Sti­lin­gi mies­tų pa­ly­do­vai

No­rei­kiš­kių dva­ras (Kau­no r.) at­gims­ta ir yra in­teg­ruo­ja­mas į pri­va­taus būs­to kvar­ta­lą: se­nie­ji dvar­vie­tės pa­sta­tai re­konst­ruo­ja­mi, pa­ver­čia­mi apar­ta­men­tais, o čia pat, prie tven­ki­nio, dygs­ta se­ną­ją dva­ro an­sam­blio ar­chi­tek­tū­rą pri­me­nan­tys dau­gia­aukš­čiai. Vi­sas gy­ve­na­ma­sis kvar­ta­las taip ir va­di­na­si – No­rei­kiš­kių dva­ras.

Ki­ta­pus ke­lio daug di­des­nia­me že­mės plo­te ply­ti ma­ža­aukš­čių in­di­vi­du­a­lių na­mų kvar­ta­las. Jo sti­lius ski­ria­si, tar­kim, nuo ke­lių Rau­dond­va­rio nau­jų­jų na­mų kvar­ta­lų, esan­čių ta­me pat Kau­no r. prie miš­ko ir Ne­vė­žio, ar­ba nuo į Kau­no Fre­dą įsi­skver­bu­sio „pri­va­taus mies­to“, su­si­de­dan­čio iš ma­ža­aukš­čių bei dau­gia­aukš­čių, su­blo­kuo­tų, ato­kių na­mų. Apie vi­sus juos ply­ti ne­ma­ži plo­tai ža­lio­sios erd­vės, be­je, daž­niau­siai la­bai gra­žiai tvar­ko­mos, ku­rią nuo kai­my­nų ski­ria tvo­ros.

Kau­ne bai­gia­mas sta­ty­ti vo­kiš­ko sti­liaus tri­aukš­čių na­mų kvar­ta­las Alek­so­to vi­los su po­že­mi­niais ga­ra­žais. Jis, anot pro­jek­tuo­to­jų bei sta­ty­to­jų, bus ap­tver­tas tvo­ra, ki­taip sau­go­mas, tu­rės au­to­no­mi­nę šil­dy­mo sis­te­mą. Jos ku­ro šal­ti­nis bus eko­lo­giš­kas, pi­ges­nis nei įpras­tas – tai me­džio gra­nu­lės ir pju­ve­nos.

Vil­niaus pa­šo­nė­je ky­la mo­der­nios ar­chi­tek­tū­ros in­di­vi­du­a­lių na­mų ir ko­te­džų gy­ven­vie­tė Va­ka­rų re­zi­den­ci­ja. Nau­ja­ku­riams jau­ku­mo ir pri­va­tu­mo čia teiks ne­to­lie­se ošian­tis miš­kas, kal­vo­tas že­mės pa­vir­šius, ant ku­rio sto­vės na­mai, juo­sia­mi ne­ma­žos pri­va­čios erd­vės.

Sos­ti­nės Ver­kių re­gio­ni­nio par­ko kai­my­nys­tė­je ku­ria­si šiuo­lai­kiš­ka tri­aukš­čių na­mų gy­ven­vie­tė San­ta­riš­kių na­mai. Dvi­ra­čių ar­ba pės­čių­jų ta­kais iš čia ga­li­ma pa­siek­ti Ža­liuo­sius eže­rus, ne­to­lie­se te­ka Ne­ris.

Be­ne įspū­din­giau­sio dy­džio yra Gan­dra­liš­kės – Klai­pė­dos gy­ve­na­ma­sis kvar­ta­las. Jis ku­ria­si 9 ha že­mės plo­te, ne­to­li nau­jo­sios jū­ros per­kė­los. Gan­dra­liš­kių mik­ro­ra­jo­ne ke­ti­na­ma pa­sta­ty­ti 29 gy­ve­na­muo­sius kom­plek­sus su 1500 bu­tų, įreng­ti 3306 dvie­jų aukš­tų au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­les-ga­ra­žus. Pa­na­šūs kvar­ta­lai ku­ria­si ir ma­žes­niuo­se ša­lies mies­tuo­se, pa­vyz­džiui, Ute­no­je, Birš­to­ne, Drus­ki­nin­kuo­se, Šventojoje ir ki­tur.

Apie nau­jas pri­va­čių gy­ve­na­mų­jų būs­tų sta­ty­bos ten­den­ci­jas kal­ba­mės su Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų są­jun­gos Kau­no sky­riaus pir­mi­nin­ku ar­chi­tek­tu Gin­ta­ru Bal­čy­čiu.

– Ar Lie­tu­vo­je apie di­džiuo­sius mies­tus ky­lan­tys vie­no sti­liaus, sa­vi­tos ar­chi­tek­tū­ros gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lai nė­ra va­ka­rie­tiš­ka ten­den­ci­ja?

– Re­tai kur pa­sau­ly­je vie­na­me kvar­ta­le stūk­so vis ki­to­kios ar­chi­tek­tū­ros na­mai. Va­ka­ruo­se ra­cio­na­liau el­gia­ma­si: žmo­nėms per bran­gu sam­dy­tis ar­chi­tek­tą in­di­vi­du­a­liam būs­tui. Daug pi­giau kai­nuo­ja, kai in­ves­tuo­to­jas įsi­gy­ja že­mės skly­pą ir, įren­gęs ko­mu­ni­ka­ci­jas, pro­jek­tuo­ja vie­no sti­liaus na­mus, su­tvar­ko ša­li­gat­vius, ke­lius. Na­tū­ra­lu, kad to­kia ten­den­ci­ja at­ei­na ir į Lie­tu­vą. Ka­dan­gi žmo­nių pa­ja­mos skir­tin­gos, ta­me pa­čia­me kvar­ta­le ban­do­ma siū­ly­ti įvai­rių na­mų: ma­ža­aukš­čių su­blo­kuo­tų ir ne, dau­gia­bu­čių. Kai jie vie­no­dos sti­lis­ti­kos, ar­chi­tek­tū­rai tik ge­riau. Kaip at­ro­dy­tų kvar­ta­las, jei vie­no na­mo sto­gas bū­tų gel­to­nas, ki­to ki­toks ir pan.?

At­ei­nan­čios ten­den­ci­jos ge­ros, taip, ma­nau, Lie­tu­vo­je ir plė­to­sis gy­ve­na­mų­jų na­mų sta­ty­ba. Kvar­ta­lai ky­la už­mies­ty­je, kur že­mė pi­ges­nė. Tai vie­nin­te­lė ga­li­my­bė įsi­gy­ti že­mės plo­tus.

– Kvar­ta­lo in­ves­tuo­to­jai že­mės bū­na ne­ma­žai pri­si­pir­kę ne šian­dien ir ne va­kar... Sun­kiau­sia įveik­ti biu­rok­ra­ti­nius truk­džius, kai įsi­gy­ti plo­tai yra že­mės ūkio pa­skir­ties, o no­rint ją pa­keis­ti į gy­ve­na­mą­ją, bū­ti­na pa­teik­ti de­ta­lų­jį gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lo pla­ną, mat vi­suo­me­nės in­te­re­sai tu­ri bū­ti de­ri­na­mi. Ma­žiau­sias man ži­no­mas lai­kas, kai de­ta­lu­sis pla­nas bu­vo pa­da­ry­tas ir pa­tvir­tin­tas, – 6 mė­ne­siai, pa­pras­tai tai trun­ka 1,5–2 me­tus.

– Tvo­ros su­ma­ny­tos ne ar­chi­tek­tų, o žmo­nių no­ro gy­ven­ti sau­giai, tvar­kin­gai. Dar nuo so­vie­ti­nių lai­kų ma­no­ma, kad jei gy­ve­ni sau­giai, va­di­na­si, gy­ve­ni ge­rai.

Olan­di­jo­je in­di­vi­du­a­lių na­mų kvar­ta­le tvo­rų ne­ma­čiau, Bra­zi­li­jo­je – vis­kas ap­tver­ta... Ki­ta ver­tus, Olan­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je tvo­rų nė­ra ir to­dėl, kad čia vi­suo­me­nė ne taip su­si­sluoks­nia­vu­si, kaip nau­jo­jo ka­pi­ta­liz­mo ša­ly­se. Tar­kim, Ru­si­jo­je be tvo­rų neap­si­ei­si. Kuo ne­sau­ges­nė vals­ty­bė, tuo jo­je dau­giau tvo­rų.

In­di­vi­du­a­lių na­mų kvar­ta­luo­se tai nė­ra blo­gy­bė, nes čia gy­ve­nan­čių­jų po­rei­kiai ki­to­kie. Pa­vyz­džiui, tu­rint šu­nį, tvo­ra – la­bai ge­ra iš­ei­tis. Ji pa­de­da puo­se­lė­ti ir nuosavos val­dos ap­lin­kos gro­žį. Bet įreng­tos ap­link nau­jus dau­gia­bu­čius, ma­nau, nė­ra ge­rai so­cia­li­niu at­žvil­giu, nes nau­jie­ji gy­ven­to­jai tar­si at­si­ri­bo­ja nuo se­nų­jų. Šiuo at­ve­ju erd­ves rei­kė­tų pla­nuo­ti ar­chi­tek­tū­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis. (Pa­šne­ko­vas ro­do dvie­jų L rai­dės for­mos dau­gia­aukš­čių, tar­si su­da­ran­čių kvad­ra­tą, ma­ke­tą – aut. past.). Štai šių na­mų, ku­riuo­se apie 300 bu­tų, gy­ven­to­jams ban­dė­me su­kur­ti už­da­rą erd­vę, kad tu­rė­tų kur ben­drau­ti – bur­tis į ben­druo­me­nę.

Jau aki­vaiz­du, kad so­cia­li­nė at­skir­tis ken­kia net pra­ku­tu­siems, nes gy­ve­ni­mas ne­si­bai­gia ge­ro­ve vien sau: pri­si­min­ki­me lieps­no­jan­čius au­to­mo­bi­lius Pran­cū­zi­jo­je.

Vi­sas ci­vi­li­zuo­tas pa­sau­lis ban­do ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Pa­vyz­džiui, Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, kur nė­ra nei per­ne­lyg tur­tin­gų, nei la­bai skur­džių žmo­nių, sten­gia­ma­si, kad nau­ja­me kvar­ta­le gy­ven­tų ir dau­giau, ir ma­žiau pa­ja­mų tu­rin­tie­ji, ir so­cia­liai re­mia­mi as­me­nys. Ir se­no­sio­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se gy­ve­na­mie­ji kvar­ta­lai pla­nuo­ja­mi taip, kad tur­tin­gie­ji ma­ty­tų, kaip gy­ve­na skur­des­nie­ji – kad su­si­prie­ši­ni­mas ne­už­gim­tų jau jų vai­kuo­se.

Gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­le pro­jek­tuo­ti so­cia­li­nį būs­tą – nau­ja ar­chi­tek­tū­ri­nė ten­den­ci­ja. Ypač Is­pa­ni­jo­je iš­plė­to­ta so­cia­li­nio būs­to sta­ty­ba – jis nuo­mo­ja­mas ma­žų pa­ja­mų as­me­nims. Mad­ri­de to­kie būs­tai daug ge­res­nės ar­chi­tek­tū­ros, ko­ky­biš­kes­ni, nei sta­ty­ti už pri­va­čias lė­šas.

Tai at­spin­di vals­ty­bės po­li­ti­ką, be to, liu­di­ja apie skaid­rų vie­šų­jų pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mą. Is­pa­ni­jo­je, Olan­di­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je so­cia­li­niam būs­tui pro­jek­tuo­ti skel­bia­mi kon­kur­sai ir pan. O pas mus lai­ko­ma, kad toks būs­tas ga­li bū­ti bet kaip pa­sta­ty­tas, nes tai lab­da­ra.

– Ge­rai, kai sa­vi­nin­kams ne­rei­kia rū­pin­tis būs­to įren­gi­mu, nes kai pa­tys to ima­si, nu­ken­čia kai­my­nai: ten­ka ir laip­ti­nes per­da­žy­ti, ir ža­lie­ji plo­tai iš­va­ži­nė­ja­mi, ir me­de­liai nu­lau­žo­mi, ką jau kal­bė­ti apie triukš­mą. Ta­čiau gal mū­sų žmo­nių fi­nan­si­nės ga­li­my­bės tai ska­ti­na da­ry­ti, gal le­mia įsi­ti­ki­ni­mas, kad pa­tys ge­riau pa­da­rys, nors iš tie­sų bū­na at­virkš­čiai.

Ko­ky­bė pa­ge­rė­tų, jei būs­tų įren­gi­mas bū­tų ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plė­to­to­jų gal­vos skaus­mas. Va­ka­rų ša­ly­se nė­ra da­li­nės ap­dai­los. Ten būs­tą par­duo­dant pri­va­lo­ma net vir­tu­vės įran­ga: spin­te­lės, or­kai­tė, in­dap­lo­vė, šal­dy­tu­vas ir pan.

– Jei pir­kė­jui to­kia vir­tu­vė ne­pa­tiks?

– Gal­būt taip yra to­dėl, kad Lie­tu­vo­je nie­kas dar ne­ban­dė nau­ja­me par­duo­da­ma­me būs­te įreng­ti vir­tu­vės. Ge­rai su­pro­jek­tuo­ta tik­rai blo­ga ne­bus. Jei pran­cū­zui, olan­dui pa­tin­ka įreng­ta vir­tu­vė, ko­dėl mums ga­li ne­tik­ti? Ir pas mus bus kaip Va­ka­ruo­se. Esu tik­ras, kad mū­sų žmo­nės, grį­žę iš An­gli­jos, Ai­ri­jos, ieš­kos būs­tų su vi­siš­ka ap­dai­la bei įran­ga. Pa­vyz­džiui, „Kaus­ta“ būs­tą par­duo­da su vi­siš­ka ap­dai­la. Ma­nau, kai būs­tų pir­ki­mas nor­ma­li­zuo­sis, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plė­to­to­jams teks im­tis ki­to­kių rin­ko­da­ros prie­mo­nių, tar­kim, būs­tą siū­ly­ti su vi­siš­ka ap­dai­la bei vir­tu­vės įran­ga už to­kią kai­ną, už ko­kią jis anks­čiau bu­vo siū­lo­mas be ap­dai­los ir šios įran­gos.

– Di­dė­jant šil­dy­mo kaš­tams, bus sten­gia­ma­si įreng­ti kuo šil­tes­nį būs­tą – la­biau ap­šil­tin­tų sie­nų, su lan­gais ne iš dvie­jų, o iš tri­jų stik­lų pa­ke­tų, mo­der­nes­nės ap­kū­re­ni­mo sis­te­mos.

Ar­chi­tek­to mi­si­ja da­bar – pa­sta­tus pla­nuo­ti ra­cio­na­liai, kad juo­se ne­bū­tų tuš­čių, ne­nau­do­ja­mų plo­tų: il­gų ko­ri­do­rių, ben­dro nau­do­ji­mo pa­tal­pų ir pan. Par­duo­ti tuš­čią plo­tą, ku­rį rei­kia ap­švies­ti, va­ly­ti ir ki­taip pri­žiū­rė­ti, la­bai sun­ku. Leng­viau pir­kė­jui įsi­ūly­ti ma­žą, nei ne­ra­cio­na­liai su­pla­nuo­tą di­de­lį būs­tą.

Ki­ta ar­chi­tek­tū­ri­nė ten­den­ci­ja – ieš­ko­ti eko­no­miš­kes­nių na­mų iš­orės ap­dai­los spren­di­mų: sten­gia­ma­si nau­do­ti ne tra­di­ci­nes me­džia­gas – me­dį, ply­tas, o, pa­vyz­džiui, plokš­tes – ta­da ap­dai­la ir spar­tes­nė, ir pi­giau at­si­ei­na. Juk dau­ge­lio būs­to pir­kė­jų fi­nan­si­nės ga­li­my­bės ri­bo­tos. Klin­ke­rio ply­tos sie­nų iš­orei gal ir ge­riau bū­tų, bet ar vi­si jas įpirks?

– Taip. Pas­ta­rie­ji ket­ve­ri pen­ke­ri me­tai ar­chi­tek­tams bu­vo la­bai ge­ras lai­kas – ne­trū­ko no­rin­čių­jų sta­ty­din­tis in­di­vi­du­a­lius būs­tus. Da­bar si­tu­a­ci­ja šiek tiek kei­čia­si: sta­ty­bos ap­sto­jo, kon­ku­ren­ci­ja tarp vys­ty­to­jų di­dė­ja.

– Ko­dėl?

– Yra sub­jek­ty­vių ir ob­jek­ty­vių prie­žas­čių. Vie­nos jų – ban­kai ne­da­li­ja pa­sko­lų to­kio­mis są­ly­go­mis, ko­kio­mis da­li­jo anks­čiau. Be to, žmo­nės tu­ri ne­re­a­lių sva­jo­nių, esą būs­tų kai­nos kris, to­dėl lau­kia ir jų ne­per­ka, bet ma­nau, kad ap­si­rin­ka. Taip tę­sis, ko ge­ro, ne­il­gai, pas­kui pa­si­ma­tys, jog būs­tų pa­siū­la ma­žes­nė, nei bu­vo anks­čiau – bus ma­žiau ga­li­my­bių rink­tis.

– Ne vie­na prie­žas­tis. Kai­na, be abe­jo­nės, ne pas­ku­ti­nės svar­bos da­ly­kas: juk žmo­gui, įsi­gi­ju­siam že­mės skly­pą ply­na­me lau­ke, la­bai bran­gu pa­čiam įsi­ves­ti ko­mu­ni­ka­ci­jas, įreng­ti ke­lią, jį ap­švies­ti.

Svar­biau­sia, nu­si­pir­kus būs­tą kvar­ta­le, at­kren­ta la­bai daug var­gų: pa­čiam vis­kuo rū­pin­tis, sam­dy­ti dar­bi­nin­kus ir t. t. Be to, žmo­gui la­bai svar­bi su­tvar­ky­ta ap­lin­ka. Jei su­ma­nė­te pa­ge­rin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ar­gi no­rė­si­te klam­po­ti per pur­vą, ap­link sty­rant šiukš­lių krū­voms, ei­ti ne­ap­švies­tu ke­liu, kaip se­na­ja­me mik­ro­ra­jo­ne, iš ku­rio ke­ti­na­te spruk­ti?

Nau­ja­me in­di­vi­du­a­lių ar­ba dau­gia­aukš­čių na­mų kvar­ta­le šių ne­pa­to­gu­mų nė­ra – būs­tai čia par­duo­da­mi su­tvar­kius vi­są in­fra­struk­tū­rą. Kaip pa­ste­bi ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­rų at­sto­vai, su­tvar­ky­tą in­fra­struk­tū­rą ke­ti­nan­tie­ji įsi­gy­ti būs­tą ver­ti­na vis la­biau. Po­ten­cia­liems pir­kė­jams net rū­pi, ar ša­lia na­mo yra vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė.

Ma­nau, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė žmo­gui taps vis svar­bes­nė. Kai būs­tų pir­ki­mai vėl įsi­siū­buos, daž­nas siū­lo­muo­se ob­jek­tuo­se ieš­kos di­des­nės pri­de­da­mo­sios ver­tės.