Rankų darbo grožybės

Gal pamenate pasaką apie mažąjį Muką, kuris debesimis skriejo atsisėdęs ant rytietiško kilimo? Sovietmečiu kilimus mielai kabindavome ant sienų, o šiais laikais dažniausiai klojame ant grindų. Įvairių dydžių ir spalvų jie dabar tampa skoninga būsto detale.

Aišku, galima nusipirkti bet kokį, tačiau kartą įsigijus tikrą persišką, nesinori jokio kito, nes jis natūralus, rankų darbo, margaspalvis ir labai gražus, tvirtas, negreitai susidėvi. Laikui bėgant kilimo spalvos neblunka, tik gražėja, tad sumokėti pinigai atsiperka su kaupu.

„Persiški kilimai ilgaamžiai. Tie, kurie buvo parduoti prieš septynis aštuonis šimtus metų, dar ir šiandien atrodo puikiai“, – tvirtina pirmosios persiškų kilimų parduotuvės „Persija“ Vilniuje įkūrėjai Martynas Kerutis bei Seyedas Omidas Moosavi. Martynas – lietuvis, Omidas – laisvai lietuviškai kalbantis iranietis. Jiedu – buvę studijų draugai, vieną dieną nutarę, jog mūsų šalies kilimų rinką laikas papildyti prabangiais persiškais. Martynui šis verslas buvo įdomus, o Omidas aistrą prekiauti kilimais paveldėjo iš tėčio.

Taip prieš dvejus metus dviejų studentų idėja materializavosi ir sostinės senamiestyje atsirado kilimų parduotuvė „Persija“.

„Kiekvienas persiškas kilimas yra meno kūrinys. Jis turi būti mielas, jaukus ir derėti prie interjero. Žmonės patys išsirenka, bet jei reikia, važiuojame į namus ir pritaikome labiausiai tinkantį“, – pasakoja vaikinai.

Tiesiai iš Irano

Kilimus jaunieji verslininkai atsiveža tiesiai iš Irano ir garantuoja, kad jie yra autentiški. Martynas su Omidu pasidžiaugė, jog lietuvaičiai ne tik vis labiau domisi persiškais kilimais, bet ir noriai juos įsigyja. „Iš pradžių gal ir mažesnį, o paskui didesnį, jei leidžia piniginė. Šiuos kilimus galima priskirti prabangos prekių kategorijai, nes pigiausias kilimėlis „klajoklis“ kainuoja apie 500 Lt. Kiti daugiau, – pasakoja Martynas. – Brangiausi šiuo metu parduotuvėje esantys kilimai verti 55, 60 ir 80 tūkst. Lt. Nepigu, tačiau persišką kilimą galima drąsiai sulyginti su brangakmeniu ar tauriuoju auksu. Su laiku nepinga, tik brangsta kaip ir antikvariniai daiktai. Šimto metų senumo kilimas kainuoja dešimt kartų brangiau nei šiuolaikinis“.

Omidas savo namuose Lietuvoje turi vieną, apie 12 tūkst. Lt kainuojantį kilimą. Martynas visą tėvų butą išklojo kilimais, įsigijo net šešis. „Persiški kilimai pasaulyje jau ne naujiena, tik lietuvaičiams dar kiek neįprasti. Pastebėjau tendenciją, kad pas mus žmonės nusiperka brangius baldus, spinteles, o kilimą kažkodėl įsigyja patį pigiausią, pavyzdžiui, už 10 Lt. Iš tiesų visame pasaulyje manoma, kad kilimas yra svarbi interjero dalis ir perkamas kartu su baldais. Gražus kilimas – stilinga, dailu, prabangu“, – teigia verslininkas.

Martynas pabrėžė, jog didžiuosiuose interjero salonuose, prekybos centruose tikrai daugybė pigesnių kilimų. Tačiau pridūrė, kad rimtai besidomintieji persiškais kilimais supranta, už ką moka. „Rankų darbo kilimas visuomet yra vertingesnis ir brangesnis už austą mašininiu būdu. Tačiau ne turtinė padėtis, bet požiūris nusako, pirks žmogus tokį kilimą ar ne. Kartais turtingieji taip ir nesuvokia, kodėl jis toks brangus. Vieną brangiausių savo kilimų esame pardavę jaunai porai, kuri norėjo kokybės ir išskirtinumo. Persišką kilimą galima palyginti su prabangia mašina“, – sakė Martynas.

Tokių kilimų privalumas yra tas, jog jie gaminami išskirtinai iš natūralių, itin kokybiškų medžiagų: vilnos, vilnos su šilku ir šilko. Dažomi tik augaliniais dažais. Rišimo technika labai ypatinga ir savita. Nuo mazgelių skaičiaus kvadratiniame metre priklauso kilimo storis ir kaina. Ypač sudėtingų smulkių raštų rišami net dešimt metų. Vienas didesnis stambesnio rašto – apie trejus ketverius metus. Tačiau kartais pavyksta ir per pusmetį. Kilimą riša vienas, du arba trys meistrai, nelygu jo dydis ir užsakymo spartumas.

Persiški kilimai įprastai marginami tradiciniais nesenstančiais raštais. Ornamentika išgaunama kruopščiai apskaičiuojant pagal brėžinius. Kiekvieno regiono bei miesto kilimai turi savo raštą ir spalvas. Kaina labiausiai priklauso nuo kilimo dydžio bei originalumo, t.y. rašto ornamento ir spalvingumo.

„Persiški kilimai marginami sodriomis spalvomis. Ypač mėgstama džiaugsmą, laimę ir turtą reiškianti raudona. Galimi įvairūs jos atspalviai nuo gelsvai raudonos, vyšninės, purpurinės, vyno raudonumo iki vario ar raudono atspalvio rudos. Mėlyna yra dangaus ir prabangos spalva, ji parenkama kaip kontrastas raudonai. Kilimai marginami ir ugnį primenančios geltonos atspalviais. Taip pat pasikartojantys melsvi, rausvi ornamentai išdėstomi švelniame pasteliniame fone. Oranžinė spalva simbolizuoja pamaldumą ir atsidavimą, todėl ji retai būna vyraujanti. Dramblio kaulo spalva ar kreminiai atspalviai dažniau pastebimi nei balta, nes ši simbolizuoja tyrumą. Juoda – gedulo, sielvarto spalva ir naudojama tik ornamentams apvedžioti. Turime labai nedaug žalių kilimų, nes ši spalva laikoma šventa, jos negalima mindžioti. Tokios spalvos kilimai skirti užsienio rinkoms. Taip pat ir rusvi minimalistiniai, modernaus dizaino, vadinamojo „gabė“, beveik be rašto. Dėl šios priežasties jie yra pigesni nei raštuoti, puikiai dera šiuolaikiniame interjere.

Spalvoti ir raštuoti – Kašano bei Naino miestų kilimai. Labai gražūs gaminami ir Širaze“, – rodo Omidas. Jis kilęs būtent iš šio miesto.

Anot Martyno, kilimą ne visada būtina kruopščiai derinti prie interjero spalvų. Puiku, jei jis išsiskirs ir taps būsto akcentu.

„Kilimų rišimas ir audimas Irane – menas, einantis iš kartos į kartą. Kuo toliau, tuo mažiau šios srities meistrų išlieka, nes esant infliacijai, neapsimoka dirbti tokio sunkaus darbo“, – kalba Omidas su kartėliu. – Kad ir Kašano kilimai, jie labai vertingi, nes garsiųjų vilnos su šilku kilimų šiame mieste jau niekas nebeaudžia“.

Omido tėtis Irane kilimų verslu užsiima per 20 metų. Iš viso turi šešias parduotuves. Savo produkciją eksportuoja į Jungtinius Arabų Emyratus, Kuveitą. Pats Omidas orientuojasi į Baltijos šalis, planuoja plėsti prekybą ir Latvijoje. Jis patenkintas darbu sostinėje, dar ketina įkurti parduotuvę Klaipėdoje. Pasak jo, dauguma kilimų į Lietuvą įvežami iš Kinijos ar Belgijos, todėl pastebi, jog dar tebėra niša ir persiškiems.

Omidas papasakojo, kaip kilimų rišimo darbas anksčiau būdavo organizuojamas jo tėviškėje Irane. Šalia tėvo namo buvo pastatytas priestatas, kuriame stovėjo staklės. Žmonės iš ryto ateidavo ir ausdavo iki vakaro. Šiais laikais viskas kitaip: kiekvienas dirbantysis savo namuose turi stakles bei visko, ko reikia kilimams rišti ir austi. Sudėtingesnių raštų kilimus audžia ar riša vyrai (prekyboje yra kilimų su meistrų inicialais), nes apskaičiuoti raštą nelengva, o paprastesnius – moterys. Šio amato merginos išmoksta dar paauglystėje ir juo užsiima iki gilios senatvės.

Akylai žiūrint į kilimą galima pamatyti klaidų – net geras meistras šiek tiek apsirinka ausdamas raštą arba pritrūksta vietos baigti ornamentui. Tačiau tai nėra brokas ir tik įrodo, jog kilimas tikrai rankų darbo. Dėl menkų klaidelių jis netampa pigesnis.

Kilimas be klaidų – retenybė ir labai vertingas, iškart nuperkamas kolekcionierių.

Martynas ir Omidas patys neriša kilimų, tačiau puikiai išmano jų gamybos technologiją. Su šiuo unikaliu procesu galima susipažinti pažiūrėjus filmuką čia pat jų parduotuvėje. Kilimų meistrų rankos ir pirštai mazgelius raišioja žaibišku greičiu, vos spėji sužiūrėti, kaip kuriamas raštas. Nereikalingi siūlų galiukai nukarpomi žirklėmis. „Persiški kilimai Irane, senojoje Persijoje, rišami nuo neatmenamų laikų ir turi gilias tradicijas. Jei kas nors pasakys, jog persišką kilimą galima įsigyti ir Indijoje, Afganistane ar Pakistane, netikėkite, nes ten gaminami tų šalių, bet tik ne persiški“, – sakė Omidas.

„Šie kilimai siurbiami paprastu dulkių siurbliu. Jei jau atsirado kokių nors neaiškios kilmės dėmių, geriau atvežti į mūsų parduotuvę, išvalysime, nes žinome, kaip tai padaryti. Išmanome specialiąsias priežiūros technologijas. Nepakanka tik išplauti visą kilimą ar dėmę, dar būtina ir laiku išdžiovinti – priešingu atveju galite jį sugadinti“, – aiškino Martynas.

Beje, vaikinai pernai vasarą viešėjo Irane, lankėsi Širaze, kur gyvena Omido šeima. „Dviejų aukštų namas – tarsi persiškų kilimų karalystė, į kurią įžengus privalu nusiauti batus. Kilimai iraniečių namuose svarbiau nei baldai, nes kai kuriuose pastarųjų net nėra, o šeimininkai bei svečiai susėda ant kiliminės dangos“, – pasakojo Martynas. Jam ypač didelį įspūdį padarė Širazo turgus, kuriame akys raibo nuo margaspalvių skarų, audinių bei autentiškų kilimų.