Lie­tu­viš­ki kai­liai puo­šia eli­ti­nes auk­cio­nų ko­lek­ci­jas

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je vei­kia apie dvi de­šim­tys stam­bių žvė­ri­nin­kys­tės ūkių, su­ge­bė­ju­sių sėk­min­gai at­lai­ky­ti Ru­si­jos eko­no­mi­nę kri­zę, ar­ba su­si­kū­ru­sių jau po jos. Žvė­ri­nin­kys­tės pas­ta­ruo­ju me­tu ima­si ir vis dau­giau pa­vie­nių žmo­nių. Tai žen­klas, kad šio ver­slo vys­ty­mas yra pel­nin­gas.

Draus­tas ir pro­pa­guo­tas, iš­gy­ve­nęs ne vie­ną pa­ki­li­mą ir nuos­mu­kį švel­nia­kai­lių žvė­re­lių au­gi­ni­mo ver­slas Lie­tu­vo­je gy­vuo­ja jau dau­giau nei pen­kios de­šim­tys me­tų. Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tai­gi da­bar ir mū­sų ša­ly­je, jam nė­ra nu­sta­ty­ta jo­kių ap­ri­bo­ji­mų (iš­sky­rus gam­to­sau­gos ir ki­tus, su­si­ju­sius su gy­vū­nų au­gi­ni­mu) ar kvo­tų.

Ta­čiau Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, AB „Vil­ki­jos ūkis“ di­rek­to­rius Čes­lo­vas Tal­lat-Kelp­ša tei­gia, kad nė vie­na ki­ta že­mės ūkio sri­tis nė­ra to­kia jaut­ri pa­sau­lio eko­no­mi­kos po­ky­čiams. Be to, žvė­ri­nin­kys­tė šian­dien ga­li bū­ti pel­nin­ga tik tuo at­ve­ju, jei į tarp­tau­ti­nę rin­ką su­ge­ba­ma pa­teik­ti pa­čios aukš­čiau­sios ko­ky­bės pro­duk­ci­ją.

Švel­nia­kai­lių žvė­re­lių au­gi­ni­mo „auk­so am­žiu­mi“ ne­re­tai te­be­lai­ko­mi ta­ry­bi­niai lai­kai, kuo­met mė­sė­džius žvė­re­lius lai­ky­ti pri­va­čia­me sek­to­riu­je ofi­cia­liai bu­vo drau­džia­ma, o juos au­gi­no tik tie, kas „kom­bi­na­vo“ ar­ba vo­gė. „Tai, kas ne­le­ga­lu, vi­suo­met duo­da di­džiau­sią pel­ną. At­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę ir at­si­ra­dus nor­ma­liems eko­no­mi­niams san­ty­kiams šis ver­slas din­go. Ne­ži­nau nė vie­no to­kio iš­li­ku­sio ir le­ga­li­zuo­to ūkio“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. Sun­kiai vir­smo iš vals­ty­bi­nių į pri­va­čius eta­pą at­lai­kė ir bu­vu­sie­ji ta­ry­bi­niai žvė­ri­nin­kys­tės ūkiai. Gy­vų jų, ne­su­griau­tų, ne­ban­kru­ta­vu­sių, ne­pa­kei­tu­sių pro­fi­lio, li­ko vos vie­nas ki­tas. Kai 1993 m. Č. Tal­lat-Kelp­ša ta­po va­do­vu, AB „Vil­ki­jos ūkis“ bu­vo gy­vas, bet ir­gi la­bai ap­leis­tas.

Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad žvė­ri­nin­kys­tės ver­slui ge­ro­kai kir­to Ru­si­jos bei Azi­jos eko­no­mi­nės kri­zės. 1999 m. aso­cia­ci­ja vie­ni­jo vos pen­kis na­rius, šiuo me­tu jų – per dvi de­šim­tis. Į au­gi­ni­mo ver­slą at­ėjo ir nau­jų žmo­nių, ir tie, kas anks­čiau ver­tė­si tik kai­lių per­par­da­vi­nė­ji­mu.

Šiuo me­tu di­džio­sio­se kai­li­nin­kys­tės įmo­nė­se lai­ko­ma iki 30 tūkst. pa­te­lių, vi­du­ti­niuo­se ūkiuo­se – 10–20 tūkst. Lie­tu­va yra vie­nin­te­lė iš Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių, kur ku­ria­si ir ne­di­de­li šei­mos žvė­ri­nin­kys­tės ūkiai. Ana­lo­giš­ki ūkiai nuo se­no gy­vuo­ja tik Len­ki­jo­je, ku­ri ir so­viet­me­čiu bu­vo iš­lai­kiu­si pri­va­taus ūkio tra­di­ci­jas.

Lie­tu­vos ūkiuo­se šiuo me­tu dau­giau­sia au­gi­na­mos au­di­nės ir šiek tiek la­pių. Prieš ke­le­rius me­tus bu­vo au­gi­na­ma ir šin­ši­lų. „Ži­niask­lai­da ge­ro­kai pri­si­dė­jo prie šin­ši­lų au­gi­ni­mo po­pu­lia­ri­ni­mo. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tei­gi­niai, kad tai ne­abe­jo­ti­nai pel­nin­ga, žmo­nes tik klai­di­no. Iš tie­sų tai bu­vo su­in­te­re­suo­tų as­me­nų no­ras par­duo­ti abe­jo­ti­nos ko­ky­bės veis­li­nę me­džia­gą. Dėl to šis ver­slas ir su­ny­ko. Šin­ši­los ga­li bū­ti gy­vū­nė­lius mėgs­tan­čių žmo­nių ho­bis, bet ne ver­slas su re­to­mis iš­im­ti­mis, ku­rios tik pa­tvir­ti­na tai­syk­lę“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Iš da­lies ko­mer­ci­niams kai­li­niams žvė­re­liams ga­li­ma pri­skir­ti ir triu­šius rek­sus, bet šie gy­vū­nai vi­sų pir­ma au­gi­na­mi dėl mė­sos. Ta­čiau ir jų kai­lis ver­tin­gas. „Abe­jo­ju, ar ver­ta ko­mer­ci­niais tiks­lais Lie­tu­vo­je au­gin­ti nut­rijas ir ar įma­no­ma iš to už­dirb­ti. La­bai daug pi­gių, na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis au­gu­sių nut­rijų kai­lių at­ve­ža­ma iš Ar­gen­ti­nos“, – kal­ba Č. Tal­lat-Kelp­ša.

Be­veik vi­sų Lie­tu­vo­je au­gi­na­mų žvė­re­lių veis­lės prieš ke­le­rius me­tus pa­keis­tos į skan­di­na­viš­kas. „Da­ni­ja yra vie­nin­te­lė ša­lis, ku­rio­je vyk­do­ma vals­ty­bi­nė plaz­ma­ci­to­zės pre­ven­ci­jos po­li­ti­ka. Ši li­ga ga­li la­bai su­ga­din­ti mū­sų ūki­nius re­zul­ta­tus, to­dėl veis­li­nę me­džia­gą ir pir­ko­me Da­ni­jo­je. Kaip vi­si ki­ti ūki­nin­kai, gau­da­vo­me ir vals­ty­bės pa­ra­mą. Nors ši pa­ra­ma su­da­rė 15–20 proc. au­di­nės ir tik 5–7 proc. la­pės ver­tės, tai vis tiek bu­vo pi­ni­gai“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Kliū­tis plėt­rai – val­džios ne­ran­gu­mas

Kaip di­džiau­sią šian­die­nos pro­ble­mą Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos va­do­vas įvar­di­ja vis aukš­čiau ky­lan­čius biu­ro­kratijos bar­je­rus. Vi­sų pir­ma dėl to, kad iki šiol te­bė­ra ne­iš­spręs­tas dau­ge­lio žvė­ri­nin­kys­tės ūkių že­mės nuo­sa­vy­bės klau­si­mas.

Tai – kliū­tis, ne­lei­džian­ti įmo­nėms ju­dė­ti pir­myn. „Tar­ki­me, mū­sų ūkiui jau 15 me­tų, o tei­sės į tą da­lį že­mės, ku­ri ne­pri­klau­sė ma­no se­ne­liui, ne­tu­ri­me. Ap­skri­ties vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­ja net nuo­mos su­tar­ties ne­pa­si­ra­šo, nors nu­om­pi­ni­gius pri­ima. Svei­kam pro­tui aiš­ku, kad dėl že­mės po pa­sta­tais dis­ku­si­jų ne­ga­li bū­ti.

Jei kas pa­klaus­tų, ko­dėl vals­ty­bi­nės že­mės mums ne­par­duo­da, net ne­ži­no­čiau, ką pa­sa­ky­ti, nes kiek­vie­ną mė­ne­sį pats iš val­di­nin­kų iš­girs­tu vis ką nors nau­ja. Ne­tu­rė­da­mas že­mės, ne­ga­li gau­ti lei­di­mo sta­ty­boms“, – ne­sle­pia pa­si­pik­ti­ni­mo pa­šne­ko­vas. Č. Tal­lat-Kelp­šos tei­gi­mu, di­džiau­sia kal­tė dėl ne­le­ga­lių sta­ty­bų ir ten­ka pa­čiai val­džiai, nes ji da­ro vis­ką, kad žmo­gui ding­tų no­ras sta­ty­bą vyk­dy­ti le­ga­liai.

„Ga­my­bi­nė įmo­nė ne­ga­li su­sto­ti ir lauk­ti me­tus ar dve­jus, kol kaž­kas kaž­ką su­de­rins. Kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad lei­di­mas rei­ka­lin­gas ne fer­mos sto­gui per­deng­ti, o nau­jiems rū­mams sta­ty­ti. Tai stab­do ir mo­der­ni­za­ci­ją, ir ES lė­šų įsi­sa­vi­ni­mą“, – kal­ba jis. Tu­rint pa­sta­tus, bet ne­tu­rint že­mės, ant ku­rios jie sto­vi, prak­tiš­kai ne­įma­no­ma už­sta­ty­ti tur­to ir gau­ti pa­sko­lą. Ju­ri­di­nis ati­tik­muo šiuo at­ve­ju bū­tų tik tur­to areš­tas – jį tu­ri, bet dis­po­nuo­ti ne­ga­li.

„As­me­niš­kai aš esu ka­te­go­riš­kai prieš, kad kaž­kam že­mė bū­tų par­duo­da­ma leng­va­ti­nė­mis są­ly­go­mis. Vi­sų tei­sės į ją tu­ri bū­ti vie­no­dos. Da­lis ūki­nin­kų ir taip la­bai pi­giai nuo­mo­jo­si že­mę iš vals­ty­bės, mo­kė­da­mi apie 30 Lt/ha, nors der­lin­gų že­mių nu­oma iš pri­va­ti­nin­kų kai kur jau vir­ši­ja 200 Lt/ha. Va­di­na­si, tie, ku­rie iki šiol yra iš­lo­šę, da­bar dar ir nu­si­pirks že­mę pi­giau. Tai ab­sur­das. Jei vals­ty­bė no­ri rem­ti, tu­ri ge­rai pa­sver­ti, kaip tą pa­ra­mą da­ly­ti. Da­bar pa­ban­dė da­lį žem­dir­bių pa­rem­ti na­tū­ra, leis­da­ma pir­mu­mo tei­se įsi­gy­ti že­mės. Bet kuo pras­tes­ni tie, ku­rie ne­ga­vo vals­ty­bi­nės že­mės nuo­mos tei­sės?“ – re­to­riš­kai klau­sia pa­šne­ko­vas.

Pro­ble­ma – ir pras­ta pa­ša­ri­nės ža­lia­vos ko­ky­bė. „Ne­te­ko gir­dė­ti, kad bū­tų stan­dar­tai, ku­rių griež­tai pri­va­lė­tų lai­ky­tis sker­dyk­los, tie­kian­čios gy­vū­ni­nės kil­mės at­lie­kas žvė­re­liams šer­ti. Dau­ge­lis mė­sos per­dir­bė­jų į at­lie­kas te­be­žiū­ri kaip į uti­li­za­ci­jai skir­tą pro­duk­tą. Tuo tar­pu mū­sų au­gi­na­mos au­di­nės yra švie­žia­ė­džiai gy­vū­nai, ku­rie už­ėdę su­ge­du­sio pro­duk­to ga­li kris­ti. Ga­na ge­ra viš­tie­nos sub­pro­duk­tų ko­ky­bė. Tą pri­pa­žįs­ta net už­sie­nio eks­per­tai“, – pa­sa­ko­ja Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos va­do­vas. To­dėl ne­ma­žą da­lį pa­ša­ri­nių ža­lia­vų lie­tu­viai įsi­ve­ža iš už­sie­nio. Prie­žas­tis – ne tik pras­ta vie­ti­nių ža­lia­vų ko­ky­bė, bet ir pa­sau­li­nį vi­dur­kį vir­ši­jan­ti jų kai­na.

Lie­tu­vo­je iš­au­gin­tų žvė­re­lių kai­liai vie­to­je yra tik ap­do­ro­ja­mi ir kon­ser­vuo­ja­mi, o par­duo­da­mi už­sie­nio auk­cio­nuo­se. Pa­šne­ko­vas tei­gia ne­ga­lin­tis bū­ti vi­siš­kai ob­jek­ty­vus, ta­čiau, jo nuo­mo­ne, lie­tu­viš­ki kai­liai ko­ky­be nu­si­lei­džia tik da­niš­kiems ir nor­ve­giš­kiems. Dau­giau­sia lie­tu­viš­kų kai­lių par­duo­da­ma Hel­sin­ky­je ir Ko­pen­ha­go­je, o ma­ža da­lis net­gi To­ron­te bei Siet­le.

Kiek­vie­no auk­cio­no me­tu at­ren­ka­mi ne­di­de­li pa­čių ge­riau­sių kai­lių rin­ki­niai, ku­riuo­se ga­li te­bū­ti nuo ke­lio­li­kos iki ke­lias­de­šim­ties kai­lių, t.y. vos ke­li šim­tai pa­čių ge­riau­sių kai­lių. To­kie rin­ki­niai va­di­na­mi „top lot“ (ga­li­ma bū­tų iš­vers­ti – ge­riau­sias rin­ki­nys). Jei kai­lis pa­ten­ka tarp jų, tai di­de­lė gar­bė au­gin­to­jui.

Pra­ėju­sį se­zo­ną Hel­sin­kio auk­cio­ne, ku­ria­me per me­tus par­duo­da­ma be­veik 10 mln. kai­lių, lie­tu­viš­ki kai­liai pa­te­ko net į du „top lo­tus“: gruo­džio mė­ne­sį – bal­tų, ko­vą – juo­dų au­di­nių.

„Tai pa­tys ge­riau­si iš ge­riau­sių­jų, par­duo­da­mi su di­džiu­le pom­pa kai­liai, dėl ku­rių pir­kė­jai ypač var­žo­si ir su­mo­ka 4–5 kar­tus bran­giau nei iš tie­sų jie ver­ti. Fer­me­riui tai taip pat gar­bė ir pri­pa­ži­ni­mas. Lie­tu­viai ir Ko­pen­ha­go­je, ir Hel­sin­ky­je ne kar­tą yra pa­te­kę į „top lot“, – pa­si­di­džiuo­da­mas pa­sa­ko­ja Č. Tal­lat-Kelp­ša.

Ver­slą suž­lug­dy­tų tik ne­pro­tin­gi spren­di­mai

Pa­šne­ko­vo nuo­mo­ne, jei žvė­ri­nin­kys­tė kaip ūkio ša­ka eg­zis­tuo­ja, va­di­na­si, ji pa­sau­lio eko­no­mi­kai rei­ka­lin­ga, ir jo­je dir­ban­tys už­dir­ba. Ši ša­ka rei­ka­lin­ga ne tik dėl to, kad pa­ga­mi­na iš­skir­ti­nius na­tū­ra­lius ga­mi­nius, bet ir eko­lo­giš­kai uti­li­zuo­ja mais­to pra­mo­nė­je at­si­ran­dan­čias at­lie­kas. Vien Lie­tu­vo­je žvė­ri­nin­kys­tės ūkiai su­nau­do­ja apie 30 tūkst. t gy­vū­ni­nės kil­mės at­lie­kų, ku­rios prie­šin­gu at­ve­ju tu­rė­tų bū­ti de­gi­na­mos ar ki­taip uti­li­zuo­ja­mos ter­šiant gam­tą ir ap­lin­ką. „Žiū­rint iš to­kių po­zi­ci­jų, ga­li­ma bū­tų gin­čy­tis, ku­ri pro­duk­ci­ja yra eko­lo­giš­kes­nė: med­vil­nė ar kai­lis. Ko ge­ro, ne­sun­ku bū­tų įro­dy­ti, kad kai­lis“, – tei­gia Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas.

Vis dėl­to jis ne­sle­pia, kad šio­kio to­kio ne­ri­mo yra. Prie­žas­tis – ne bai­mė, kad šy­lant kli­ma­tui žmo­nėms rei­kės vis ma­žiau kai­li­nių dra­bu­žių, pa­ties pa­šne­ko­vo žo­džiais, grei­čiau svei­ko pro­to ne­bu­vi­mas. Mat žmo­nės vis daž­niau pa­si­duo­da vien emo­ci­niam įvy­kių ver­ti­ni­mui ir pra­de­da is­te­riš­kai re­a­guo­ti į iš­ties ne­di­de­lės svar­bos reiš­ki­nius.

„Daž­niau­siai tur­tin­go­se vals­ty­bė­se pri­si­gal­vo­ja­ma įvai­riau­sių da­ly­kų, ku­rie pra­si­len­kia su svei­ku pro­tu. Da­bar, kai esa­me ES na­riai, ga­li nu­tik­ti, kad at­ei­ty­je bus pri­im­ta vie­no­kių ar ki­to­kių mū­sų ver­slui ne­nau­din­gų spren­di­mų“, – prog­no­zuo­ja pa­šne­ko­vas. Ta­čiau, jo įsi­ti­ki­ni­mu, dar bent ke­lis de­šimt­me­čius žvė­ri­nin­kys­tė sėk­min­gai gy­vuos, ir dir­ban­tiems pro­fe­sio­na­liai per­spek­ty­vos yra ge­ros.

„Juk ga­li­ma ban­kru­tuo­ti ir esant pa­lan­kiai eko­no­mi­nei si­tu­a­ci­jai.  Ta­čiau bu­vo me­tų, kai ir la­bai ge­ri ūki­nin­kai tu­rė­jo di­de­lių nuos­to­lių, bet jie at­lai­kė. Bus to­kių me­tų ir at­ei­ty­je. Bet skai­čiuo­jant vi­dur­kį, mū­sų ver­slas yra pel­nin­gas. Per me­tus pa­sau­ly­je pa­ga­mi­na­ma 40–50 mln. kai­lių. Juo­kau­ja­ma, kad pa­kan­ka bū­ti tarp tų, ku­rie pa­ga­mi­na pir­muo­sius 20, o dar ge­riau – pir­muo­sius 10, bet ne pas­ku­ti­nius. Jei tai pri­pa­žįs­ti, pri­va­lai tu­rė­ti am­bi­ci­jų bū­ti tarp ge­res­nių ar bent tarp vi­du­ti­nių“, – tei­gia Lie­tu­vos kai­li­nių žvė­re­lių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas.

Pats Č. Tal­lat-Kelp­ša – kau­nie­tis, tech­ni­kos moks­lų dak­ta­ras, ne vie­no moks­li­nio straips­nio au­to­rius. Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta, kad tap­ti ūki­nin­ku ir žvė­re­lių au­gin­to­ju jį pa­ska­ti­no no­ras at­gau­ti se­ne­lio že­mę Vil­ki­jos kai­me (Kau­no r.), kur so­viet­me­čiu bu­vo įkur­tas žvė­ri­nin­kys­tės ūkis ir… už­gau­tos am­bi­ci­jos dėl to, kad 18 me­tų trem­ty­je iš­bu­vu­sį tė­vą tuo­me­tis vals­ty­bi­nio ūkio va­do­vas ne­lai­kė tu­rin­čiu ko­kių nors tei­sių į šią vie­tą.

Tad Tal­lat-Kelp­šų šei­ma, iš­pir­ku­si iš vals­ty­bės pa­sta­tus ant sa­vo že­mės, kar­tu su bu­vu­siais šio ūkio dar­buo­to­jais, iš­pir­ku­siais li­ku­sį tur­tą, įstei­gė ak­ci­nę ben­dro­vę. Čes­lo­vo tė­vas ta­po di­džiau­siu ak­ci­nin­ku, o jis pats – ūkio va­do­vu. Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia, kad gal­būt „su­vei­kė“ ir ge­nai. Mat jo se­ne­lis Jo­nas Tal­lat-Kelp­ša bu­vo ag­ro­no­mas, Vep­rių že­mės ūkio mo­kyk­los di­rek­to­rius, po to prieš­ka­rio Lie­tu­vos že­mės ūkio rū­mų di­rek­to­rius, o ga­liau­siai ak­ci­nės ben­dro­vės „Mais­tas“ vy­riau­sia­sis di­rek­to­rius.

„Iš tie­sų la­bai pa­dė­jo ūkio dar­buo­to­jai. Ūkis anais lai­kais bu­vo va­gys­čių ir kom­bi­na­ci­jų ži­di­nys. Bet net žmo­nėms, ku­rie iš to gy­ve­no, vi­sa tai bu­vo įgri­sę. Dar­buo­to­jai, kai pa­si­ra­ši­nė­jo pa­jus, iš­pir­ko ne vi­są ūkio tur­tą.

Pa­siū­lė­me va­rian­tą, kad iš vals­ty­bės per­ka­me pa­sta­tus ne­su­ma­žin­da­mi žmo­nių da­lies. Taip at­ėjo­me į ben­dro­vę, įgi­jo­me kon­tro­li­nį ak­ci­jų pa­ke­tą ir val­dy­mo tei­sę. Ar bai­mi­nau­si? Tik­rai ne, nes tuo­met ne­įsi­vaiz­da­vau, kur ei­nu“, – su šyp­se­na pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.