Prancūzija ketina prašyti, kad UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija – jos sūrius, spirgus, riebias žąsų kepenėles, Burgundijos sraiges ir kitus skanėstus įtrauktų į žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą.
Tiksliau – ne šiuos ar kitus patiekalus, o gamybos tradicijas.
Kol kas jokios kitos šalies virtuvė į nematerialaus paveldo sąrašą, dar vadinamą šedevrų sąrašu, nėra patekusi. 2005 metais į jį pretendavo Meksika, bet nieko nepešė.
„Virtuvė yra svarbiausia mūsų paveldo dalis“, – per Paryžiuje populiarią kasmetinę žemės ūkio mugę aiškino Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kodėl šalies gardėsius siekia įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą.
Prie nematerialaus paveldo UNESCO iki šiol yra priskyrusi kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, Sicilijos marionečių teatrą „Opera dei Pupi“, Oruro karnavalą Bolivijoje ir kitų kultūrinių renginių bei meistrystės tradicijų – iš viso 90 šedevrų iš 70 šalių.
Virėjai jau sukruto
Dabar sąrašas yra baigtas. Šių metų birželį UNESCO Generalinė Asamblėja numato patvirtinti naujus kriterijus sąrašo pretendentams, o patį sąrašą pradėti plėsti tik nuo 2009 metų pabaigos.
Tačiau Prancūzijos virėjai jau pradėjo žygius, kad jų šalies virtuvę UNESCO pripažintų pasauliniu paveldu.
Paradui vadovauja praėjusį lapkritį įkurta Prancūzijos paveldo ir maisto kultūros misija. Ją sudaro virėjai, mokslininkai, paveldo specialistai ir žemdirbiai.
Virėjų teigimu, jei jų šalies virtuvė būtų įtraukta į UNESCO sąrašą, jie galėtų toliau tobulėti ir ieškoti naujovių.
Galėtų pretenduoti visi
Kitą dalį gastronomijos specialistų Prancūzijos siekiai erzina. Prabangių restoranų konsultantui Clarkui Wolfui N.Sarkozy pareiškimas, jog prancūziška virtuvė yra geriausia pasaulyje, pasirodė netaktiškas.
Panašiai mano ir tradicinę virtuvę ginančio tarptautinio judėjimo „Slow Food“ įkūrėjas italas Carlo Petrini.
„Įtraukti virtuvę į pasaulio paveldo sąrašą man atrodo puiki iniciatyva, bet jos turėtų imtis visos šalys.
Kuo remiantis Prancūzijos virtuvė gali būti laikoma geresne už kitas?“ – naujienų agentūrai AFP sakė C.Petrini.
Nacionalinio patiekalo nėra
Prancūzijos virtuvė tarsi mozaika sudaryta iš daugybės labai skirtingų regioninių kulinarinių tradicijų.
Dėl šios priežasties visiškai neįmanoma atsakyti į turistų dažnai pateikiamą klausimą: „Koks yra nacionalinis Prancūzijos patiekalas?“
Tokio nėra ir būti negali.
Tarp Prancūzijos šiaurinės ir pietinės dalies kulinarinis kontrastas yra ne mažesnis nei tarp lietuvių ir gruzinų virtuvės.
Tūkstančiai gastronomijos mylių skiria ir Prancūzijos rytinę bei vakarinę dalis.
Ir kiekvienas regionas turi kuo pasigirti – dažniausiai keliais tik jam būdingais vietos valgiais arba produktais.
Alyvuogių aliejus, įdarytos daržovės, ant grotelių arba orkaitėje keptos žuvys, šūsnis žalumynų, daug česnakų ir kitų prieskonių – taip prancūzai valgo prie Viduržemio jūros ir užsigeria vynu.
Tačiau net ir aplink Viduržemio jūrą kulinarinės tradicijos įvairios. Garsiojo kurorto Nicos virtuvė smarkiai skiriasi nuo uostamiesčio Marselio ir dar labiau – nuo Monpeljė ir Perpinjano miestų netoli Ispanijos sienos.
Nevaldoma sūrių šalis
Šiaurinėje Normandijoje padažus prie žuvies arba paukštienos prancūzai daro iš grietinės – panašiai kaip Lietuvoje.
Jie viską kepa su sviestu ir geria iš obuolių gaminamus sidrą bei kalvadosą. Sidras populiarus ir Bretanėje, kuri garsėja savo blynais.
Kai kurie šiaurinės ir rytinės Prancūzijos dalies valgiai primena Vokietijos bei Vidurio Europos virtuvės tradicijas.
Aplink Strasbūrą valgomi troškinti rauginti kopūstai su kiauliena. Šis regionas, kaip ir šiaurinė dalis prie Belgijos, garsėja alaus daryklomis.
„Kaip galima valdyti šalį, kurioje yra 246 sūrio rūšys!“ – savaip milžinišką Prancūzijos virtuvės įvairovę iliustruoja žymiausio buvusio jos prezidento Charles'io de Gaulle'io frazė.
Šiuo metu šalyje yra nuo 350 iki 400 tradicinio sūrio rūšių, ką jau kalbėti apie pramoninius.
Taigi prancūzai kiekvieną dieną gali valgyti skirtingą sūrį ir tikrai skirtingą nacionalinį patiekalą.
Svarstyti per anksti
Ina Marčiulionytė, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO
„Naujų taisyklių dar nėra, todėl vertinti Prancūzijos galimybes
jos virtuvę įrašyti į nematerialaus paveldo sąrašą yra per anksti.
O jeigu įrašysime Prancūzijos virtuvę, tai kodėl neįrašius Italijos, Kinijos arba Indijos? Šių šalių virtuvės taip pat labai garsios.
Galiausiai kiekviena valstybė įsitikinusi, kad savo virtuvėje turi ką nors unikalaus“.