojasi agresyvūs picerijų tinklai, lietuvių “kolchozinį nacionalinį patiekalą” cepeliną pakeitusį į picą. Paskutiniai tyrimų duomenys rodo, kad šių dienų vidutiniškas lietuvis vidutiniškai per metus suvalgo aštuonis kartus daugiau picų, panašiai tiek pat riebalais pripampusių bulvinių čipsų ir keturis kartus daugiau makdonaldinių mėsainių nei kolchozinių nacionalinių cepelinų.
Tiesa, šiomis dienomis visus tuos prastvalgius-greitvalgius jau išstūmė lyg ir turkiškai-graikiškai, bet iš tiesų šmugelinis lietuviškas donerkebabas (maltos lyg ir mėsos gabaliukai sugrūsti su kefyru ir chemizuotomis daržovėmis į bandelę). Suprantama, mes jokiu būdu neturėtume šito šūdmaisčio vadinti turkiškos arba graikiškos virtuvės valgiu – mirtinai įžeistume šių nacijų šventą požiūrį į maistą.
Dar daugiau – jau net kai kurie spaudos organai ėmėsi reitinguoti Lietuvos maitinimo įmones. Kai kur jau atsirado ir pastovios reitingų skiltys, kur galime įsitikinti, kad „picų restoranas“ (koks idiotizmas!) užima aukštesnę vietą už „Stiklius“.
Bet jei negalime lyginti lėktuvo su suvažinėtu katinu, tai kaip galime lyginti „La Povense“ restoraną su „Katpėdėlės“ greitmaisčio valgyklomis, „Ida Basar“ - su „Čilės pica“ užkandinėmis?
Kiek turėjo būti „nučiuožęs stogas“ valdininkui, leidusiam ir patvirtinusiam greitmaisčio ir picų valgykloms „restorano“ pavadinimą. O gal tas vargo bitė nieko daugiau gyvenime be savo virtuvėlės „chruščiovkėje“ nebuvo matęs, ir jam lėkštėje ant pliko stalo padėta pica pasirodė ypatinga serviravimo prabanga?
Normaliame civilizuotame pasaulyje tik aukščiausio lygio restoranų vertinimus atlieka inkognito tik aukščiausios klasės mitybos ir kulinarijos ekspertai ir tai kasmet kiti, - tokios yra šio žaidimo taisyklės. Valgyklos, ėdyklos (picerijos, užkandinės), kavinės, barai net nevertinami, - jie yra greitos, dažniausiai šaldytų maisto produktų, pusgaminių nevertinamos mitybos objektai. Panašiai, kaip krepšinio negalima žaisti su bilijardo kamuoliu...
Tikrieji gurmė (kas tai per sutvėrimai Lietuvoje dar nežinoma) jokiu būdu nesiima spręsti ir vertinti suvalgyto maisto ir gėrimų kokybės, aptarnavimo, serviravimo, interjero lygio, nes čia galima tik subjektyvi nuomonė, o ne neginčytinas verdiktas. Na, o Lietuvos žiniasklaidoje žurnalistiką mėginusioms studijuoti tamsaus kaimo mergelėms tai nė motais, joms, kaip komunizmo statytojų troikoms ir šarikovams, jų pačių nuomonė yra aukščiau pono Dievo. Įdomu, negi tokio pat nuopolio lygmenyje yra ir tų leidinių redaktoriai?