Lėkštėse – laimės skonis.
Armėnai, garsėjantys svetingumu, prisipažįsta, kad vis labiau mėgsta su draugais ir šeimynomis pasėdėti kavinėse. Tai nauja tradicija – vakarais ar savaitgaliais apsilankyti restoranuose. Virtuvės meistras Arvanas Arutponianas, nors pats rūpinasi patiekalų gardumu nuo ryto iki vakaro, tačiau, turėdamas laisvo laiko, visada užsuka į mažas kavinukes, įsikūrusias gamtoje, jaukiose ir gražiose vietose, siūlančias pasmaguriauti nacionalinių patiekalų. Jo mėgstamiausia – „Idževan“, kurios pavadinimas reiškia „Baltasis ežeras“.
Mat ji įsikūrusi šalia užburiančio savo didybe Sevano ežero. Restoranas „Harsnagar“, kuriam ir vadovauja pašnekovas, taip pat įsikūręs čia. Šis restoranas jau skaičiuoja dešimtus gyvavimo metus. Jis ypač mėgstamas turistų jau vien dėl nenusakomos aplink tvyrančios ramybės ir įspūdingų vaizdų pro langus. Čia ypač populiaru skanauti Sevano ežere sužvejotų upėtakių ar delikateso, pagaminto iš čia pat gaudomų vėžių uodegėlių.
Anot pašnekovo, armėnai mano, kad žuvys iš Sevano ežero yra daug puikesnio skonio ir turi daugiau organizmui reikalingų medžiagų nei kitos, tad ir jų kaina nemenkai skiriasi. Pavyzdžiui, upėtakis, pagautas Sevano ežere, kainuoja 20 dolerių, o už tokį patį upėtakį iš kitų ežerų sumokėsite tik 5–6 dolerius.
Armėnijos sostinė Jerevanas – kontrastų miestas, čia šalia prabangių viešbučių, parduotuvių ir restoranų, išsidėsčiusių centrinėje gatvėje, šoninėse gatvelėse susidursi su skurdžiais būstais, močiutėmis, pardavinėjančiomis vaisius ir uogienes, ar keistai tarp dviejų daugiaaukščių ištemptomis virvėmis ir ant jų sudžiaustytais skalbiniais...
Aplink daug užeigėlių ar tiesiog gatvės prekeivių, siūlančių paskanauti armėniškų skanėstų. Arvanas nepatarė valgyti laikinai pastatytuose kioskeliuose siūlomo maisto, pasitikėti produktų kokybe, anot jo, galima tik kavinukėse, turinčiose pavadinimą, nes jų savininkai saugo gerą maitinimo įstaigos vardą.
Užsukti verta į restoraną „The Club“, apie kurį rašytojas Paulo Coelho („Alchemiko“ ir kitų knygų autorius) pasakė: „Tai vieta, kurioje pajutau Armėnijos sielą“. Virtuvės meistrė Anaut Sargisyan šiame restorane dirba nuo pat jo atidarymo – jau trejus metus. Jos sukurtame valgiaraštyje puikuojasi nacionaliniai tradiciniai patiekalai, palytėti prancūziško stiliaus.
Pasak Anaut, armėniška virtuvė – tai tarsi poema, kurios kiekviena eilutė turi savo nepakartojamą aromatą ir daugybę mažyčių paslapčių. Iš tiesų čia ragautos midijos, pagardintos įvairiausiais prieskoniais ir kedrų riešutais, baklažanai, pabarstyti sezamų sėklomis su alyvuogių aliejumi (muchabal), didkepsniai, pagaminti iš avienos, gėrimas, primenantis mūsų raugintą pieną (mazunas), pamalonino gomurį ypatingais skoniais.
Restorano „Phoenicia“ savininkas Noubaras Jivanianas, kilęs iš Kipro, maisto gaminimą lygina su aistra ir menu. Meilė ir aistra juntama jo sukurtuose patiekaluose, todėl ne be reikalo šį restoraną mėgsta užsienio žvaigždės, jame pietauja kitų šalių prezidentai. Beje, praėjusiais metais čia buvo apsilankęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
„Ruošdamas patiekalus, gali pasijusti tarsi dailininkas – Vincentas Van Goghas, Paulas Gauguinas ar Kethas Floydas, – sako pašnekovas. – Nes lėkštėse bandai sukurti laimės skonį...“ Restoranas „Phoenicia“ nėra didelis, jame telpa 46 svečiai. Valgiaraštyje vyrauja Viduržiemio jūros virtuvės patiekalai. Atidarytas jis 2003 m. per Valentino dieną. „Nes tai meilės diena“, – priduria pašnekovas ir abu sutariame, kad maži restoranai yra patys jaukiausi.
Armėnijos virėjų asociacijos prezidentas Armenas Mandalyanas pasakoja, kad nacionalinė armėnų virtuvė garsėja vaisių ir daržovių gausa, įvairiausiomis prieskoninėmis žolelėmis, kurių priskaičiuojama daugiau kaip 300 rūšių, ypatingais sūriais, gardžiai ruošiama mėsa ir žuvimi bei, žinoma, lavašu – ypatinga armėniška duona.
Pats Armenas Mandalyanas vadovauja restorano „L`Orange“ virtuvei, kuri siūlo paragauti mums jau įprastų europietiškų patiekalų. Tačiau svečiams pageidaujant visada pagamina ir nacionalinių valgių. Sakoma, kad Aleksandras Diuma, grįžęs iš kelionės po Kaukazą, prancūzų gurmanams rekomendavo paragauti chorovaco – mėsos kepsnio, iškepto ant žarijų, užsikandant lavašu. Tai buvo vienas jam labiausiai patikusių patiekalų.
Atvykus į Armėniją, būtina paskanauti ir jų saldumynų: trapios tešlos pyrago (gatos), graikinių riešutų su medumi pyrago (pachlavos), anot vietinių, skaniausiai jį gamina Gavaro miestuke, saldžių graikinių riešutų lazdelių (sudžucho), desertinio lavašo, gaminamo iš įvairiausių vaisių ir uogų, pavyzdžiui, vyšnių, obuolių, abrikosų...
Brendžio legendos
Nacionalinis armėnų gėrimas – brendis, iš įpratimo dar vadinamas konjaku. Jo atsiradimas apipintas legendomis. Biblijoje sakoma, kad Armėnija yra vynuogynų gimimo vieta, mat Nojus po pasaulinio tvano nusileidęs nuo Ararato kalno ir jo papėdėje pasodinęs pirmąją vynuogę.
Ararato slėnyje kasinėjant rasti senoviniai miestai ir rankraščiai byloja, kad vynininkyste armėnai vertėsi dar XV amžiuje pr. Kr.! Graikų istorikai Herodotas ir Ksenofanas savo veikaluose tvirtina, kad armėnišku vynu mėgavosi ne tik vietiniai, bet ir aplinkinių šalių gyventojai.
1887 m. armėnų pirklys Nersesas Tajirianas buvusioje Jerevano tvirtovėje įrengė gamyklą, kurioje ir buvo pagamintas pirmasis brendis.
Vėliau ši įmonė buvo parduota Rusijos bendrovei „Šustov i sinovja“. Jos gaminamu brendžiu buvo vaišinami imperatoriaus svečiai. Prieš kelerius metus bendrovę įsigijo prancūzų įmonė „Pernord Ricard Group“.
Armėnai juokauja, kad lengviau užlipti į Ararato kalną, nei išeiti iš „Ararato“ rūsių. Vos įžengus į gamyklą, pasitinka ore plevenantis brendžio aromatas. Čia ne tik gaminamas brendis, bet yra įkurtas ir muziejus, kino salė, parduotuvė, baras, kur galima pasimėgauti nepaprastais puikaus gėrimo skoniais.
„Ararato“ įmonėje gaminamas trijų kategorijų brendis. Standartinis – tai trijų ir penkių žvaigždučių brendis Ararat. Aukštesnei kategorijai (premium) priklauso šešerius metus išlaikytas brendis Ani, pavadintas senovės Armėnijos sostinės garbei, septynerių metų Otborny, kurio receptūra sukurta dar 1902 m., ir dešimties metų Akhtamar, kurio pavadinimas susijęs su legenda apie nelaimingą meilę.
Princesė Tamara mylėjo neturtingą jaunuolį, kuris, anot jos tėvo, netiko jai į porą. Įpykęs tėvas išsiuntė dukterį į salą. Kiekvieną naktį princesė uždegdavo deglą ir nušviesdavo kelią atplaukiančiam mylimajam. Tačiau vieną naktį audra užgesino deglą ir mylimasis nuskendo, tespėjęs ištarti: „Akh, Tamar“. Nuo to laiko sala nuostabios meilės garbei vadinama Akhtamar.
Aukščiausios kategorijos (super Premium) brendžiai – tai penkiolika metų išlaikytas Prazdnichnyj, kurio pavadinimas jau pats savaime byloja, jog šis gėrimas – iškilmingų švenčių palydovas, ir dvidešimties metų Nairi, pavadintas kadaise Armėnijos kalnuose egzistavusios šalies garbei.
Brendžiui gaminti naudojamos vietinių veislių vynuogės surenkamos iš vynuogynų, plytinčių Ararato slėnyje, 700 metrų virš jūros lygio aukštyje. Bendrovė šias vynuoges superka iš maždaug 5 000 vynuogių augintojų.
Brendžio spiritas gaunamas du kartus distiliuojant vynuogių vyną. Per pirmąjį distiliavimą išsiskiria 27–30 laipsnių, per antrąjį – 70–78 laipsnių spiritas. Iš šios žaliavos paruošiamas 40–42 laipsnių brendis. Įdomu, kad gėrimas brandinamas kaukazinių ąžuolų statinėse, kurios taip pat gaminamos gamykloje „Ararat“. Ši mediena unikali tuo, kad gėrimui suteikia vanilės, šokolado ir džiovintų vaisių poskonį.
Ši bendrovė turi malonią tradiciją – čia apsilankiusiems valstybių vadovams padovanojama statinė brendžio, kurioje yra tiek gėrimo, kiek svečias sveria. Tokią statinę turi ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, viešėjęs čia praėjusiais metais.
Tai tiek tų gurmaniškų įspūdžių. Aplankykite Armėniją – juk čia saulė savo šiluma džiugina 300 dienų per metus, čia net vaisiai, pripildyti saulės skonio...