Dyg­liai, lukš­tai ir gardus minkš­ti­mas

Ži­no­ma per de­šimt rū­šių kaš­tai­nių. Dau­ge­lis jų au­ga Ki­ni­jo­je, tik val­go­mie­ji kaš­tai­niai – Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Nors me­džiai at­spa­rūs šal­čiams ir ga­li aug­ti iki pat Skan­di­na­vi­jos, kuo to­liau į šiau­rę, tuo bū­na ma­žes­ni ir ma­žiau de­ra. Šil­to kli­ma­to zo­no­se kaš­tai­niai už­au­ga iki 40 m aukš­čio, su­for­muo­ja gra­žų vai­ni­ką.

Kaš­tai­niai sprogs­ta ge­gu­žę, to­dėl pa­va­sa­rį il­gai at­ro­do kaip nu­džiū­vę.

Bir­že­lio pa­bai­go­je jie pra­de­da žy­dė­ti. Stam­būs žie­dy­nai su­krau­ti jau­nų ūg­lių ga­luo­se. Žie­dai la­bai kvap­ūs, juos gau­siai lan­ko bi­tės. Net ir by­ran­tys žied­la­piai dar ke­lias die­nas kve­pia, juos ga­li­ma rink­ti ir aro­ma­ti­zuo­ti ar­ba­tą. Aro­ma­tas pui­kiai lai­ko­si ir džio­vin­tuo­se žied­la­piuo­se.

Rug­sė­jo pra­džio­je kaš­tai­niai pir­mie­ji pra­de­da gels­ti. Tuo me­tu su­bręs­ta jų vai­siai. Nuo stip­raus vė­jo ar lie­taus jie krin­ta že­mėn. Kaš­tai­nius mėgs­ta miš­ko gy­ven­to­jai – ir smul­kūs grau­ži­kai, ir šer­nai. Stam­būs paukš­čiai, vo­ve­rės kaš­tai­nius kau­pia žie­mos at­sar­goms. Ne­su­rink­ti, ant že­mės gu­lin­tys vai­siai su­dygs­ta.

Kaš­tai­nių me­die­na tvir­ta, leng­va, at­spa­ri pu­vi­niams, nau­do­ja­ma sta­ty­boms bei bal­dų ga­my­bai.

Kaš­tai­nį ga­li­ma už­si­au­gin­ti sa­vo skly­pe, tik pir­mų­jų vai­sių teks lauk­ti 10–15 me­tų, o gau­saus der­liaus ti­kė­tis tik po 60 me­tų.

Sėk­los per žie­mą stra­ti­fi­kuo­ja­mos šal­dy­tu­ve (5 °C), pa­va­sa­rį leng­vai su­dygs­ta. Pir­muo­sius 3–5 me­tus me­dis au­ga lė­tai, vė­liau stie­bia­si grei­čiau.

Kaš­tai­niai nuo se­no ren­ka­mi kaip mais­tin­gi ir ver­tin­gi mais­to pro­duk­tai. Prie­šin­gai ne­gu rie­šu­tuo­se, kaš­tai­nių bran­duo­liuo­se rie­ba­lų yra ma­žiau ne­gu 3 proc., bet daug an­glia­van­de­nių. Vai­siai val­go­mi švie­ži, vir­ti ir kep­ti. Iš džio­vin­tų da­ro­mi mil­tai, su­mai­šy­ti su ki­tokiais mil­tais tin­ka duo­nai.

Švie­ži vai­siai ge­rai lai­ko­si vė­sio­je ir drėg­no­je vie­to­je, kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je grei­tai džiūs­ta.

Kai ku­rio­se ša­ly­se pa­ke­pin­ti su lukš­tais kaš­tai­niai žie­mą yra tra­di­ci­nis už­kan­dis. Iš­gliau­dy­tus bran­duo­lius ga­li­ma pa­vir­ti sul­ti­ny­je ant lė­tos ug­nies ir pa­tiek­ti kaip dar­žo­ves, su­trin­ti ar­ba var­to­ti sriu­boms, įda­rams ir py­ra­gams, pa­sal­din­tus ar su­mai­šy­tus su grie­ti­nė­le val­gy­ti kaip de­ser­tą. Džio­vin­tų ar kon­ser­vuo­tų kaš­tai­nių ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir mū­sų par­duo­tu­vė­se.

Kaš­tai­nių la­pai tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Nuo se­no liau­dies me­di­ci­na jais gy­do bron­chi­tą, kok­liu­šą, ast­mą ir ki­tas kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gas.

Gy­do­ma­jai ar­ba­tai du šaukš­te­liai su­smul­kin­tų la­pų už­pi­la­ma šal­tu van­de­niu, už­ver­da­ma ir nu­ko­šia­ma. Kas­dien ge­ria­ma po 2–3 šaukš­te­lius ar­ba­tos.