Ritasi margutis iš vaikystės žemės

Ir kai kasdienybėje kažko pritrūksta, praveriame tą skrynią, semiame iš jos mielas ir jaukias praeities akimirkas, ir vėl geriau gyvename.

Prieš Velykas savo prisiminimų skrynioje visada randu vieną vaikystės dieną. Snieguotą, šlapią, bet jau dvelkiančią pavasariu. Tą dieną grįždama namo kuprinėje turėjau mažą stebuklą. Suvyniotas į kelis sąsiuvinio lapus jis gulėjo ant knygų. Tai buvo... tai buvo kiaušinis, virtęs nuostabiu skutinėtu margučiu.

Mano pirmoji mokytoja Ona RATKEVIČIENĖ Išlaužo aštuonmetėje mokykloje (Prienų r.) prieš Velykas pasakydavo labai paprastai: „Vaikai, kas norit, galit atsinešti virtą nudažytą kiaušinį, išskutinėsiu.“ Aš kaipmat atnešiau svogūnų lukštais dažytą kiaušinį. Mokytoja skutinėdavo per pamokas, nuo nieko nesislapstydama, o mes, kaimo vaikai, net nežinojome, kad kai kur už Velykų šventimą galėjai turėti didelių nemalonumų.

Po kelių dienų visi kiaušinius atnešę vaikai jau turėdavo margučius. Mano margutyje žydėjo pakalnutė, tupėjo triušis, gandras snape siūbavo man broliuką. Tai buvo pats nuostabiausias mano regėtas kiaušinis. Per kiekvienas Velykas ištraukdavau jį į dienos šviesą ir grožėdavausi. Sudužo jis kraustantis gyventi kitur. Bet prisiminimai, kaip ir sentimentai, nesudūžta.

Todėl po beveik dviejų dešimtmečių nuvažiavau pas savo mokytoją ir gavau dovanų beveik tokį pat margutį. O kai šiemet ir vėl ją sutikau Prienų tautodailininkų parodoje, susitariau ir dėl interviu. Beje, ne tik su savo mokytoja, bet ir su jos seserim Aldona ANDRIUŠKEVIČIENE. Kaip iki šių dienų atsirito man mokytojos dovanotas kiaušinis, taip iki šių dienų niekur nedingo šių dviejų moterų iš mamytės paveldėtas gebėjimas be galo dailiai skutinėti kiaušinius.

Tiesa, smulkmenoms mamytei laiko nebuvo, augo penki vaikai, bet kas daryta, tai padaryta iš širdies, o daugiausia – lopšį sūpuojant. Mokytoja iš spintos traukia gražiausio audimo lovų užtiesalus, vąšeliu nertą staltiesę, su pasididžiavimu rodo vadinamaisiais „blučkiniais“ siūlais iškaišytą staltiesę. Bene didžiausią rankdarbių meilę buvo paveldėjusi a. a. vyriausioji iš seserų.

Ir dailių mamytės rankomis iškarpytų karpinių kuklioje buityje netrūko. Jais puošdavo lentynas, šventus paveikslus, langus. Prieš Velykas namuose virš stalo jau supdavosi paukšteliai iš kiaušinio lukšto, su popieriniais sparnais. Ir vieną kitą kiaušinį per Velykas mamytė išskutinėdavo, tačiau jų raštai seserų atmintyje neišlikę. Išliko kas kita. Onutei labiausiai atmintin įsirėžusi rytinė kelionė į bažnyčią. Iki Ūdrijos bažnyčios nuo Žagarių kaimo (Prienų r.) beveik trys kilometrai. Žengia ji su naujomis padarytomis tėčio klumpėmis, o ledukas po jomis tik trakšt – trakšt, trakšt – trakšt. Oras dar šaltas, bet jau pavasariškai gaivus. Per šv. Mišias kažkokia klūpanti ponia uoliau pasikaišo sijoną, kad Onutės klumpės jo neišteptų.

Aldutė iki šiol mena naminių pieniškų makaronų skonį, kurių mama išvirdavo tik grįžus po sekmadieninių šv. Mišių Velykų rytą. Tai būdavo toks privalus valgis, kad jeigu karvutė būdavo užtrūkusi, pieno imdavo iš kaimynų. Makaronus pati mama padarydavo vakare ir išdžiovindavo. Paskui ant stalo garuodavo kopūstų sriuba, mėsa, atsirasdavo sviesto ir būtinai – pyrago. Vaikams po lygiai būdavo išdalijami kiaušiniai.

Sudužusius buvo galima suvalgyti, o sveikus visi imdavo skutinėti. Tai šeimoje mokėjo visi – ir seserys, ir broliai. Vienas kitas kiaušinis visada būdavo paliktas ir vaikams kiaušiniautojams. O kartais pasirinkti kiaušinių išeidavo ir jų šeimos vaikai. Dar viena smagi Velykų pramoga – kiaušinių spaudimas. Suimi delnais kiaušinį už galų ir spaudi, kiek leidžia jėgos. Pasisekdavo retai, pasigalynėkite ir jūs prie Velykų stalo su trapiu kiaušinio lukšteliu. Deja, mažoje trobelėje visa aštuonių žmonių šeimyna glaudėsi neilgai. Po karo vaikai iškriko mokytis, tėvai rentė didesnę trobą, tad ir tradicijų mano pašnekovių atmintyje daug neišlikę.

Skutinėjo visada

Tačiau su pomėgiu skutinėti moterys nesiskirta iki šiol. Paklausta, ar nebuvo baisu tarybiniais laikais ramiai per pamokas vaikams skutinėti margučius, mokytoja net nustemba. Taigi, sako, būdavo rengiamos pavasario šventės ir jose margučiai būtini kaip inkilai. Niekada jai neteko girdėti priekaištų ir iš mokyklos valdžios.

Niekada ir mes, vaikai, nežinojome, kad Velykas švęsti būtų draudžiama. Kai mokytoja dar tarybiniais laikais studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, margučiais apdalydavo ir dėstytojus. Ir dabar kvatojasi prisiminus, kaip kartą išgirdo, kad pusė Šiaulių su jos margučiais vaikšto. Aldona irgi turėjo kur pasireikšti. Dirbusi Išlaužo žuvininkystės ūkyje buhaltere, prieš Velykas sulaukdavo užsakymo numarginti kiaušinių valdžiai į Vilnių. Sako, skutinėdavusi tiek, kad net ranka sutindavo.

Užsakymų Aldonai netrūksta ir šiandien. Prieš kiekvienas Velykas išskutinėja per 60 kiaušinių, ir kiekvienas vis kitoks. Abi sakė, kad paimdamos kiaušinį niekada nežino, kas išeis. Brūkšnelis veja brūkšnelį ir atsiranda raštas. Onutė labiau mėgsta įvairius piešinukus, gėles, būtinai užrašo datą, o retsykiais ir kokį linkėjimą. Aldona kiaušinius dažniau dabina ornamentais.

Tačiau nei viena, nei kita nenaudoja tradicinių motyvų ir simbolių. Sako, kad būtų pernelyg vienoda ir nuobodu. Žinoma, už tokį požiūrį muziejai nepagyrė, tačiau ne muziejams ir skutinėja. Skutinėja draugams, vaikams, artimiesiems, retsykiais sudalyvauja kokiose nors parodose. Į mūsų pašnekesį Aldona jau atsivežė 20 išskutinėtų margučių. Kiekvienas tikras meno kūrinys, negali atsižiūrėti. Seserį giria ir Onutė, sako, kad jos margučiai dailesni.

Aldona tiesiai sako, jog ji tiesiog daugiau kiaušinį išskutinėja: „O tu nubrėži kelis brūkšnius ir imi kitą. Padirbėtum tiek, kiek aš, būtų ne prastesni. Aš bet kaip daryti tiesiog negaliu. Man tada net nesmagu būtų dirbti. Todėl ar sau, ar kitam, darau taip, kad gražu būtų ir man.“ „Taigi ji mane nukonkuravo, mano margučių niekas dabar neprašo“, – šaiposi Onutė. Mano pašnekovės švelniai pašiepia viena kitą, bet matyti, kokie mieli joms jų darbai. Iš tiesų abi prie kiaušinio padirbėja nemažai – 2–3 valandas. Prieš tai jį kietai išverda dažuose.

Onutė kartais skutinėja ir žalius kiaušinius, kuriuos paskui išpučia. Tačiau žali kiaušiniai nepatvariai nusidažo. Per Velykas seserys ir viena kitai dovanoja po margutį. Manyčiau, kad gal net patį gražiausią – vis ta „konkurencija“.

Tačiau Velykos ateina ir praeina, o kūrybos alkis lieka. Todėl ir Aldona, ir mano mokytoja turi ir daugiau užsiėmimų. Pirmoji piešia ant akmenėlių, o antroji siuvinėja be jokių schemų. Mieliausiai Onutei drobėje klojasi gyvų gėlių puokštės, nors visai neseniai pavyko puikiai išlenkti ir žuvėdros sparno mostą. Todėl dar galima tikėtis ir kitokių šių moterų parodų. Aldona jau žino, kad savo parodą ji pavadintų

„Norėjau sušildyti akmenėlio širdį“, o Onutei dar reiktų pagalvoti. Geriausiai galbūt tiktų „Žydėjimas“. Jėgų žydėjimo Velykų proga linkiu ir savo pašnekovėms, o tada žydės ir margučiai, ir akmenėliai, ir paveikslai.