Pirmąją šv.Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį, kuris vėliau buvo pakeistas veršienos kumpiu, bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką.
Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir su prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.
Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapniomis žolelėmis pagardinti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsos tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmo aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai, dažyti svogūnų lukštais, minkštučiai su raudonos mėsos tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs. Bet lašiniai būdavo privalomas pavasarinis valgis, nes jis atstatydavo per žiemą nualintą organizmą, suteikdavo jam daugiau jėgų, galios, atsparumo prieš pavasarines ligas, temperatūrų svyravimus.
Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo bėgdavo ašaros, o įsidėjus į burną net žadą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, ypač mėgstami vaikų.
Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokydavo valgyti valgius su aitriaisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti, ir tik po to į burną dėtis krienų – tada jų aštrumas ir deginimas dingdavo. O kas pirmiausia krienus arba su kąsniu juos į burną įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią – ir verkdavo, ir kvapą vos atgaudavo.
Ant šventinio stalo dar būdavo iš naminio sviesto pagamintas „avinėlis“, ragaišiai, bandos, kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti papločiai, pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti margučiai.
Gerti iš anksčiau pasigamindavo midaus ir alaus. Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais.
Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų šv.Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų, ir kiekvienam duoti po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai būdavo valgomi su krienais, išmaišytais su kietai virtais kiaušinių tryniais ir grietine.
Pirmąją šv.Velykų dieną be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, prie židinio, vėliau prie krosnies, saugodami ir kartais net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikams būdavo draudžiama išdykauti – kad netyčiomis neužgesintų ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių, pasakoti sutūpusiems prie ugnelės, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.
Kaimiška Velykų boba
Vaikai irgi ilgai neidavo gulti – visi laukdavo sutemų, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Beje, Velykų boba seniau būdavo kepama puodynėje duonkepėje. Kai iškepdavo, puodynė būdavo sudaužoma, o pati boba išsipūsdavo, padidėdavo – atrodydavo lyg tikra boba. Ji būdavo duodama su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.
Savaime suprantama, kad šv.Velykų stalai būdavo ypač gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis. Stalui puošti būdavo specialiai išsprogdinamos beržų arba verbų, vadinamųjų „kačiukų“, šakelės, o margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis.
Šv.Velykų – Perkūno dienos – stalas
Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją šventės dieną, kuri buvo vadinama Perkūno diena. Tą dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, tačiau šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėtų Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.
Antrą dieną be minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo šaltienos, rūkytų dešrų. Tiesa, kitomis šv.Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.
Virimui paruošta baltoji Velykų dešra
Karštasis patiekalas būdavo virta baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų šv.Velykų, kaip ir Kūčių bei Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiu arba banda.
Perkūno dieną sočiai pavalgę galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, o dovanų nešdavo savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.
Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai ridinėti kiaušinių arba rungtis margučių daužyme puldavo laukan. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidarę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai apgaulę kaip mat pastebėdavo. Kiaušinius ridinėdavo specialiai padarytu loveliu. Visi stengdavosi savo kiaušinį nuridenti kuo toliau, kad taptų nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Beje, dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam paliestasis ir atiteks. Būdavo, kad tie, kurie mokėdavo išvirti kiaušinius taip, jog ridenant jie riedėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną krepšelį margučių.
Judrus jaunimas taip pat nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją šv.Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. eidavo pas merginas prašyti kiaušinių. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksčiau turėdavo pasiruošusios margučių, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad margučių neturi – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokias temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“ – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, „pasikušinti“.
Nei pirmąją, nei antrąją šv.Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, negalėdavo suptis sūpynėse ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.
Trečiosios šventųjų Velykų dienos stalas
Tą šv.Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu, žmonės į bažnyčią nešdavosi pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.
Parėję namo, visa šeima eidavo dobti šventinto paukščio. Prieš pjovimą paukščiai ištisą parą būdavo nelesinti, tik vandeniu girdyti. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama, ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti jai galvą, nes po to paukštis ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Kad paukštis nejaustų skausmo, jis būdavo apsvaiginamas suduodant pagaliuku nestiprų smūgį per galvą, po to ypač aštriu peiliu nupjaunamos pagrindinės į galvą einančios kraujagyslės. Pjauti galėdavo ne bet kas, o gerai šį dalyką išmanantis, nes reikėdavo įpjauti atitinkamo gilumo pjūvį, kad greičiau nutekėtų kraujas. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo aplink kiemą, pašventindavo kampus ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį sakralinį trečiosios Velykų dienos valgį.
Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius arba šaltieną iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiai būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės – kas ką turėdavo. Turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais. Mažiau turtingi tenkindavosi keptais karveliais, troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, – darbo daug, bet užtat koks gardumas.
Nuo senų senovės lietuviai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą.
Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštasis patiekalas būtinai būdavo grietinėje su česnakais ir garstyčiomis troškinta višta: ją atskirais gabalais supjaustydavo, pasūdydavo, apkepindavo svieste taip, kad iš visų pusių gražiai apskrustų, sudėdavo į troškintuvą, įpildavo ten vandens arba vištienos sultinio ir troškindavo 10 minučių, po to vištienos gabalus gausiai apibarstydavo smulkiai sukapotais česnakais, petražolėmis, krapais, suplakdavo 600 g grietinės su 50 g garstyčių, užpildavo vištieną ir dar troškindavo 20 minučių.
Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Merginoms būdavo duodami sparneliai – kad ištekėjusios jos išskristų iš namų, vaikinams – šlaunelės – kad jie būtų geri kariai ir išeitų į karą, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo likusių vištos gabalėlių.
Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po vištienos patiekalo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.
Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai tikėta, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kaip galima aukščiau – tada greitai būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių – tai reiškė perspėjimą, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą.
Velykų boba su lašinukais
O dabar išsikepkite garsiąją Velykų bobą: 15 g sausų mielių ištrinkite su žiupsneliu miltų ir paskui sumaišykite arba suplakite maišytuvu su 500 g Ekstra miltų, 250 g drungno pieno, 150 g tirpdyto sviesto, 2 suplaktais kiaušiniais, 10 g cukraus, 8 g druskos, 5 g džiovintų raudonėlių. Uždenkite ir palikite šiltai, kad tešla iškiltų. 100g rūkytos šoninės su mėsos tarpsluoksniais, 100 g svogūnų supjaustykite labai mažais kubeliais ir apkepinkite 20 g sviesto. Atvėsinkite, įmaišykite į tešlą ir palikite dar 30 min. kilti. Kekso formą su skyle viduryje ištepkite 20 g sviesto arba margarino, išbarstykite džiūvėsėliais ir supilkite paruoštą tešlą. Kepkite 190 laipsnių temperatūroje 45-55 minutes. Iškeptą bandą palikite 5 min. formoje, po to išverskite ir atvėsinkite.
***
Keletas šv.Velykų meto patarimų:
Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.
Galvą galima šukuoti tik šv.Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.
Nedera pirmąją Velykų dieną eiti į svečius, o tam, kas ateina, reikia duoti blusinėti kailinius.
Per šv.Velykas negalima judinti, ardyti žemės, nes kitaip vasarą derlių sunaikins ledai.
Jei šv.Velykų rytą dar prieš saulei tekant nusiprausi šaltu vandeniu iš šaltinio, neaugs jokie skauduliai.
Jei šv.Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek žmonių sėdi už stalo, ir jį padalink.